Mano rankose (ir ausyse, žinoma) – naujutėlis Lietuvos kompozitorių sąjungos tik ką išleistas lietuvių kompozitorių simfoninės muzikos M. K. Čiurlionio atgarsiais kompaktinis diskas „Čiurlionio slėnis“. Jame – šeši lietuvių kompozitorių kūriniai su aliuzija (kokia, panagrinėsiu toliau) į mūsų tautos muzikos ir dailės klasiką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Diske skambančių kūrinių autoriai – šeši įvairaus amžiaus XX šimtmečio vaikai – tai Eduardas Balsys (vienintelis iš šešių, kurio jau nebėra tarp gyvųjų), jo mokiniai – Giedrius Kuprevičius bei Vidmantas Bartulis, taip pat Antanas Kučinskas, Loreta Narvilaitė ir Jurgis Juozapaitis. Manau, svarbu pabrėžti, kad diskas išleistas nepažymint jokios svarbios su M. K. Čiurlioniu susijusios datos, sukakties ar paminėjimo (ne paslaptis, kad tokio pobūdžio rinkiniai dažnai išleidžiami būtent tams tikroms progoms pažymėti), nors jame yra ir keletas „proginių“ kūrinių. Anot tekstą diskui parengusios muzikologės Živilės Stonytės, „į šį rinkinį pateko reikšmingi XX a. aštuntojo–devintojo dešimtmečio kūriniai, du opusai, parašyti M. K. Čiurlionio mirties šimtmečiui ir naujausio Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ fragmentai“. Diske skambantys kūriniai – visapusiškai platūs: plati jų žanrinė (nuo simfonijos iki baleto), apimties (nuo 6 iki 22 minučių), sukūrimo metų skirtumo (nuo 1977 iki 2013 metų), kompozicijos vidinės struktūros laisvumo (ar racionalumo) amplitudė, ką jau ir bekalbėti apie emocinę... Ir vis dėlto juos visus vienija Tėtis Čiurlionis. Kaip? Sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti, nors gal kaip tik lengva – dvasia. M. K. Čiurlionio dvasia juos vienija. Jo Lietuvos, jos gamtos, žmogaus su savo džiaugsmais, rūpesčiais ir dainomis, kaimo, miesto, visatos, Dievo, meilės, muzikos, gyvenimo ir mirties pajautimas. Kiekvienas iš šešių minėtųjų kompozitorių vis savaip visa tai savo kūrinyje interpretuoja, bet ir visi kažkaip panašiai – M. K. Čiurlionio dvasia juos vienija. Vis dėlto vieną dalyką girdžiu visuose diske skambančiuose kūriniuose – tai Tėčio citatos. Nė vienas iš kompozitorių be jų, tegu ir daugiau ar mažiau modifikuotų ar net visiškai (kone sunkiai beatpažįstamai) dekomponuotų ir savaip perkomponuotų, neapsieina. Girdėti visų žymiausių M. K. Čiurlionio kūrinių atgarsiai – tiek abiejų simfoninių poemų, tiek harmonizuotų liaudies dainų, tiek fortepijoninių preliudų, tiek kantatos, o gal ir dar daugelio kūrinių atgarsiai. Kone įdomiausiai, mano nuomone, šitai atsiskleidžia Antano Kučinsko kompozicijoje „For Rest“, 2011 metais sukurtoje M. K. Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms pažymėti ir diske atliekamoje Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro diriguojant žymiam latvių dirigentui Mārtiņšui Ozoliņšui. Šioje kompozicijoje – rekompozicijoje kompozitorius A. Kučinskas tarsi perkuria M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ – jis ją išardo iki smulkių motyvų, teminių – melodinių segmentų, ir vėl savaip, tačiau nekeisdamas eilės tvarkos, nuosekliai sudėlioja. Naudojama savotiška minimalistinė – repetityvinė technika: kiekvienas „iš juostos iškirptas“ gabaliukas, kiekviena muzikinės dėlionės detalė, muzikinis segmentas ar kaip kitaip jį pavadintume, yra minimaliai modifikuojamas, sutankinamas ar išretinamas ir kartojamas tam tikrą skaičių kartų, o šiame kartojime gana aiškiai jaučiami kvadratai. Taip gaunama labai įdomi rekompozicija – puikiai atpažįstama, tačiau naujai,tiesiog kitaip (ir labai įdomiai) skambanti – įvilkta į minimalistinį, šiek tiek meditatyvų rūbą, turintį gal net stipresnį emocinį poveikį nei pirmtakas originalas. Ir argi galima būtų sakyti, kad tai neorganiška, dirbtina, nenatūralu? Minimalistinio stiliaus rūbas, bent jau mano nuomone, atrodo tobulai tinkantis M. K. Čiurlionio simfoninei poemai „Miške“.

