„1907 m. pavasarį mane tėvai atvežė mokytis į Panevėžį. Išaugęs iš kaimo, prigludusio prie Nevėžio upės, jis buvo panašus į tuo laiku vidutinio dydžio miestelius: beveik visas vienaukštis, medinis, be elektros, kanalizacijos. Jame gyveno keletas dešimčių (30-40) tūkstančių gyventojų žydų, karaimų ir rusų valdininkų, ir sulenkėjusių lietuvių. Susikalbėti lietuviškai gatvėje buvo neįmanoma, nebent tik turgaus dienomis arba sekmadieniais. Tuometinėje Rusijoje jis garsėjo gariniais malūnais, Montvilo spirito varykla, mielių fabriku, Chazeno linų fabriku ir medžio pjovimo įmonėmis (tartokais)“ – štai tokį Panevėžį atsimena akademikas Povilas Brazdžiūnas. Būsimasis fizikos profesorius atvyko mokytis į šiame mieste veikusią Realinę mokyklą, šiandien jau žinomą Juozo Balčikonio gimnazijos vardu.

Lokalinė istorija ir lokalinis patriotizmas

Būtent šioje gimnazijoje prabėgo aštuoneri mano mokslo metai. Atmenu, kaip kartkartėmius kulniuodamas į pamokas sustodavau laiptų aikštelėje, buvusioje pusiaukelėje į antrąjį aukštą. Sustabdydavo mane lentoje įamžintos pavardės. Juozas Balčikonis, Julijonas Lindė-Dobilas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Stasys Antanas Bačkis, Alfonsas Lipniūnas, Balys Sruoga, Juozas Urbšys, Henrikas Radauskas, Juozas Keliuotis – tai tik kelios pavardės žmonių, skirtingu laiku dirbusių ar besimokiusių šioje gimnazijoje. Tai tik kelios pavardės, dėl kurių galiu džiaugtis, kad ir man žinių semtis teko po tuo pačiu stogu, nors ir kitu laiku. Juk ne tušti žodžiai, bylojantys, kad žmonėms, o ypač jaunimui, reikia didvyrių, reikia pavyzdžių, kurie uždegtų, įkvėptų. Kaip dažnai nutinka, kad tų pavyzdžių mes ieškome kažkur už jūrų marių ir taip nepastebime tų, kurie yra arba buvo šalia. Didis yra nebūtinai tas, kurio galioje formuoti pasaulio, atskiro kontinento ar šalies politiką.

Šiandien didžiu dažniausiai laikome žmogų, sukaupusį savo rankose daug galios ir dažnai šmėžuojantį žiniasklaidoje. Nejučia imame manyti, kad štai tik tiek keli išrinktieji yra pajėgūs kažką keisti, o visi kiti, įskaitant ir mus pačius, esame tie, nuo kurių niekas, deja, nepriklauso. Prie to nemažai prisideda ir istorijos dėstymas mokyklose. Dažname vadovėlyje, dažnoje pamokoje aptarinėjamos tik didžiosios asmenybės ir didieji įvykiai. Taip, tai, be abejo, yra svarbu, tačiau, drįsiu teigti, kad gali nutikti ir taip, jog, paaiškinę visą pasaulio raidą, mes neatsakysime į didžiąją dalį mokiniui iš tiesų rūpimų klausimų. O juk mokiniui svarbiausia yra suprasti artimiausią aplinką ir joje įsišaknyti. Pernelyg „aukštai“ pakilusi istorija išleidžia iš akiračio paprastų žmonių kasdienybę, o juk ji dažniausiai yra marga ir be galo įdomi. Būtent toje kasdienybėje vystosi pasaulėžiūrinės kovos, būtent čia vyksta tapatybės, gyvenimo kelio paieškos, būtent čia, tuo žemesniu lygmeniu yra kuriama miesto ar miestelio istorija.

