Šiuo tekstu siekiu pasidalinti prisiminimais apie Lietuvą, taip išreikšdama pagarbą ir padėką tiems, kurie mane užaugino ir padėjo tapti tuo, kuo esu, taip pat noriu pasidalinti savo gyvenimo už Atlanto patirtimi tiek, kiek tai bus priimtina ir reikalinga kiekvienam gerbiamam skaitytojui, kad būtent jo gyvenimas bent akimirksniu, o gal ir ilgėliau, taptų gražesnis ir geresnis. Lietuvoje nesilankiusi beveik du ilgus dešimtečius, neišvengiamai tampu lyg pašalietė, žvelgianti iš šono, lyginanti, kaip buvo tada ir kaip yra dabar bei pamąstanti, kur link toliau.

Tekste minėdama Ameriką, bandau likti ištikima dviem principams. Viena –  tai ne oficialios žinios, kuriose būtų minimos Jungtinės Amerikos Valstijos, o vieno žmogaus požiūris ir gyvenimo patirtis. Juk lietuviai iki šiol tarpusavyje šią šalį vadina tiesiog Amerika, ne JAV, netapatindami jos su visu Šiaurės Amerikos žemynu. Antra, dėl nenutrūkstamai vykstančio tautų kraustymosi ir natūralios kultūrų sklaidos ribos tarp šio kontinento valstybių žmonių mąstysenos prasme tirpsta. Pagal demografinius statistikos duomenis, dabar vienas iš penkių JAV gyventojų yra ispanakalbis, kilęs iš Meksikos arba kitų Lotynų Amerikos šalių, o po dvidešimties metų šis santykis gali būti 3:5. Atrodytų lyg švelni invazija? Tikriausiai – tik įvairių kultūrų natūrali raida ir gajesnio mąstymo paplitimas didesniame plote. Tad, dairydamiesi po Ameriką ir šiaip po šiuolaikinį pasaulį, ieškokime to, kas mus sieja, o ne skiria, nes pirmiausia visi esame žmonės. Panašiai kaip praeitis, dabartis ir ateitis amžinybėje tikriausiai yra tas pat.

Ryškiausiais su mano vardu susijęs vaikystės prisiminimas – tėvo ant rogučių išdrožinėtas užrašas didžiosiomis raidėmis. Mat į Žaliakalnyje įsikūrusį darželį Nr. 6 mane žiemą veždavo rogutėmis. Tada tai buvo pati patogiausia ir saugiausia transporto priemonė nugabenti susuktą į kailinėlius vaiką per vargu ar dažnai nukasamus šaligatvius ir gatveles. Tik vėliau mokykloje supratau, kad Dailių bent tais laikais Lietuvoje buvo nedaug, savo aplinkoje buvau vienintelė. Viena vertus, buvo labai praktiška, kai vien vardas be jokių paaiškinimų rodo žmogų. Kita vertus, niekados nepasislėpsi už bendravardžių – keliskart gyvenime mane gerąja prasme yra išdavęs vien tik vardas. Esu dėkinga man vardą išrinkusiam tėvui, kuris tada be smuiko mokytojo pareigų taip pat dirbo Kauno dailės kombinate, gintarinių papuošalų skyriuje. Su vardu kaip kodu perdavė daug gerų palinkėjimų ir įpareigojimų, kuriuos daugiau ar mažiau tenka pateisinti. Tik gyvendamas nelietuviškoje aplinkoje gali pasislėpti, nes niekas nesupras, kas ką reiškia ir vienu atveju iš dalies tampi svetimkūniu, kitu Amerikoje – unikaliu variantu. Iš to mažo taškučio ant „ė“ tūlas gali suprasti, kad čia ne viskas taip paprasta.

Puikiai prisimenu savo tėvų reakciją, kai pradėjusi lankyti pirmą klasę J. Jablonskio vidurinėje mokykloje namie vardydavau savo naujų klasės draugių vardus: Eridana, Džesika. Pridėjus dar tėvo smuiko mokinių – Džuljetos, Estelos, mamos pianino – Giletos, Dzildos, – nejučiomis savęs klausiau, iš kur tai, ką galėtų reikšti? Kai gyvenome už aklinos Geležinės uždangos, tokie vardai nebuvo savaime suprantamas dalykas, retsykiais pavykdavo nugirsti svetimšalių vardų, bet dar rečiau jie būdavo pripažįstami kaip geri. Tad ir skubėjo jais krikštyti savo vaikus, tikriausiai taip išreikšdami apsisprendimą ir nusistatymą, atvirumą naujai ir taip viliojančiai kultūrai.  

Įdomi amerikiečių reakcija, jiems susipažįstant su naujai atvykusiais Andželika arba Deividu, kai jie stebėdamiesi klausia: ar ir Lietuvoje pagrindinė kalba – anglų? Seniai praėjo tie laikai, kai Amerikoje imigrantams tekdavo savo vardus ir pavardes pritaikyti prie vietinių, kad lengviau gautų darbo, nes niekas nesiruošė dėl jų laužyti liežuvio, be to, taip išsiduodavo esantys naujokai. Todėl atvykėliai, gerai apšilę kojas, suprato, kad jeigu ne jų lietuviškas vardas ir pavardė, galimybės gerai įsigyventi taps nepamatuojamai didesnės. Šiuolaikinis Valstijose vyraujantis mąstymas teigia visiškai ką kita: kiekvienas visuomenės narys yra unikalus ir originalus savo tautinės kilmės prasme, ir jo indėlis į visuotiną gerovę yra niekuo nepakeičiamas. Nesunku patikėti tuo, kad Amerikai gera turėti piliečių, puoselėjančių savo gimtąją kalbą, kultūrinį identitetą apskritai  bei turinčių glaudžių ryšių su gimtine, nes laisvos ekonomikos ir globalinių procesų sąlygomis, tai šaliai apsimoka.

Vis dėlto senamadiški vardai visada madingi. Vargu ar kiekvienas iš mūsų įvertiname išimtinai su vardu  siejamą įpareigojimą, nešiodami lyg akmenyje išrašytus šventųjų vardus. O juk tai – ne tik tėvų pasirinkimas, bet ir palinkėjimas, vėliau galintis tapti ir išbandymu. Prisimenu savo krikšto mamą, panevėžietę, man nekart pasakojusią, kad seniau kaime žmonės labiau kreipę dėmesį į vardus, vietoje gimtadienių dažniau švęsdavę vardadienius. Nors, tiesa, kaime buvę daug Petrų ir Juozų, tekę ieškotis praktiškesnių ir tikslesnių asmenų įvardijimo būdų, vienas iš kurių – pravardės. Taip mano močiutė su seserimis tapo „japončiukėmis“, nes jų tėvas, mano prosenelis, atpylęs ketverius metus caro armijoje rekrūtu, grįžęs kaime bandė diegti Japonijoje patirtas naujoves. Sumanų kaimyną dėl neeilinės išminties už akių vadindavo „Saliamonu“, dėl to jis sužinojęs labai pykdavo. Pačiai gėda prisiminti, kiek ir ko būdami vaikais prisigalvodavome pravardžiuodami kitus, vaikai – vaikus, mokiniai – mokytojus.

Įdomu, kad Indijos kultūroje graži pravardės tradicija gyvuoja iki šiol, kai šeimoje gimusiam kūdikiui pirmomis gyvenimo dienomis suteikiamas naujas, neoficialus vardas, dažnai malonybinis arba net labiau primenantis garsų sąskambį, kuriuo į jį toliau kreipiasi šeimos nariai, giminės, draugai ir net pažįstami. Galbūt paaiškinama tuo, kad vien dabar indų ir pakistaniečių – ketvirtadalis visos žemės gyventojų, ir ten būtų ne penkios pažįstamos Daivutės, o mažų mažiausiai penki milijonai. Juolab gražu girdėti juos tariant bendrų pažįstamų pravardes be mažiausio pažeminimo arba paniekos pėdsako. Gerai sakė mano penktos klasės lietuvių kalbos mokytoja, kad „tik kvailiai juokiasi is pavardžių“. Tikra tiesa, kad ją gauni kaip palikimą iš tėvų, ateidamas į ši pasaulį. Net smalsu, ar Lietuvoje per pastaruosius dvidešimt metų kam nors buvo drąsos pavadinti savo sūnų Morkumi nebijant, kad jo kitaip nė nevadins tik kaip „morka“. O juk pasauliniame kontekste Mark, Marco, Marcus – itin dažnai sutinkamos šio šventojo vardo versijos.

Orumo ir pagarbos savo vardo tradicijai netenka toli ieškoti. Ispanakalbiai savo atžaloms suteikia ne vieną vardą arba du, bet kelis, lyg iš jų suverdami vėrinelį, kurį dovanoja kūdikiui, prašydami jam šventųjų arba didžiai gerbiamų žmonių užtarimo ir palaimos. Ispanų kalbos žodis „nombre“, reiškiantis „vardą“, kitaip sukračius lotyniškas raides, angliškai reikš „number“. Gali kilti mintis, kiek vardų gali turėti vienas žmogus. Viena ispanakalbė man mielai paaiškino, kodėl savo dukterį pakrikštijo pirmiausia šventu vardu, po to pridėjo savo senelės, dar kažkieno labai svarbaus jų šeimai ir galiausiai – gimdymą priėmusios gydytojos vardus, tuo joms visoms išreikšdama dėkingumą ir puoselėdama brangius prisiminimus. Pietų Amerikos asmens dokumentuose paliktos kelios eilutės visiems vardams sutalpinti. Valstijose didžiausiame asmens tapatybei skirtame laukelyje prašoma nurodyti visas iki tol turėtas pavardes ir vardus, nes pripažįstama teisė gyvenime ne kartą keisti savo pavardę ją trumpinant, paprastinant jos rašybą arba pasirenkant visai naują. Niujorko mieste tokia procedūra apsiriboja paprasčiausio prašymo  užpildymu viename iš teisingumo organų, dokumentas vėliau saugomas archyvuose kaip įrodymas. Priimant JAV pilietybę, esamame klausimyne numatyta naujojo piliečio teisė vadintis taip kaip iki tol arba kitaip. Iš tolo ir retokai sekdama Amerikos įžymybių gyvenimus, kartais susimąstau, ar daug kas iš jų taip ir vadinasi tėvų duotais vardais, ar, atvirkščiai, verčia jas skambiais ir liaudies lengvai ištariamais?

Bent šiek tiek domintis Amerikoje vykstančiais procesais, aiškiai girdi atsakingai reiškiamą pripažinimą, kad ši valstybė įsikūrė pasiglemždama vietinių, „raudonųjų“, indėnų teises ir laisves bei pasisavindama didžiausią jų materialinį turtą – gerą gabalą žemyno, taip pat atgailą už „baltųjų“ engimą ir genocidą juodaodžių atžvilgiu, prisimenant afrikiečių gabenimą šiapus Atlanto ir jų vertimą vergais daug baisesnėmis formomis nei Lietuvos baudžiavoje. Šiuolaikinio pasaulio sąlygomis amerikiečiai pripažįsta bei primygtinai siekia visų savo visuomenės narių lygybės ir įstatymo ginamo teisingumo bei prigimtinių žmogaus teisių į gyvenimą ir laisvę. Iki šiol viešai ištartas žodis „negras“ yra ne tik baisiau už keiksmažodį, bet atviras savęs pasmerkimas būti įvardytam „rasistu“, tapti izoliuotam tarp „baltųjų“, tapti „persona non grata“ tarp tamsesnio odos gymio žmonių. Žiniose pasirodo pranešimų apie visuomenėje žinomus žmones, leptelėjusius frazę apie vieno arba žmonių grupės tautinę kilmę arba, dar blogiau, apie jų rasę. Po tokių antraščių ir žurnalistų komentarų ilgam driekiasi neigiamas to žmogaus įvaizdžio šleifas.

Pačiai man nė karto nebuvo kilusi mintis lengvinti arba trumpinti savo ne itin lietuviškos pavardės. Mano bobutė, gimusi Čekanavičiūte, ir vėliau ištekėjusi taip pat už Čekanavičiaus, pavardžių sutapimu kitiems ne juokais keldavo įtarimo. Nebeprisimenu, kas turėjo kantrybės mane išmokyti rašyti savo pavardę, bet tai kelia pagarbą. Amerikiečiams tokio ilgumo pavardės ir dar su paukščiukais bei brūkšniukais – nauja, nematyta ir dažnai tikrai įdomu. Per dešimtmetį varginau ne vieną sutiktą žmogų, mokydama ištarti mano pavardę, neretai ji jiems atrodžiusi kaip muzika, garsų žaismas, bet būtent per ją (ne visada sąmoningai) likau ištikama savo kilmei ir kultūriniam paveldui. Faktas, kad Lietuvoje tik trys milijonai gyventojų, kalbančių archajiška indoeuropiečių kalba, visados sukeldavo susidomėjimą ir pritarimą, kad šia kalba reikia kalbėti patiems ir jos mokyti savo vaikus. Tad, brangindama savo kultūrinę kilmę, kaip atpažinimo pasaulio minioje ženklą, prie ir taip čia neįmanomai ilgos mergautinės pavardės brukšneliu dar prijungiau savo vyro pavardę, kurios, savaime suprantama, nekeičiau į „ienę“, nebandydama trijų šimtų milijonų amerikiečių perorientuoti prie trijų milijonų praktikuojamos unikalios bei praktiškos pavardžių sistemos. Beje, vyro pavardė „Malik“ pendžabi kalba reiskia „žemvaldys“, ir tai per amžių amžius buvo skiriama nusakant socialinį šeimos sluoksnį. Kadangi esu mokytoja, tenka prisitaikyti prie esamos tvarkos tuo, kad mokiniai dažnai vadina savo mokytojas tik „Mrs. M“, t.y. tik ponia „M“, nes klasės ir taip mirgėte mirga eibėmis negirdėtų pavardžių iš visų pasaulio kampelių.

Turėdama progos lankytis daugelyje vietinių mokyklų, akylai dairausi lietuviškų pavardžių. Čikagos pietiniuose priemiesčiuose, kur nuo seno buriasi lietuvių išeiviai, kur gyvuoja Palaimintojo Matulaičio katalikiška misija, veikia lietuvių kultūros centras ir kur įsikūręs Pasaulio lietuvių fondas, kalbant lietuviškai tebeišgirsi praeidamas gatve arba parduotuvėse, pastebėsi mašinų numerių su žodžiais „Laimė“, „Vyras“. Tuo tarpu vakarinėse didmiesčio gyvenvietėse lietuvių rasi nebent su žiburiu. Ir kaipgi ne,  jeigu jie iš kasdienos išmetę lietuvių kalbą ir nebeatpažįstamai pasikeitę pavardes? Juolab neseniai apsidžiaugiau vienoje iš mokyklų sutikusi trečioką Antaną, kuris nors lietuviškai „nė bū, nė me“, vis dėlto sugebėjo paaiškinti savo vardo kilmę, nes jį mama pavadinusi savo brolio, berniuko dėdės, vardu. Tai, pamaniau, bent tiek. Toje pačioje mokykloje netyčia paklausiau mergaitę, kurios vardas ją išdavė esant lietuvaitę. Pagarba Gabijos tėveliams, kurie Amerikoje gimusiai dukrytei ne tik davę senovinį lietuvišką vardą, bet ir jai įsimintinai paaiškino jo tikrąją prasmę. Kadaise dirbdama viename iš prabangių biurų Manhatane, išgirdau vieną kompanijos svečią prisistatant Zubkaus pavarde. Kadangi jis kalbėjo tik angliškai ir rusiškai, pasidomėjau, iš kur tokia jo pavardė. Pasirodo, kad Boriso, neeilinio talento dailininko, kurio paveikslai papildė Sothby meno šedevrų aukcioną, prosenelis buvo gimęs Lietuvoje ir tikriausiai kaip sukilėlis ištremtas į Sibirą. Dailininkas B. Zubkus ne tik neslėpė savo lietuviškos, nors per šimtmetį apiblankusios, kilmės, bet Lietuva nuoširdžiai domėjosi, lyg bandydamas daugiau sužinoti apie patį save. Lietuviškai jis temokėjo tiek: „Kur langas?“ ir „paršelis“. Kas žino, kodėl per tris kartas išliko tik tie trys žodžiai?

Juolab nustebau, kiek Lietuvoje įvykę pasikeitimų. Lietuviškai mąstant nusuvoksi, kuo geresnė ištekėjusios moters pavardė su -ė už -ienę. Galvojant apie platųjį pasaulį, dar verčiau būtų susitrumpinti, arba tapti amerikietiškai populiaria „Mrs. X“. Spėju, kad brandesnės kartos Lietuvos žmonėms tokie fokusai su pavardėmis skamba labiau kaip iššūkis ir dar vienas tradicijų paneigimas. Kad taip lietuviams pasimokius iš japonų, kurie sugeba eiti į ateitį nepamindami savo senojo paveldo, o tobulai jį puoselėdami. Įdomu, kad, kaip ir tikrieji lietuviški vardai bei senosios pavardės, japoniški taip pat turi prasmę. Šeimos draugų japonų pavardė, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „Amžinoji knyga“, šeimos galvos vardas – „Tikroji istorija“, vaikų mamos – „Amžinai palaimintoji“, sūnaus – „Šviesioji istorija“ ir dukters vardas iš dviejų dalių atitinka lietuviškąjį „Lina“ ir panašiai „Aukso vidurį“.

Tad, ką gi Jums reiškia Žmogaus vardas?