Raminta Jurėnaitė

Visai neseniai buvo išleistas naujas moderniojo meno albumas „Lietuvos tapyba 1960-2013“, kuriame gražiai atsiskleidžia visa šiuolaikinės tapybos panorama. Jame publikuojami įvairaus laikotarpio dailininkų tapybos darbai šiandien svarbūs Lietuvos dailės istorijai. Šia proga bernardinai.lt kalbina knygos sudarytoją Ramintą Jurėnaitę.

Raminta Jurėnitė gimė 1953 metais Vilniuje. 1976 metais baigė dailės istorijos ir teorijos studijas. Nuo 1976 metų su trumpomis pertraukomis dėsto Vilniaus dailės akademijoje, profesorės laipsnis suteiktas 2010 metais. 1986 metais suteiktas menotyros mokslų daktaro laipsnis. 1992-1998 metais — Soroso šiuolaikinio meno centro direktorė, nuo 2009 metų - Modernaus meno centro kolekcijos kuratorė. Rašo dailės kritikos straipsnius, knygas, skaito paskaitas ir kuruoja parodas Vakarų ir Rytų Europos šiuolaikinio meno temomis Lietuvoje ir užsienyje.

Anksčiau Lietuvoje nebuvo albumo, kuris apimtų tokį platų dailės istorijos laikotarpį. Kaip kilo mintis jį sudaryti ir kodėl tik dabar?

Tokio albumo jau seniai reikėjo, kadangi neturime jokio didelio rinkinio, apimančio tapybą šiuo labai svarbiu ir ilgu periodu (nuo 1960 iki 2013 metų). Nors nuo 1960-ųjų ir prasideda visas šiuolaikinės tapybos etapas. Mūsų šalyje nebėra bendros dailės albumų leidybos strategijos, nors tokios knygos iš tiesų labai reikalingos, jos atspindi šalies istorijos procesą su pačiais jautriausiais niuansais. Tokie albumai skirti aktualinti ir populiarinti dailę, šiuo atveju – tapybą. Dabar yra susiklosčiusi sistema, kad pasirodo leidinių, kuriuos menininkai patys inicijuoja dėl kokių nors asmeninių interesų. O leidyklos tikisi, kad tokias knygas leis muziejai, Dailininkų sąjungos leidykla labiau gina Dailininkų sąjungos narių interesus. Taip vieni iš kitų tikisi, o rezultato beveik nėra.

Šiame albume publikuojami ir žinomų užsienio dailės kritikų straipsniai bei dailininkų biografijos. Labai smagu, jog tiems autoriams mūsų dailė pasirodė įdomi. Svarbu, kad ir kitose šalyse pamatytų mūsų dailę bei kritiškai ją įvertintų, kadangi turime tikrai puikaus meno, išskirtinės ir savitos tapybos, kuri verta dėmesio visame pasaulyje.

Didžiųjų pasaulio galerijų ir muziejų kuratoriai nepažįsta lietuviškos tapybos. Spaudoje dailininkai dažnai apsiskelbia, kad jie garsūs ir plačiai pasaulyje žinomi, bet jei pažiūrėsime į tai, kokiuose Vakarų muziejuose yra mūsų dailininkų darbų, pamatysime, jog mūsų dailė nėra jau tokia žinoma.

Įvadiniame albumo „Lietuvos tapyba 1960–2013“ straipsnyje rašote: „Kiekvienas su šiuolaikine daile dirbantis menotyrininkas svajoja sudaryti didelę savo įsivaizduojamo muziejaus kolekciją.“. Kaip viskas vyko ir ką Jums reiškė parengti albumą? 

Šis leidinys atsirado Viktoro Butkaus iniciatyva jo supirktos modernaus meno centro kolekcijos pagrindu, todėl nebuvo taip, kad aš sumaniau ir ėmiau sudarinėti knygą. Visas darbo procesas vyko šešerius metus, ir vienas iš šio didelio darbo rezultatų – „Lietuvos tapyba 1960–2013“ albumas. Tai pirmoji knyga, bet vėliau, tikiuosi, kad pagal planą išeis ir kitos: skirtos grafikai, tapybai ant popieriaus, fotografijai, net vaizdo rinkiniai – viskam, kas yra toje kolekcijoje. 

Man buvo įdomu rengti šią knygą. Nagrinėdama kūrinius patyriau daugybę intelektualių nuotykių protui ir pačiai akiai dėl spalvos ar netikėto potėpio, kurį gali pastebėti tik gerai įsižiūrėjęs į darbą. Ir tikiuosi, kad mano asmeninis džiaugsmas apžiūrint šiuos darbus ir tas atradimo pasitenkinimas tų, kurie rašė apie šią knygą, persiduos ir kitiems, kuriems šis leidinys paklius į rankas.

Tolesniuose planuose turėtų būti muziejus su veikiančiomis šio rinkinio parodomis. Tai vainikuotų visą šį didelį triūsą kruopščiai renkant kolekciją.

Vienų šiame albume publikuojamų autorių darbų yra daugiau, kitų – mažiau. Pagal kokį principą vyko paveikslų ir dailininkų atranka?

Atranka yra labai sudėtingas procesas. Iš pradžių renkant ir sudarant dailės darbų kolekciją  sukuriamas bendras kolekcijos vaizdas.O kadangi ta kolekcija iš anksto buvo sumanyta kaip tokia, kuri bus viešai prieinama, ir pačios knygos koncepciją kūriau turėdama galvoje, kad tai bus vieša didelė kolekcija, atspindinti bendrą Lietuvos dailės panoramą. 

Be abejonės, pačioje darbo pradžioje labai svarbu apsvarstyti tai, ko trūksta kitose mūsų valstybinėse kolekcijose. Kadangi mūsų didžiosios valstybinės kolekcijos (esančios Vilniuje ir Kaune)  buvo renkamos sovietmečiu cenzūros metais, dalis svarbių kūrinių negalėjo į jas patekti. Be to – jos niekados nebuvo surenkamos strategiškai ir iš anksto mąstant apie galutinį jų rezultatą. Atgavus Nepriklausomybę niekas nepasirūpino į tas kolekcijas supirkti kūrinius, kurie 1960–1980 metais buvo svarbūs, bet dėl cenzūros buvo atmesti. Tie paveikslai taip ir liko pas dailininkus arba pateko į privačias kolekcijas, todėl iškėlėme sau uždavinį tas spragas likviduoti. Dailininkai pasitikėjo mumis ir atsiskyrė su savo ilgai saugotais kūriniais.

Ši modernaus meno centro kolekcija svarbi ir tuo, kad ji atspindi ir visą Nepriklausomybės periodą, kadangi šiuo laikotarpiu dailės muziejai įsigijo labai mažai kūrinių. Norėčiau pasidžiaugti, jog „Lietuvos tapyba 1960–2013“ albume publikuojami ir jaunų autorių darbai, turime darbų autorių, kurie gimė 1906-aisiais ir tų, kurie gimė jau po 1980 metų. Tai išties didelis  tiek kolekcijos, tiek šios knygos privalumas.
 
Albumą sumanyta leisti lietuvių ir anglų kalbomis. Po mėnesio pasirodys identiška šios knygos dvynė anglų kalba, todėl ji gali būti įdomi ne tik Lietuvai. Su ja mes siekiame populiarinti lietuvių dailę ir kitose šalyse. 

Be abejonės, į leidinį pateko ne viskas, kas yra kolekcijoje, visko būtų neįmanoma sutalpinti. Stengėmės kai kuriuos dalykus parodyti išsamiau, atrinkdami. Sudarant albumą ar rengiant pasodą visada svarbu parodyti tuos, kurie yra patys žymiausi, bet būtina pateikti ir atradimų. 

Papasakokite, kaip viršelyje atsidūrė prieštaringai vertinamo tapytojo Vincento Gečo darbas?

Tokiai knygai  reikėjo parinkti kokį nors kūrinį iš 1960-ųjų metų, reikėjo ko nors, kas šiandien jau yra klasika. Viršelyje publikuojamas darbas neturi būti jau daugybę kartų reprodukuotas, kūrinys turi turėti intrigos, provokacijos, reikia atsižvelgiant į tai, kaip jis patraukia akį ir kaip jame galima išdėstyti šriftą.

V. Gečo darbai tuo metu buvo vieni stipriausių dailės atsinaujinimo procese. Manau, kad dabar būtina į sovietinio laikotarpio dailę pažiūrėti jau iš kitų pozicijų. Gečas mane net buvo išmetęs iš darbo, bet dėl to aš nepradėsiu prasčiau vertinti jo labai stiprią 1960-ųjų tapybą.

Daugelis to meto autorių turėjo prisitaikyti ir gyvenime padaryti tam tikrų kompromisų, kurių galbūt visai nenorėjo. Tai buvo daug sudėtingiau,  nei daugelis dabar pasakoja. V. Gečo figūra čia labai tinkanti ir įdomi savo radikalumu,  jo figūra labai gerai atspindi epochą. Be viso to, tai juk Surgailio portretas, o Surgailis visai ne prieštaringa asmenybė. Šis faktas suteikia dar kitokią spalvą parinktam viršeliui. 

Tuo metu buvo labai populiaru užsakomieji darbai. Kaip manote, ar egzistuoja tokiuose darbuose menas?

Visais laikais visose epochose egzistavo užsakomieji darbai. Nors dailininkai kartais sukurdavo ir sėkmingų užsakytų darbų, bet vis dėlto tai buvo išimtys, kadangi pačius įdomiausius darbus menininkai kūrė skatinami vidinių impulsų ir domėdamiesi tais dalykais, kurie juos iš tikrųjų jaudina. 

Labai gaila, kad daug tų užsakomųjų darbų pateko į didžiuosius mūsų šalies muziejus. 

Galbūt sudarant albumą išryškėjo ir atsiskleidė tai, kas įdomu ir būdinga lietuvių dailininkams? Kokios spalvos, linijos?

