Menininkė prie paskutinio autoportreto, tapyto 1975-aisiais

Šiais metais suomiai ir ne tik švenčia šimtąsias rašytojos ir dailininkės Tovės Jansson (Tuvės Janson) gimimo metines. Į 44 kalbas išverstose ir milžiniškais tiražais leistose bei vis dar leidžiamose knygose knibžda mumiai, filifjonkos, hatifnatai ir kitos šios moters – vienos žymiausių vaikų literatūros kūrėjų pasaulyje – vaizduotėje gimusios būtybės. Mumių slėnio Suomijos miškuose gyventojai yra itin keistos išvaizdos, tačiau kartu labai pažįstami – atrodo, lyg būtum ne vieną tokį irzlų hermulį ar neurotišką filifjonką gyvenime sutikęs.

Tovė Jansson gimė devintąją Pirmojo pasaulinio karo dieną švediškai kalbančių menininkų šeimoje Helsinkyje, Suomijoje. Tėvas Viktoras buvo skulptorius, mama – skulptorės karjerą dėl šeimos paaukojusi knygų dailininkė Signe. Kol pastaroji dirbdavo, Tovė sėdėdavo šalia ir pati piešdavo. Gyvenant menininkų namuose, kur įrengta studija, naktimis skamba muzika bei lankosi bohemiški draugai, kur tiesiog dvelkia laisve, o auginamas naminis gyvūnėlis yra beždžionė Poppolino – šansai ir pačiam tapti meno pasaulio žmogumi tikrai nemaži. Pirmąjį muminuką autorė nupiešė po ginčo su vienu iš brolių dėl filosofo (vienuose šaltiniuose nurodoma, jog dėl Kanto, kituose – Shopenhauerio) idėjų. Tovė nežinojo, kaip atsikirsti, nes citata buvo „neįmanoma užginčyti“, tad ji ant tualeto sienos tiesiog pavaizdavo „šlykščiausią įsivaizduojamą padarą“, o po juo brūkštelėjo filosofo pavardę. Šiek tiek putlesnė ir draugiškesnė jo versija atnešė rašytojai pasaulinį pripažinimą.

Ne tik šeimos nariai mumius išvydo, kai autorei buvo 24-eri, tuo metu ji dirbo suomių satyriniame žurnale „Garm“, o Hitleris jau buvo pradėjęs aplinkinių teritorijų aneksavimą. Spalio mėnesio numeryje ji pavaizdavo Hitlerį it išlepintą vaiką, reikalaujantį daugiau torto, ignoruojantį jau surytus Europos gabalus – nuo Dancigo koridoriaus iki Elzaso–Lotaringijos, o piešinį pasirašė maža piktai atrodančia būtybe – troliu mumiu. Vėliau pati Jansson sakė, jog karo metai privertė ją rašyti pasakas, kuriose piktokas trolis mumis plačiai atsimerkė ir ėmė stebėti šeimos gyvenimą. O stebėti tikrai buvo ką.

Nė vieno, skaičiusio istorijas apie muminukus, nenustebins tai, jog rašytojos vaikystė buvo išties laiminga: jauki aplinka, linksmi, darnūs šeimos santykiai, daugybė draugų ir jokių priešų Tik dvi paskutinės iš devynių knygų turi šiokį tokį melancholijos šešėlį. Tiesa, nors muminukas ir jo tėvai yra neįtikėtinai gero būdo, o visa šeima gyvena harmoningai, jų draugai tikrai ne tokie vienareikšmiškai puikūs bei lengvai bendraujantys. Pavyzdžiui, lūpine armonikėle grojantis Snusmumrikas – klajoklis, bailusis Snifas negali atsispirti brangenybėms, hermuliai daug mažiau simpatingi už mumius, filijonkos patiria neurozių, o hatifnatai atgyja tik įelektrinti žaibo. Esama ir vieno tikrai pikto personažo – tai Mažoji Miu. Ji kandi ir negailestinga filosofė, be kurios muminukų geraširdiškumas bei optimizmas liktų neišbandyti. Kai pasirodė, jog puikiausioje trolio mumio slėptuvėje knibžda skruzdėlių, Mažoji Miu nusprendė pati susidoroti su bičiulio problema – apipylė jas žibalu. „Bet kuriuo atveju puikiai žinojai, ką ketinu su jomis padaryti. Tik tikėjaisi, kad tau neprasitarsiu. Tu baisiai gerai moki save apgaudinėti“, – atšovė ji muminukui, sielvartaujančiam dėl skruzdžių likimo. Save rašytoja labiausiai ir tapatino su Mažąja Miu bei vienišiu Snusmumriku.

Jansson studijavo Stokholme, Helsinkyje, Paryžiuje, Italijoje, į Suomiją grįžo prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Pirmoji jos knyga apie mumius „Mažieji troliai ir didysis potvynis“ išleista 1945 metais, netrukus pasirodė ir „Kometa atskrieja“. Kritikų teigimu, pirmose dviejose knygose justi autorės nerimas bei širdgėla: vienas jos brolių kariavo, o visa šeima, neturėdama apie jį žinių, krimtosi. Didžiulis potvynis ar atskriejanti kometa – katastrofų vaizdavimas nėra įprastas reiškinys vaikų literatūroje. Teigiama, jog Jansson užčiuopė tai, ką patyrė Helsinkio gyventojai, palikę namus dėl galimo bombardavimo, bei perteikė savo knygose: Muminukas ir Snifas išsiruošia į kelionę, kad išsiaiškintų, kada į Mumių slėnį atskries kometa. Pirmieji du kūriniai buvo kone nepastebėti, šlovę autorė pelnė, kai trečioji knyga „Burtininko skrybėlė“ 1951-aisiais buvo išversta į anglų kalbą. Jansson gavo pasiūlymą publikuoti komiksų serijas Londono „Vakariniame laikraštyje“: nuo 1954-ųjų per savaitę pasirodydavo šeši komiksai. Jie sulaukė didžiulio pasisekimo – po dvejų metų juos perspausdindavo jau daugiau nei šimtas laikraščių pasaulyje. Prasidėjo trolių mumių manija. Galų gale autorę mumiai troliai „vertė vemti“, kaip ji pati rašė savo dienoraštyje: dažniems komiksams reikėjo vis naujų idėjų, nebelikdavo laiko rašyti, tapyti. „Daugiau niekada nebegalėsiu rašyti apie tuos laimingus idiotus, atleidžiančius vieni kitiems, taip ir nesuprantančius, kad jie tiesiog kvailinami“, – rašė T. Jansson.

1970-aisiais ji pradėjo rašyti savo paskutinę mumių serijos knygą „Vėlai lapkritį“ – pačią melancholiškiausią, joje atsispindi autorės širdgėla mirus mamai. Ji buvo smarkiai paveikta šios netekties, tad su gyvenimo drauge Pietilä išsiruošė į kelionę po pasaulį. Nuo tada ėmėsi literatūros suaugusiesiems. 1968 metais pasirodė autobiografinis pasakojimas apie vaikystę „Skulptoriaus duktė“, 1972 m. išleista „Vasaros knyga“, 1974-aisiais – romanas „Saulės miestas“, tai realistiški kūriniai, kritikų įvardyti kaip išskirtinis reiškinys to meto modernioje skandinaviškoje prozoje. Jos ilgametė gyvenimo partnerė buvo Tuulikki Pietilä – žymi grafikė, jos kartu dirbo ne prie vieno kūrybinio projekto. Teigiama, jog 1957-ųjų metų „Stebuklingoje žiemoje“ atsiradęs Totikės personažas yra Pietilos prototipas. Ji globoja muminuką žiemą ir sunkiu metu.

Apskritai mumiai daug laiko praleidžia vandeny ar prie vandens, salose, valtyse, lygiai kaip ir autorė su partnere – vasaromis išvykdavo į Klovharu salą Suomijos įlankoje, galų gale moterys ten ir apsigyveno. Jaunystėje Tovė vos neištekėjo, turėjo santykių ir su vyrais, ir su moterimis, dėl pastarųjų, beje, smarkiai rizikavo, nes XX a. viduryje už homoseksualumą galėjo atsidurti kalėjime ar psichiatrinėje ligoninėje. Kaip pažymi jos biografai, galų gale Jansson sprendimą gyventi su moterimi ir požiūrį į vyrus nulėmė tai, kaip ji vertino savo tėvo vaidmenį šeimoje bei „pragariški“ karo metai. „Žinoma, man jų gaila ir man jie patinka, tačiau neturiu jokių intencijų paaukoti visą savo gyvenimą pasirodymui, kurį kiaurai permačiau... Vyrų karas!“, – rašė Jansson Tolesnio karo tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos metais.

Freska „Kaupunginkellari“ restorane. Prie staliuko sėdinti moteris su cigarete – Tovė Jansson, šalia vyno taurės matyti ir Trolis Mumis.

Daugeliui rašytojos gerbėjų Tovė nepažįstama kaip dailininkė, tačiau būtent dailę ji laikė savo profesiniu pašaukimu. Vienu gyvenimo periodu ji net tapė monumentalias freskas įvairiose valdžios ar verslo įstaigose, restoranuose, padarė vitražą mergaičių mokyklai, išmargino studentų namų Domus Academica lifto duris. Jos buvo tikra priešingybė slogiai karo metų atmosferai – vaizduoti švenčiantys žmonės, stebukliniai peizažai, šokantys vaikai, paukščiai ir katės, žydintys augalai. Įspūdingiausios jų – 1947 metais nutapytos „Kaupunginkellari“ restorane, sostinės rotušėje. Pati autorė savo freskas vadino „vartojamuoju menu“, mat jo tikslas buvo pasakoti istoriją, dekoruoti, linksminti. Pasak kritikų, ji apskritai buvusi „iš prigimties pasakotoja“ ir literatūroje, ir dailėje. Šeštajame dešimtmetyje Suomiją pasiekė abstrakcionizmo srovė, ir Tovė jos kontekste nutapė vertingų darbų, tačiau dėl polinkio į naratyvą abstrakcionizmu persiėmė ne itin greitai ir lengvai. Taip pat Jansson iliustravo kitų autorių vaikiškas knygas, pavyzdžiui, Lewiso Carrollo bei J. R. R. Tolkieno. Tovė yra sakiusi, jog „Hobito“ iliustravimas buvo tikras nuotykis, taip pat jai teko įvaizdinti ir Carrollo „Alisos stebuklų šalyje“ bei „Snarko medžioklė“ personažus. Originalias iliustracijas galima pamatyti trolių mumių muziejuje, Tamperėje.

Be to, menininkė buvo aktyvi Suomijos kultūriniame gyvenime. Pagal pasakas apie mumius kurti serialai, animaciniai filmukai, spektakliai, operos, neretai ji pati bendradarbiaudavo ruošiant scenarijų ar libretą. Taip pat ji kurdavo kostiumus aktoriams, piešdavo plakatus, rašydavo tekstus, trumpesnes savo istorijas pritaikydavo radijo teatrui. Dar viena veikla, atėmusi nemažai Jansson laiko – atsakinėjimas į gerbėjų laiškus, kurie plūsdavo neįsivaizduojamais kiekiais iš viso pasaulio. Ji į šį reikalą žiūrėjo atsakingai ir asmeniškai skaitytojams atrašinėjo savo lenkta rašysena. Tovė niekada nenaudojo spausdinimo mašinėlės – visos jos knygos parašytos ranka.

Rašytoja mirė 2001 metų vasarą, sulaukusi 87-erių, o troliai mumiai ir toliau užkariauja ir vaikų, ir suaugusiųjų širdis. „Walt Disney“ kompanija kreipėsi dėl išskirtinių teisių, tačiau dar būdama gyva Jansson atsisakė. Šiandien kompanija „Oy Moomin Characters Ltd“, įkurta pačios autorės ir jos jaunesnio brolio, yra viena pelningiausių Suomijoje, jai vadovauja dukterėčia Sophia Jansson. Jų darbas – suteikti (arba ne) teises verslininkams „apmuminti“ viską: nuo stalo įrankių iki Iphono dėklo. Kaip atsirenkama, kam parduoti autorines teises, o kam ne? „Troliai mumiai nenaudojami politiniams tikslams, kur esama sąsajų su smurtu. Norėčiau, kad muminukiški produktai plistų kaip tai, ką jie reprezentuoja, – jų filosofiją“, – teigia Tovės Jansson dukterėčia, vadovaujanti verslui, nešančiam pelną jau daugiau nei 65 metus. Pasak moters, troliai mumiai jau tapo klasika: su jais užaugo trys kartos. Be to, jie tikras Suomijos pasididžiavimas, turistai nepraleidžia progos aplankyti muminukų pramogų parko Nantalyje ar muziejaus Tamperėje. Pagal komercinį populiarumą pasaulyje troliai mumiai varžosi su Mike Pūkuotuku bei „Hobito“ personažais.

Stokholmo universiteto literatūros profesorius Boelis Westinas neseniai išleido Tovės Jansson biografiją, kurioje prilygina autorę Shakespeare‘ui, Virginiai Woolf ar net „Čehovui, pagardintu Poe“. Tačiau kokia nauda iš tokių palyginimų? Kad autorė gerai rašė akivaizdu kiekvienam, skaičiusiam jos pramuštgalviškas pasakas. Pasak pačios Tovės: „Nenorėjau filosofuoti ar pamokyti, istorijomis iš esmės smaginau pati save.“

Pagal užsienio spaudą parengė Rosita Garškaitė

„Grafikė“, 1975 m. Vaizduojama Tuulikki Pietilä.

T. Jansson tapytas šeimos portretas karo metu. Pati autorė – stovi centre juodais rūbais.