Režisierius Sebastiánas Lelio. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Šiais metais „Kino pavasaris“ atidarymo filmu buvo pasirinkta Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio (g. 1974) juosta „Glorija“ (2013). Sidabriniu lokiu apdovanota aktorė Paulina Garcia meistriškai piešia išsiskyrusios penkiasdešimt aštuonerių metų moters portretą. Glorija atsisako senti vienatvėje – ji linksminasi šokiuose, dar sykį ryžtasi naujiems santykiams, dar sykį patiki galimybe patirti meilę. Tačiau jai tenka susidurti ne tik su kito žmogaus praeitimi, bet ir su savo pačios baimėmis.

S. Lelio komentuoja kino situaciją Čilėje ir pasakoja apie „Glorijos“ kūrybinį procesą.

Apie politinę aplinką

„Po 18 metų trukusios Pinočeto diktatūros, 1990 m. Čilė atgavo demokratiją. Praėjus maždaug 15 metų, šalyje prasidėjo pirmasis naujojo kino proveržis. Filmai nebuvo stiprūs ir neturėjo išliekamosios vertės, tačiau vien jų pasirodymas reiškė gaivaus vėjo gūsį. Ėmė rastis naujas kino suvokimas ir naujas būdas pristatyti Čilę. Šiandien turime daug aktyviai kuriančių režisierių, o visame pasaulyje veikia ne viena iniciatyva, remianti naująjį Čilės kiną.

Statant „Gloriją“ man buvo svarbu, kad istorija vyktų aplinkoje, kokia šiuo metu vyrauja Čilėje. Norėjau parodyti pastangas, kurias mano šalis deda norėdama eiti į priekį. Tam tikra prasme jai neblogai sekasi, tačiau šalies pinigai skirstomi labai nesąžiningai. Juos valdo siauras turtingųjų ratelis“.

Apie įtakas

„Lotynų Amerikoje kinas visada buvo buržuazijos užsiėmimas. Manau, panašiai yra visame pasaulyje. Tai kvailai brangi meno rūšis, tačiau to neįmanoma pakeisti. Mano tėvai nebuvo turtingi, tačiau buvo savo sričių profesionalai. Iš jų išmokau pagarbos savo profesijai. Visgi didžiausią įtaką man padarė seneliai. Jie buvo gydytojai ir gyveno namuose, pilnuose knygų. Įsitaisydavau jų bibliotekoje ir valandų valandas skaitydavau. Tuo tarpu mano patėvis tarnavo kariniame jūrų laivyne. Jo dėka įgijau tokių žinių apie Čilę, kurių niekada nesitikėtum iš menininko. Jaučiuosi be galo dėkingas už tokią įvairialypę gyvenimišką patirtį“.

Apie moters drąsą

„Kūrybinis procesas visada yra labai painus. Vos patiki, kad viską gali planuoti ir struktūruoti, susiduri su netikėčiausiais iššūkiais. Kupinas susižavėjimo stebėdavau savo mamą, dainuojančią automobilyje. Vairuodama ji visada dainuoja. Vėliau Santjage stebėjau kitas moteris: jos vienos važiuodavo automobiliais ir taip pat dainuodavo. Pamaniau, kad tai puiki mintis filmui. Vairuojanti moteris, išdainuojanti savo viltis, baimes ir svajones.

Drauge su scenarijaus bendraautoriumi Gonzalo Maza nusprendėme surinkti kuo daugiau autentiškos medžiagos. Kalbinome mano mamą ir jos drauges, lankėmės vienišų suaugusiųjų vakarėliuose. Pasijutome atsidūrę kitoje planetoje. Pamažu ėmė ryškėti filmo kontūrai. Brėžėme juos remdamiesi girdėtais pasakojimais, juokais, jausmų istorijomis. Supratome, kad gyvename pasaulyje, nesveikai apsėstame jaunystės kulto.

Mūsų visuomenėje susiformavo savotiškas tabu, kvailas, vaikiškas tabu, ignoruojantis žmones, sulaukusius penkiasdešimties ir daugiau metų. Niekas nekalba apie tai, kad užmezgė romaną, apie tai, kad mylisi. Amžius tampa gėdinga kliūtimi reflektuoti savo jausmus ir kūniškumą. Tačiau žmogus lieka žmogumi iki pat mirties. Jo troškimai nesikeičia.

Fašistinės diktatūros metais moterų padėtis Čilėje buvo apgailėtina. Mūsų filmas pasakoja universalią visos kartos istoriją – kartos, kuri atsisakė būti engiama. Jai priklausančios moterys buvo auginamos kaip šeimos puoselėtojos, tačiau vėliau ne viena išgyveno skyrybas ar buvo palikta vyro. Vaikai suaugo ir pradėjo gyventi savo gyvenimus. Suvokusios, kad niekas neturi joms laiko ir niekam neįdomus jų sielvartas, jos nusprendė atsiteisti ir gyventi pilnavertį gyvenimą.

Būtent tai daro Glorija. Ji gyvena. Nesvajoja apie gyvenimą sėdėdama namuose, o stačia galva neria į jo sūkurį. Filmu bandau pasakyti tai, kad kur kas labiau vertinu ir gerbiu Gloriją, kuri pagiringa prabunda paplūdimyje, nei pernelyg konservatyvią damą, bijančią įkelti koją į nepažįstamą teritoriją“.

Apie Pauliną Garcią

„Seniai norėjau dirbti kartu su Paulina. Ji yra gerbiama teatro aktorė ir scenaristė, tačiau retai pasirodo kine. Keletas nereikšmingų vaidmenų ir nė vienos pagrindinės rolės – tiesą sakant, sumanymas kurti „Gloriją“ gimė iš noro atiduoti pagarbą vienai talentingiausių Čilės aktorių. Tai buvo savotiškas mano meilės laiškas Paulinai. Nusprendžiau rizikuoti – jei nebūtų pavykę sukurti įtikinamo personažo, su juo būtų nugrimzdęs ir filmas. Sėkmės atveju juostos laukė triumfas. Personažas buvo „Glorijos“ ašis, tačiau aš nenorėjau, kad Paulina žinotų, kokį krūvį jai patikiu.

Paprastai nedirbu su parašytais dialogais. Retais atvejais pasiruošiu trumpus eskizus, tačiau jų niekada nerodau aktoriams. Scenarijus man taip pat tėra žemėlapis, padedantis susigaudyti filmo erdvėje. Visada improvizuoju – mano filmų veikėjai turi tik kontūrus, laukiančius aktorių, jų istorijų, intymumo ir kūnų. Tai, ką Paulina suteikė Glorijai, buvo nepaprastai svarbu. Dažnai girdžiu klausimus, kaip mano amžiaus vyras gali taip gerai suprasti gerokai vyresnę moterį. Tai Paulinos nuopelnas. Ji pavertė Gloriją sudėtingu daugiabriauniu personažu, savo gyvenimiška patirtimi priversdama jį kibirkščiuoti“.

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė