Regimantas Tamošaitis Nuotrauka iš asmeninio archyvo

2014 – ieji paskelbti Kristijono Donelaičio metais. Šiemet švenčiame 300 – ąsias poeto gimimo metines. Šis jubiliejus įtrauktas į UNESCO sukakčių sąrašą. Džiaugsmo suteikia tai, kad visiems puikiai žinoma ir mokykloje skaityta poema „Metai“ pripažįstama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kuo reikšminga K. Donelaičio asmenybė? Ką nekasdieniško galime įžvelgti jo kūryboje? Pokalbis apie Kristijoną Donelaitį su literatūrologu, humanitarinių mokslų daktaru Regimantu Tamošaičiu.

Kuo išskirtinė K. Donelaičio asmenybė lietuvių literatūroje?

Galbūt tuo, kad jo jau niekas nebeperšoks. Jis visada bus pirmas. Jis išjudino lietuviškos kalbos ratą, prikėlė mūsų dvasią iš numirusių, ir dabar mūsų sąmonė sukasi tame amžiname kosminės gyvybės rate. K. Donelaičio tekstas keistu būdu teigia lietuvių kalbos nemirtingumą. Mes ateiname į kalbą ir iš jos išeiname, bet pati kalba nuolat atsinaujina, atgimsta, ir tai įmanoma tik tuomet, kai yra stiprūs kalbinio kosmoso pradžios impulsai.

Kai pagalvoji, suvoki, kad svarbiausi kultūros reiškiniai yra reti, nesusiję su masėmis. O jų kūrėjai visuomet yra visuomenės mažuma. Ir lietuvių kalba yra ypatinga tuo, kad ji yra, viena vertus, ilgaamžė, archaiška, menanti indoeuropietiškas ištakas, kita vertus, ja kalba labai mažai grupelė žmonių. Nieko ypatingo gimti anglosaksiškame pasaulyje ir kalbėti angliškai, arba atsirasti kituose didžiųjų kalbų – rusų, prancūzų, vokiečių – pasauliuose, bet štai gimti donelaitiškos kalbos padangėje ir būti retenybe, nes kalbi tokia ypatinga, savita kalba – tai tikrai stebinantis atsitiktinumas, nesuvokiamas likimas. Tai reikia suvokti, įvertinti ir jausti atsakomybę – ne tik savo kalbai, bet ir visai žmonijos kalbinei įvairovei.

Ar Jums, kaip literatūrologui, svarbi K. Donelaičio kūryba?

Kristijono Donelaičio kūryba man svarbi dviem aspektais. Pirmiausia ji svarbi kaip menas: poetine įtaiga, lietuvių kalbos stichišku, nesuvaržytu gyvybingumu, kurios kažkodėl nesugadina net gausūs svetimkūniai (slavizmai, germanizmai ir pan.). Kažkas šioje kalboje yra gaivališko, stipraus, tikro, ir tai mūsų sąmonėje sužadina giliausius kultūrinės atminties klodus.

Šiandien lietuvių kalba netenka ryšių su ją išauginusia kaimo gyvenimo realybe (to kaimo tiesiog nebelieka), todėl ji tarsi netenka šaknų, vis labiau sausėja, darosi skurdi. Ji funkcionuoja prisitaikydama prie informacinių technologijų ir dažniausiai suvokiama kaip komunikacijos priemonė. Nei mes mėgstame dainuoti, nei kokius nors liaudies tautosakos lobynus kapstyti. Ir grožinės literatūros kalba skursta. Todėl yra gera pasinerti į pirminį mūsų kalbinio pasaulio gaivalą ir jame pajusti pamirštą gyvybinių galių realybę. Gamtos pasaulio ir žemės žmogaus kalba K. Donelaičio tekste skamba kaip vienas nedalomas balsas.

Antras svarbus vertinimo aspektas: K. Donelaitis sukūrė tobulą agrarinės kultūros kodą, leidžiantį atpažinti lietuviškosios tapatybės substratą, pasitikrinti kultūrinės savimonės tęstinumą mūsų literatūroje ir apskritai gyvenime. Nors K. Donelaitis nėra dažnai skaitomas autorius, bet jo kultūrinė programa yra „įrašyta“ mūsų sąmonėje ir nematomai veikia mūsų gyvenimą kaip vertybinė ir motyvacinė sistema.