Taigi klystame ir klystame nepastebėdami šalia esančių didžių žmonių. Didis yra ir tas žmogus, kuris savo pavyzdžiu, savo moraline laikysena iššūkių atžvilgiu sugeba formuoti, keisti, įkvėpti savo artimiausią aplinką. Ir tebūnie tai tik miestas, miestelis ar viena mokykla. Neabejoju, kad šiandien kiekvienas iš mūsų galėtume išvardyti bent kelis žmones, kurių dėka esame tokie, kokie esame. Tai gali būti ir mūsų tėveliai, ir seneliai, o neretai tai būna mokytojai ar netgi klasės draugai. Šių šalia esančių didžių vyrų ar moterų pavyzdys parodo, kad gyvenimas verda ne ten kažkur toli, o būtent čia ir dabar. Šią klaidą dažnai kartojau ir pats būdamas gimnazistas.

Pradėjau šį rašinį citata iš mokytojo Vytauto Baliūno sudarytos knygos „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“. Tai knyga, kurią drąsiai galima pavadinti paminklu didžiausioms šios gimnazijos asmenybėms. Tai yra gigantiškas vieno žmogaus darbas kovojant su užmarštimi ir puoselėjant tą lokalinę istoriją, įamžintą ne tik knygoje, tačiau ir pačioje gimnazijoje veikiančiame muziejuje. Jei ne ši knyga, jei ne tas atminties kultūrą puoselėjantis muziejus, tiek aš, tiek dalis mano bendraklasių taip ir būtume likę gyventi šia diena – be gilesnio žvilgsnio, be tvirtesnių šaknų, su seklia atmintimi, nė nenutuokiančia, kokios įdomybės dėjosi po mūsų gimnazijos stogu. Tai nėra mirusi istorija, o istorija, kuri uždega ir įkvepia. Tai istorija, kuri skatina didžiuotis. Tai yra istorija, kuri mokinių gretose turi būti skleidžiama kuo plačiau.

Dažnai girdime įvairiausių pasvarstymų, kas gi darytina, kad atsigautų Lietuvos regionai. Šie svarstymai dažniausiai beveik visada apsiriboja ekonominiais argumentais. Taip, žmogui būtina darbo vieta, būtinas padorus atlyginimas, nepaminantis jo orumo, būtinos geros sąlygos auginti ir ugdyti vaikus. Tačiau nuolat kirba mintis, kad taip pasakoma tik dalis tiesos, tebūnie jos ir 70 ar 99 proc. Tad ko gi trūksta? Trūksta to, ką įvardinčiau kaip lokalinį patriotizmą, t.y. stiprų bendrystės jausmą su gimtuoju miestu ar regionu. Tas jausmas gali būti puoselėjamas tik atsiremiant į istorijos pažinimą, į asmeninį prieš tai buvusiųjų ir kūrusių šią vietą pavyzdį. Tas pavyzdys tarsi įpareigoja. Įpareigoja tokius kaip aš, kurie ilgą laiką manėme, jog čia nėra ką veikti, jog reikia sprukti kur nors toliau, kur gyvenimas verte verda. Sprukti nė nesuvokiant, kad esame savo paties gyvenimo kūrėjai ir, jei ko stokojame, jei nuobodžiaujame, tai tik todėl, kad nekuriame patys, jei patys esame nuobodūs. Taip sakydamas mintyje turiu paprasčiausią nuostatą, kad visokia kritika visų pirma turi prasidėti nuo bandymo pažiūrėti į save veidrodyje, nuo savirefleksijos, nuo klausimo, ko gi aš pats nepadariau, kad dabar tenka skųstis. Ir tik antrasis žingsnis gali būti svarstymai apie tai, ko gi nepadarė kiti.

Rašau šį straipsnį, nes turiu svajonę. Svajonę, kad mokyklose bus dėstoma kuo daugiau lokalinės istorijos, kad mokiniai žinos ne tik prezidentų, ministrų, karo vadų, tačiau ir savo miesto, miestelio ar kaimo šviesuolių vardus, pažins krašto istoriją ir tai galbūt paskatins juos neišrauti savo šaknų, nebėgti, sugrįžti ir mesti iššūkį kasdienybei kuriant savo svajonių pasaulį čia ir dabar.

Knyga iš meilės ir vardan meilės

Jei ne mokytojo V. Baliūno knyga, ta įdomioji gimnazijos, o kartu ir Panevėžio miesto istorijos dalis man taip ir būtų likusi tik tuščias puslapis. Tai knyga, sudaryta iš meilės ir vardan meilės. Ją galėjo sudaryti tik žmogus, be galo mylintis savo darbą, savo gimnaziją. Ir sudaryti taip, kad ta meile užkrėstų kitus. Verčiu puslapius ir keliauju per mokyklos istoriją, įamžintą prisiminimuose. Skaitau apie ateitininkų ir aušrininkų idėjines kovas, apie pastarųjų leistą leidinį „Pavieniui menki, drauge galingi“, kurį sudarė 80 puslapių kaligrafiškai ranka prirašyto teksto. Skaitau mokytojo Stasio Juodikio prisiminimus apie tai, kaip po Pirmojo pasaulinio karo mokiniams grįžus į senąjį mokyklos pastatą visų pirma reikėjo išnešti iš ten kaulus, kaukoles, nes karo metu mokykla buvo paversta vokiečių ligonine. Skaitau apie didžius mokytojus – Jurgį Elisoną, skiepijusį meilę folklorui, Juozą Zikarą, mokiusį apie tai, kad nei saulės, nei degančios lempos nupiešit negalima, tad reikia tapyti tik jų apšviestus daiktus, o kartu ir apgailestavusį dėl mūsų tautos provincialumo, privertusio jį apvilkti Laisvės skulptūrą kad ir plonyčiais rūbais.

Skaitau apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kuri, anot Stasio Antano Bačkio, mokinių gretose visada ieškojo talentų, kuri tiek nusipelnė skelbdama humanistines idėjas ir kovodama už moterų teises. Itin svarbus šiandienai yra jos pamokymas, 1921 metais išsakytas dėl lenkų kalbos. „Mes gyvename kaimynystėje su Lenkija. Nors lenkai dabar turi paėmę mūsų Vilnių, bet jį mums grąžins, ir mes turėsime su lenkais santykiauti, bendradarbiauti. Vilniuje reikės mums kalbėtis lenkiškai – mes nedarysime kaip rusų carai, persekioję kitas tautas. Reikia rengtis būti gerais kaimynais ir pirmiausia jaunimas turi išmokti lenkų kalbą“, – bylojo tuomet ši mokytoja. Tebūna šie jos žodžiai pamoka mūsų šiandienai.

Skaitau apie Julijoną Lindę-Dobilą ir jo puoselėtą Meno kuopą, skaitau apie kunigą Alfą Sušinską ir jo pastangas kartu su ateitininkais viską atnaujinti Kristuje. „Gitaromis arba kitais instrumentais groti per mišias kai kas laiko dabar nauju išradimu. Tai nėra joks naujas išradimas ateitininkams panevėžiečiams. Jau 1936–1938 metais panevėžiečiai ateitininkai rengdavoi gegužines sekmadieniais miškuose, kuriuose kun. Alfa aukodavo mišias, giedant ir grojant moksleiviams gitaromis, akordeonais, armonikomis“, – prisimena Pilypas Žukauskas-Narutis. Tebūnie tai akordeonas, tebūnie tai gitara, svarbu, kad aukštyn širdis ir arčiau Dievo. Žurnalistas Juozas Keliuotis prisiminimuose ragina sustoti ties praeitimi. Sustoti tam, kad iš jos įgautume stiprybės, išminties, entuziazmo, apdairumo. Sustoti tam, kad toliau tvirtai žengtume į priekį.

„Esant sunkiai padėčiai, seniausias Graikijos senatorius metęs supuvusį obuolį į grindis ir, sėkloms išbyrėjus, pasakęs, kad tos sėklos – jaunimas – yra Graikijos ateitis“, – apie istoriją, nugirstą ginče tarp ateitininkų ir jų veiklą riboti siekusios valdžios, pasakoja P. Žukauskas-Narutis. Ši istorija yra apie mūsų kasdienybę, apie tai, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, apie kartų santykius, apie pareigą duoti vaisių nepamirštant, iš kur atkeliauja tavo stiprybė. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija subrandino gausių vaisių tiek Panevėžiui, tiek visai Lietuvai. Darbas nenutrūksta ir šiandien. Tačiau tame darbe, toje įtraukiančioje kasdienybėje būtina sustoti ties praeitimi. Ačiū mokytojui Vytautui Baliūnui, kad jo sunkaus darbo dėka ta praeitis lieka neužmiršta, tačiau gyvuoja mūsų kasdienybėje. Gyvuoja tiek, kiek ją priimame, kiek jai atsiveriame, kiek skubame jos pasiimti, o ne laukiame kaip greitojo maisto restorano klientai, kol viskas bus padaryta už mus. Verčiu gimnazijos istorijos puslapius ir jaučiu, kaip siela džiaugiasi ir žydi, kaip širdis atsiveria tam, kad priimtų, įsiklausytų ir apglėbtų, kaip primirštos ir kiek apdžiūvusios šaknys vėl siurbiasi į gimtąją žemę besisemdamos stiprybės iš istorijos gelmių.

Dvasios riteris geografijos pamokoje

Baigdamas rašinį, noriu dar kartą padėkoti mokytojui Vytautui Baliūnui – buvusiam gimnazijos direktoriui, geografijos mokytojui ir gimnazijos muziejaus įkūrėjui bei puoselėtojui. Visa tai pareigos, o svarbiausia, kad mokytojas buvo ir yra didis žmogus, žmogus, sugebėjęs keisti esančius šalia. Ir darė tai nepastebimai. Kuo gi jis skyrėsi nuo kitų mokytojų? Jų būta įvairiausių: vieni buvo puikūs specialistai, tačiau savo elgesiu tiesiog demonstravo, kad tarp jų ir mūsų plyti neperžengiama praraja, dar kiti buvo puikūs žmonės, tačiau ne itin geri pedagogai. Buvo mokytojų, kurių pamokose buvome geručiai, tačiau tik dėl to, kad bijojome bausmių. Būta mokytojų, kurie su mumis visiškai nesusitvarkė. Tuo tarpu mokytojas V. Baliūnas buvo kitoks. Jis mylėjo tai, ką daro ir neperdėsiu teigdamas, kad ir pamokos kvėpėjo ta meile, su kuria buvo dėstoma kiekviena tema. Būta jo ne tik puikaus specialisto, tačiau ir žmogaus. Tikro džentelmeno, riterio: oraus, visada pasitempusio ir spinduliuojančio pagarba kiekvienam – ar tai būtų stropiausias pirmūnas, ar peckelis dvejetukininkas. Nebūta jo pamokose kitur taip įprastų dvejopų standartų. Ir žvelgdavo jis į mus kaip į suaugusius, vertus pasitikėjimo ir dėl to turinčius užsikrauti atsakomybės naštą sau ant pečių.

Nebūdavome jo pamokose angeliukai, nevengdavome patriukšmauti, iškrėsti išdaigų. Tačiau dabar suprantu, kad ir pats mokytojas, dirbdamas su mumis, siekė ne trumpalaikio efekto, ne geležinės drausmės, įvestos gresiančių nuobaudų dėka, o ilgalaikio pokyčio, kai kiekvieno mokinio sieloje pasėta meilės, pasitikėjimo, pagarbos kiekvieno žmogiškam orumui sėkla ilgainiui vis viena sudygsta. Tad dabar galiu drąsiai teigti: Juozo Balčikonio gimnazija man visų pirma siejasi su mokytoju Vytautu Baliūnu, didžiu žmogumi, mokiusiu mylėti gimnaziją ir gimtą miestą. Žmogus jau esti toks, kad ne visada sugeba laiku įvertinti, padėkoti. Tad bent dabar šis rašinys tebūna padėka Jums už tai, kuo apdovanojote ir vis dar apdovanojate kitus.