Sunku pasakyti, kas būdinga tik lietuvių tapybai. Bendresnių bruožų galime rasti tik pagal laiką. Vieną dešimtmetį svarbūs vieni aspektai, kitą – kiti. Labai ryškiai skiriasi Švažo kartos tapyba nuo Šaltenio ar Dereškevičiaus. Švažo kartai dar labai svarbu sugrąžinti su klasikiniu modernizmu ir pokario abstrakcija susijusį dekoratyvumą, spalvas ir faktūrą. O Šaltenio ar Dereškevičiaus darbuose dėmesys skiriamas socialinės tikrovės atspindžiui, groteskui, užaštrinimui, šaržui.Lietuvoje labai gaji ekspresionizmo tradicija. Galima rasti ilgą ekspresionistinės tradicijos istoriją nuo Gudaičio iki Maslauskaitės. Tas ekspresionizmas dar nepasibaigia, o jau prasideda neoekspresionizmas. Vėl grįžtama prie ištakų, pačios jauniausios šios srovės tapytojų.

Abstrakti dailė nevaidina didelio vaidmens, bet ir čia yra labai subtilių ir originalių autorių, kurie svarbūs Lietuvos dailės istorijoje.

Kitas lūžis yra jauniausios kartos kūryboje. Tų, kurie gimė jau po 1980-ųjų. Jų tapyba labai dažnai figūratyvinė, daiktiška, bet visai kitokia nei senosios kartos autorių. Jie remiasi ne tikrove, bet antrine realybe. Ta realybe, kuri atspindėta virtualioje erdvėje ar spaudoje, todėl gimsta dar kitokia tapyba, turinti visai kitą išeities tašką. Visas šitas procesas  nenutrūkstamas, visada vyksta grupių kaitų dialogai, konfliktai, susidaro opozicijos, pasirenkamas tas pats arba priešingas kelias. Tai labai svarbu..

Lietuvių dailėje yra neprisitaikiusių vienišių, kurie, nors ir priklausė menininkų judėjimams ar grupėms, bet jose neištirpo. Jie liko tų grupių ar judėjimų pakeleiviai. Labai ryškus yra Stankus-Stankevičius, Šalkauskas, Gailiūnas, kuris šiuo metu dirba Rokiškyje. Tokį kelią, kuris mažai susijęs su jo karta pasirinko ir Sauka.

Kokia kitų dailininkų įtaka jaučiama albume publikuotų menininkų darbuose? Į ką jie žvalgėsi?

Lietuvių tapyba nesivysto kokioje nors izoliuotoje terpėje, dėl to įtaka egzistuoja. Neatsitiktinai į šią knygą yra įdėtos dvi primityvistės. Buvo laikas, kai lietuvių dailininkai labai žavėjosi primityvistine daile, ir tai buvo labai svarbi meninio gyvenimo dalis.

Dauguma čia esančių dailininkų yra profesionalai, o profesionalai visada domisi platesniu kontekstu, domisi žymiais pasaulio autoriais.

Atskirais periodais reikšmę turėjo vis kiti dalykai. Pačioje pradžioje menininkai linko į klasikinį modernizmą ir žavėjosi Ermitaže ar Puškino muziejuje surinktomis kolekcijomis. Yra karta, kurios kūryboje jaučiama stipri Švažo lyrinės abstrakcijos mokyklos įtaka, Antanavičiaus darbuose ryškus lenkų dailės poveikis. Kiekviename laikotarpyje galime rasti aktyvų santykį su kitų šalių menu. Kartais tai yra įtaka, o kartais tai tiesiog paralelės, kurių menininkų kūryboje atsiranda net tada, kai jie vienas apie kitą nieko nežino. Tos paralelės tiesiog tvyro laike, tai yra meno istorijos fenomenas. 

Besilankant įvairiose galerijose mane visada domino paveikslų pavadinimai. Žinoma, tai yra kiekvieno dailininko pasirinkimas, bet vis dėlto, ar pavadinimas suvaržo, o galbūt kaip tik praplečia interpretacijos lauką? Iš karto prisiminiau šiame albume esantį Vinco Kisarausko (84 p.) darbą, kuriame vaizduojami aplink stalą susėdę vyrai. Jie nuotaikingi, spalvotais veidais. Perskaičius pavadinimą – „Augmėnų kaimo pijokai“ – paveikslas tampa netgi šmaikštus.

Vieniems autoriams pavadinimai reikalingi, kiti savo darbus numeruoja tik tam, kad atskirtų. Yra tokių menininkų, kuriems nereikia pavadinimo, nes juos domina spalvų ar formos problemos. Šiuolaikiniai dailininkai pavadinimus dažnai suteikia tik pačiai parodai apibendrindami ją. Kartais pavadinimas yra tam, kad užmegztų kokį nors dialogą su žiūrovu, tai gali būti netgi truputį klaidinamas, paradoksalus užrašas.

 Kalbino Birutė Grašytė