Paminėčiau ir trečią, asmenišką santykį su K Donelaičio tekstais. Neseniai, kalbėdamiesi su aktoriumi Rolandu Kazlu apie „Metus“, visiškai sutarėme vienu klausimu: mums abiem „Metų“ hegzametras yra daug artimesnis, žmogiškesnis ir stipresnis, tarkime, už Vergilijaus „Eneidą“, „Georgikas“ ir panašius herojinio pobūdžio pompastiškus tekstus. Klasikinėje lietuvių autoriaus formoje paradoksaliai atrandame realų žmogišką, egzistencinį turinį – tik reikia jį mokėti perskaityti. O Vergilijaus epiniai tekstai man yra tik kultūros artefaktas, kurį šiaip dera žinoti išsilavinusiam žmogui. Na, Homero abu epai yra įspūdingi, kažkuo gąsdinantys: grėsmingu lemties kodu, nežmonišku personažų heroizmu, tragiškosios istorijos gimimu iš mito karalystės... Bet po Homero lotyniškas epas – bent jau man – yra imperiškai įsakmus, perdėm dekoratyvus, aš iš tos epochos mieliau skaitau Horacijų – jis kažkodėl atrodo artimas, stebina savo žmogiškuoju paprastumu, intymumu. Gerai įsiklausius į „Metus“, kaip tai padarė R. Kazlas, juose taip pat išgirstume to žmogiško paprastumo, tikrumo. Žinoma, jeigu patys esame tikri, atviri gyvenimui, neužsidarę savo moderniojo mintijimo bokštuose. Modernizmas gali būti suvokiamas kaip kultūrinis autizmas, o išgirstas K. Donelaičio balsas mus gali išvesti iš to uždarumo, iš intelektinės izoliacijos, ir sugrąžinti į realybės pasaulį, kuris šiaip ar taip yra nesuvokiama būties dovana.

Šiuo metu poema „Metai“ įtraukta į privalomų autorių sąrašą ruošiantis valstybiniam lietuvių kalbos brandos egzaminui. Kaip manote, ar ateityje K. Donelaitis bus tebeskaitomas mokyklose?

Sakoma, kol bus lietuvių, bus ir Lietuva. Kol Lietuvos žmonės mokysis lietuvių kalbos, tol su jais bus ir K. Donelaitis. Negi įmanoma tokia mintis, kad pats vertingiausias lietuvių literatūros įvykis būtų išmestas iš mokyklų programų? Reta tauta gali pasigirti tokia sėkminga grožinės literatūros pradžia. Mums K. Donelaitis yra kaip Homeras, tad būtų labai neprotinga naikinti savo kultūros fundamentaliausius pagrindus. Jei ne K. Donelaitis, tai kas tada? Kuo turėtume pradėti savo kūrybinio gyvenimo istoriją, kuo galėtume didžiuotis? Anuo metu mūsų autoriaus „Metus“ išgirdo visa Europa, tai buvo žinomas ir populiarus veikalas. Pradžia visada yra gyvybinga ir jauna, senstame ir protingėjame mes, nors mums atrodo atvirkščiai – kad sena yra tai, kas toli nuo mūsų laike. Bet ar paseno Homeras? Platonas? Aristotelis? Kartais atrodo, kad kultūra kūrybingai auga tik gręždamasi atgal, mėgindama pasiekti pradžios aukštumas.

Kaip manote, ar pakankamai organizuojama renginių, skirtų 300-osioms poeto gimimo metinėms paminėti?

Apie K. Donelaičiui skirtus renginius nieko pasakyti negaliu, nors pačiam teko daug kur dalyvauti. Manau, kad pakankamai. Dirbtinai šio klasiko reikšmės nepadidinsi, jis ir be renginių visada buvo ir yra didelis, todėl svarbu ne kiekybė, o kokybė. Bet reikia pripažinti, kad tų renginių buvo prasmingų, gražių, įsimintinų. Ypač daug impulsų duota mokykloms, ir nors žmonių negalima priversti pamėgti to, ką suprasti ne visuomet lengva, svarbu, kad šiais renginiais buvo atkurta vertybių hierarchija. Žmonės bent jau išgirdo, sužinojo, kas mūsų kultūroje yra reikšminga. O kadangi tie renginiai buvo organizuojami ir aukštų valstybinių institucijų, ne vienas liaudies atstovas K. Donelaičiui pajuto pagarbą. Baimingą pagarbą...

Kokius renginius, skirtus K. Donelaičiui pagerbti, rekomenduotumėte aplankyti žmonėms, besidomintiems jo kūryba ir asmenybe?

Renginių nespėju sekti, daug visko vyksta, todėl nežinau, kuo galėčiau patarti. Pirmiausia pasidomėti aktoriaus ir režisieriaus R. Kazlo donelaitiškomis interpretacijomis. Gali būti, kad daug ko nežinau, kas šiais metais daroma K. Donelaičio vardu. Geriausia būtų tiesiog rimtai ir ramiai perskaityti „Metus“. Kaip kam tai nelengvas darbas, bet aukštoji kultūra reikalauja aukų. Tik žemoji kultūra yra pigi ir iš esmės vienadienė. Ji irgi reikalinga, bet ji suvartojama. O fundamentalūs kultūros tekstai tarnauja visoms generacijoms, ir jie nė kiek nesidėvi. Antai šventas Raštas per tūkstantmečius nė kiek nenusidėvėjo.

Kalbino Kristina Gecevičiūtė