Rašytojas Saša Stanišić. Nuotraukos šaltinis kulturpunkt.hr

Šiais metais Leipcigo knygų mugės premija buvo skirta iš Bosnijos ir Hercogovinos kilusiam rašytojui Sašai Stanišić (g. 1978) ir jo antrajam romanui „Prieš šventę“ (2014). Višegrade gimęs autorius 1992 m. kartu su šeima išvyko į Vokietiją, Heidelbergo universitete baigė vokiečių kalbos užsieniečiams ir slavistikos studijas.

Pirmasis jo romanas „Kaip kareivis gramofoną taisė“ (2006) talpina Jugoslavijos karo patirtis, partizanų mitologiją, upės Drinos pasakojamas istorijas, žuvusių ir dingusių žmonių likimus. Antrajame romane mitais ir ironija perpintas pasakojimas perkeliamas į kaimą šiaurės rytų Vokietijos regione Ukermarke. Upės tėkmę jame keičia du ežerai, o karo ir gyvenimo svetur patirtis fiksuojantį protagonistą – šaržuotas kaimo bendruomenės „mes“.

Norėjau parašyti apie kaimą kaip apie atskirą, savitais procesais pasižymintį organizmą“, sako S. Stanišić.

Pirmajame savo romane kalbate ne tik apie dramatiškus 10-ojo dešimtmečio įvykius buvusioje Jugoslavijoje, bet ir apie tai, kokias pasekmes jie turėjo asmeniniams žmonių gyvenimams. Kaip karas formavo Jūsų tapatybę?

Man teko matyti siaubingų dalykų, išvykti iš šalies, eiti į kitą mokyklą, mokytis naujos kalbos, susipažinti su naujais žmonėmis, priprasti prie kitokios kultūros. Todėl manau, kad karas stipriai paveikė mano asmenybės raidą. Negalėčiau pasakyti kaip, nes nežinau, kuo būčiau tapęs likęs savo šalyje. Šiandien žinau tiek, kad mažai kas galėtų mane išgąsdinti. Ramiai žvelgiu ir į nereikšmingas problemas. Galbūt todėl, kad žinau, koks bjaurus staiga gali tapti gyvenimas.

Kaip karo patirtis žadino Jūsų norą rašyti? Ar neturėdamas jos jaustumėte tokį pat stiprų poreikį reikštis kalba?

Rašiau dar prieš karą, taigi jis nelabai paveikė mano norą pasakoti istorijas. Manau, kad rašyčiau net ir turėdamas kitokią patirtį. Sprendimas rašyti vokiškai gimė labai natūraliai – jau kurį laiką šią kalbą valdau geriau negu savo gimtąją. Vis dėlto mano knygose stipriai atsispindi tai, kad mąstau dviem kalbom. Kai kurias formuluotes perėmiau iš serbų-kroatų kalbos. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti seną posakį „kurčias kaip patranka“. Tokie manevrai man padėjo rasti savitą stilių.

Iš Bosnijos išvykote būdamas dar vaikas. Kada pirmą kartą grįžote į gimtinę ir kokią ją radote? Ar galite sakyti, kad pasijutote namuose?

Grįžau 1996 m. Tai buvo sukrečianti patirtis. Daug kas buvo taip pasikeitę... Pasikeitę į blogąją pusę. Mano gimtasis miestas buvo pilnas žmonių, prieglaudų ir kareivių, visi atrodė išsigandę arba sunerimę, visur žiojėjo karo randai. Jei namai reiškia saugumo ir gėrio jausmą, grįžęs į Bosniją ir Hercogoviną jaučiausi visiškai svetimas.

Kaip kareivis gramofoną taisė“ protagonistas Aleksandras yra nepaprastai lakios vaizduotės vaikas, mėgstantis pasakoti istorijas. Jo senelis skatina anūką puoselėti šį talentą. Ar kas nors iš šeimos narių panašiai įkvėpė ir Jus?

Manau, visi po truputį. Buvome tvirta ir gyva šeima.

Žlugus komunistiniam režimui, Aleksandras ir jo bendraklasiai nelabai supranta, kas iš tiesų pasikeitė. Kaip naują socialinę ir politinę realybę anuomet suvokėte Jūs?

Labai panašiai, kaip Aleksandras – nesupratau jos. Daugybė žmonių staiga ėmė reikšti nesuvokiamą prielankumą saviškiams – būti musulmonu arba kataliku per vieną naktį tapo taip svarbu, kaip prieš tai buvo nereikšminga. Bendruomeniškumo jausmą pakeitė agresija. Tapo svarbu ne kas esi kaip žmogus, o kokiai grupei priklausai. Žmonės virto ar buvo paversti nemąstančiais robotais, užprogramuotais vien rūšiuoti, engti ir nekęsti.

Su kokiais stereotipais apie Rytų Europą susiduriate dvidešimt metų gyvendamas Vokietijoje ir kaip į juos reaguojate?

Vonioje laikomi viščiukai, nešvara, vagystės, ekscesai, korupcija, ūsai, odiniai švarkai, nestabilumas, svogūnai. Kai kuriuos iš jų atkakliai įkūniju pats, su kai kuriais mėginu nesutikti.

Kaip kareivis gramofoną taisė“ pagrindinio veikėjo lūpomis teigiate, kad „nėra nei absoliutaus blogio, nei absoliučios atminties“. Kaip pakomentuotumėte šį sakinį?

Blogio suvokimas visada priklauso ir priklausys nuo konkretaus žmogaus. Daugybė Balkanų gyventojų dar ir šiandien tvirtina, kad karo nusikaltėliai elgėsi teisingai. Jiems šie monstrai neatrodo blogi.

Atmintis priklauso nuo mokslinių vertinimų. Iš tiesų savo atmintį keičiame beveik kaskart, kai pabandome ką nors prisiminti. Nesvarbu, ką – asmenį, situaciją. Įgyjame naujas įžvalgas, beletrizuojame įvykius. Prisiminti – tai išmaniausias būdas pasakoti istorijas sau pačiam.

Dažnai rengiate savo tekstų skaitymus, daug keliaujate. Ar jaučiatės savotiškas literatūros klajoklis?

Literatūros klajokliu dažniau tampu skaitydamas. Nesibaidau nei mokslinės fantastikos, nei baroko lyrikos. Daugelyje žanrų randu ką nors vertingo, ką nors, kas suteikia malonumą arba žinių. Tuo tarpu kelionės yra džiuginantis šalutinis poveikis, kurį sukelia rašymas. Nesvarbu, ar keliauju į susitikimus su skaitytojais, ar renku medžiagą knygai.

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė