Režisierius Fernando Eimbcke. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Meksikos režisierius ir scenaristas Fernando Eimbcke (g. 1970) savo karjerą pradėjo režisuodamas muzikinius klipus ir trumpametražius filmus. Meksikos, o vėliau ir pasauliniame kino žemėlapyje jis įsitvirtino pilnametražėmis juostomis „Ančių medžioklė“ (2004) ir „Tohoe ežeras“(2008). Šių metų „Kino pavasario“ programoje „Kritikų pasirinkimas“ buvo rodomas naujausias F. Eimbckes darbas „Firminis sumuštinis“ (2013), 2013 m. už geriausią režisūrą apdovanotas „Sidabrine kriaukle“ San Sebastiano kino festivalyje ir paskelbtas geriausiu filmu Turino kino festivalyje.

Trisdešimt penkerių vieniša Paloma ir penkiolikmetis Hektoras atostogauja viešbutyje prie jūros. Įprastą motinos ir sūnaus rutiną sudrumsčia kita poilsiautojų šeima ir jų duktė Žasmina. Tarp paauglių mezgasi simpatija ir draugystė, tačiau tokie pokyčiai tampa išbandymu vaikino motinai, nenorinčiai suprasti, kad Hektoras vis sparčiau žengia į suaugusiųjų pasaulį.

Muzika vaidina svarbų vaidmenį Jūsų filmuose. Kuriame kūrybinio proceso etape apie ją galvojate? Rašydamas scenarijų, filmuodamas, montuodamas?

Visą laiką. Kai statėme „Ančių medžioklę“, nebuvo iTunes, playlists ir panašių dalykų. Naudojau kasetes ir kompaktinius diskus – senoviniu būdu sudariau daugybę grojaraščių. Rašydamas scenarijų klausiausi labai daug pačios įvairiausios muzikos. Niekada nežinai, kas tave įkvėps. Prisimenu, kad dirbdamas su „Ančių medžiokle“ klausiausi Mozarto „Užburtosios fleitos“. Keista, juk tai opera. Klausiausi jos rašydamas scenarijų ir jaučiausi... (vaizduoja dainuojantį operos solistą). Tačiau filmui ji suteikė labai gerą nuotaiką. Montuodamas klausiausi „Molotov“, kurie šaukia... (vaizduoja roko dainininką). Tai daug ką keičia. Šiaip ar taip, dirbdamas su šiuo filmu visą laiką klausiausi muzikos.

„Tahoe ežere“ jos nėra. Skyrėme daug dėmesio filmo garsui. Nusprendėmė, kad muziką atstos oro, medžių, erdvės garsai ir neįvedėme muzikinio takelio. Muzika skamba tik pačioje pabaigoje. Mėgstu įvesti muziką juostų pabaigoje. Apmaudu, tačiau pasibaigus filmui daugelis žiūrovų atsistoja ir išeina iš kino teatro. Tai labai liūdina. Norisi šūktelėti: „Palaukit! Tai filmo dalis! Muzika yra filmo dalis!“ Žiūrovams gali nepatikti pati juosta, tačiau svarbu išbūti iki galo ir išgirsti muziką.

„Firminiame sumuštinyje“ muzika charakterizuoja veikėjus. Pasitelkdamas ją norėjau pavaizduoti skirtumą tarp Palomos ir Žasminos. Palomai trisdešimt penkeri. Ji turėtų elgtis kaip suaugusi, tačiau klausosi roko, Prince’o ir „Pixies“. Tuo tarpu jaunutė Žasmina mėgsta Perez Prado ir panašią 6–7 dešimtmečių muziką. Labai įdomus kontrastas.

Labai mėgstu muziką, tačiau statydamas filmus nenoriu ja piktnaudžiauti. Priešingu atveju ji prarastų reikšmę. Mąstant apie filmo muzikinę dalį reikia būti labai preciziškam.

Esate toks didelis muzikos gerbėjas – kaip manote, ar kada nors vėl kursite muzikinius klipus?

Labai norėčiau tą daryti, tačiau dabar tai būtų išties sudėtinga. Daugelis įdomių grupių turi savo draugų, daug laiko ir žino, kaip naudotis kamera. Jie moka naudotis „Final Cut“, moka vizualiai prisistatyti. Viskas labai organiška. Manau, tokie pokyčiai keičia visą muzikinių klipų industriją, ir tai yra labai gerai. Kalbant apie muzikinius klipus stambiems atlikėjams – nežinau...

Pristatinėdamas „Firminį sumuštinį“ Niujorko kino festivalyje į klausimą apie savo filmų estetiką atsakėte: „Tai nėra stilius. Daug negalvoju apie stilių“. Daugelyje Jūsų filmų stebime nejudrią kamerą. Ar tikrai manote, kad Jūsų kinematografijai stinga savito stiliaus?

Manau, kiekviena istorija reikalauja tam tikro stiliaus. Kiekvienas filmas turi savo stilių. Į tai reikia žiūrėti su pagarba. Režisierius turi likti nuošalyje ir dirbti dėl filmo. Kalbant apie nejudrią kamerą – ji buvo reikalinga visuose trijuose filmuose. Bijodamas virsti savo paties kliše, „Firminiame sumuštinyje“ mėginau elgtis priešingai, tačiau galiausiai lioviausi sukti galvą. Jei statydamas filmą būčiau apsėstas minties apie judrią kamerą, tai būtų pernelyg sąmoningas siekis išgauti tam tikrą stilių. Nemanau, kad apskritai reikia jo ieškoti. Netikiu stiliumi.

Be vizualiosios dalies visi trys Jūsų filmai turi ir daugiau panašumų. Atmosfera, garsas, nedaug dialogų.

Taip. „Firminiame sumuštinyje“ buvo daug dialogų, tačiau galiausiai aš jų atsisakiau. Tai buvo instinktyvus sprendimas. Nelabai tikiu dialogais. Labiau vertinu tylą. Žinoma, viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. „Ančių medžioklėje“ yra scenų, kuriose daug kalbama. Dialogų gausa šiuo atveju padeda išreikšti situacijos absurdiškumą. Sulig kiekvienu filmu viskas keičiasi.

Firminiame sumuštinyje“ didžioji dalis humoro ir emocijų perteikiami žvilgsniais ir veido išraiškomis. Gal galite papasakoti, su kokiais iššūkiais susiduriate režisuodamas tokias scenas? Kaip joms ruošiate aktorius?

Redaktorė Mariana Rodríguez, su kuria statėme visus tris filmus, išsakė nuostabią mintį: tyla – tai įtampa. Galbūt tai visiems žinoma, tačiau tą akimirką aš suklusau. „Firminiame sumuštinyje“ tyla kuria didžiulę įtampą. Teko labai sunkiai dirbti, kol užsimezgė ryšys tarp aktorės Marios Renee ir Lucio, vaidinančio jos sūnų. Niekada aklai nesekdavome scenarijumi. Dirbdamas su aktoriais nelabai galvoju apie scenarijų. Norėjau, kad užsimegztų ryšys tarp motinos ir sūnaus. Kai galiausiai pavyko tą padaryti, pasakiau: „Puiku, dabar galime išimti dialogus“. Liko įtampa ir ryšys. Tyla yra stipri, nes santykis tarp motinos ir sūnaus yra tvirtas ir tikras. Jie iš tiesų vienas kitą myli.

Esu apsėstas tylos – jos erdvėje galima kurti labai svarbius dalykus. Tą akimirką, kai uždraudžiu aktoriui kalbėti, jis turi išreikšti save be žodžių ir energingų judesių. Leidžiu jiems judėti minimaliai, ir tais minimaliais judesiais jie pasako be galo daug. Santūriame geste arba žvilgsnyje telpa visi jų jausmai.

Ar su aktoriais daug repetuojate?

Tai kaip žaidimas. Iš esmės repeticijos yra skirtos ne aktoriams, o režisieriui. Jis turi išmokti prie jų prisitaikyti. Aktoriai neturėtų tenkinti režisieriaus norų. Aš aktoriams leidžiu vaidinti. Niekada neprašau jų remtis scenarijumi, nes noriu žinoti, kokie jie yra iš tikrųjų. Taigi, viskas yra žaidimas ir dar kartą žaidimas. Tiesą sakant, statant visus tris filmus aktoriai tik vieną kartą skaitė scenarijų. Prašiau jų būti labai dėmesingiems. Aktoriai žinojo, kad jei jiems kils klausimų, galės užduoti juos tik tada, ne filmuojant scenas. Scenarijų perskaitome vieną kartą. Daugiau aktoriai jo negauna.

Jūsų filmų veiksmas paprastai vyksta vienoje vietoje. Ar galite pakomentuoti tokį pasirinkimą?

Ką gi, pirmiausia manau, kad kiekviena vieta turi savo charakterį. Tai labai, labai svarbu ir atlieka reikšmingą vaidmenį filme. Tarkime, „Ančių medžioklėje“ veiksmas vyksta bute. Tai labai svarbu veikėjų sklaidai. Tas pats kartojasi „Tahoe ežere“ ir „Firminiame sumuštinyje“ – vieta juose nėra tiesiog vieta, ji atlieka svarbų vaidmenį. Tarkime, ruošdamiesi statyti „Firminį sumuštinį“, metus keliavome ieškodami tinkamos vietos. Galbūt ji atrodo labai paprasta, tačiau kuo paprasčiau viskas atrodo, tuo daugiau sunkumų už to slypi.

Ar manote, kad Jūsų filmai yra meksikietiški? Ar jų veiksmas galėtų vykti kitose Lotynų Amerikos ar likusio pasaulio šalyse?

Mane labai nustebino ir nudžiugino vienas įvykis: po „Ančių medžioklės“ peržiūros festivalyje, žmogus iš salės paklausė: „Kokioje Argentinos vietoje yra tas pastatas? Buenos Airėse?“ Tai buvo puiku. „Ančių medžioklė“ galėtų vykti Argentinoje, Rumunijoje arba Brazilijoje. Reikėtų pakeisti kai kurias smulkmenas, tačiau apskritai tai yra universali istorija. Tą patį galiu pasakyti ir apie „Tohoe ežerą“ arba „Firminį sumuštinį“. Kai kurios detalės atspindi Meksikos realybę, tačiau paprastai daug apie jas negalvoju. Manau, viskas nutinka labai natūraliai. Kaip ir su stiliumi. Susitelkęs į jo paieškas, gali prarasti save.

Parengė Lina Žukauskaitė