Visiškai kitokia, tačiau taip pat mano dėmesį patraukusi kompozicija – Loretos Narvilaitės 1996 metais parašytas (taigi jau laiko išbandymą atlaikęs) Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojant Robertui Šervenikui, atliekamas „Atviras miestas“. Visas kūrinys išauga iš jį įkvėpusio M. K. Čiurlionio preliudo fortepijonui op.7 Nr.4 a-moll intonacijų bei jo fantastinių miestų tapybos vizijų. Savo meilę šiuolaikiniam miestui kompozitorė deklaruoja jau seniai, ir tai akivaizdu ne tik klausantis jos muzikos, bet ir užmetus akį į kūrinių pavadinimus. Naujausias kompozitorės kūrinys, pristatytas šiųmečio tarptautinio aktualios muzikos festivalio „Gaida“ uždarymo koncerte, – „Miesto labirintas“. Ir nors kelerius pastaruosius metus L. Narvilaitė parašė itin poetiškų, meditatyvių, jos jautrumą ir pastabumą gamtos grožiui atskleidžiančių kūrinių („Ilgesio jūra“, „Banga palydi paukščio skrydį“) ir tai jai, turiu pasakyti, puikiai sekasi, racionalios menininkės, „skambančios matematikos“ kūrėjos vadinamieji „nuotaikos peizažai“, „būsenos muzika“ yra tiek pat nuostabūs, kiek ir urbanistiniai peizažai, nė kiek savo menine verte jiems nenusileidžiantys, tačiau kadangi kompozitorę asmeniškai pažįstu jau seniai, galiu pasakyti, kad būtent pastarieji, tarp kurių ir kompaktiniame diske skambantis „Atviras miestas“, turintis sąšaukų su kitais kūrėjos darbais miesto tematika, geriausiai atskleidžia pačią L. Narvilaitės, kaip moters kūrėjos, asmenybę – aktyvią, energingą, veiklią, racionalią, organizuotą, niekada nepavargstančią, optimistišką ir gyvenimu besidžiaugiančią šiuolaikinę moterį – miesto gyventoją, šiuolaikinio miesto atstovę. Kompozitorę dominantis miestas šiandien – jo gyvenimo aktualijos, pulsas, tempas, ritmas – alsuoja ir kūrinyje „Atviras miestas“ – itin ryškiaspalve orkestruote, nuolatiniu judėjimu, pulsavimu, motorika – kartais monotoniška (tačiau, žinoma, kaip ir turi būti mieste – be galo sudėtinga, komplikuota, daugiasluoksne, taip pat – vienalyte) ar dinamiškai nuoseklia, o kartais – sproginėjančia sodriais garsiniais pliūpsniais. Čia gali išgirsti (o gal pamatyti?) viską: nenutrūkstantį uosto laivų statyklos ar naftos gavybos darbą, žmonių migraciją ar transporto judėjimą, naujausiųjų technologijų laidų voratinklius ar blyksinčių lempučių videoprojekcijas, gamtos virsmus metų laikų kaitos akivaizdoje ar kasdienes žmonių tarpusavio santykių dramas – visa chaotiška ir kartu darnu, kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas. Juk tai miestas! Toks jo gyvenimas, tokia jo para. O jeigu arčiau prie žemės – L. Narvilaitės, kaip ir A. Kučinsko, kūrinyje irgi girdėti minimalistinės – repetityvinės technikos atgarsių. Ar tai juodu vienija? „Miške“ – „For Rest“ ir „Atviras miestas“ – ir vis dėlto šiose skirtybėse esama bendrumų. Visai netikėtais pavidalais. O technikos – tai tik viena priežasčių, sąlygojusių abiejų opusų vientisumą, kuris, be kita ko, galbūt ir atskleidžia vienijančias gilumines gijas.

Taigi, kompaktinis diskas „Čiurlionio slėnis“ ne tik atskleidžia įdomias sąsajas tarp XX amžiaus lietuvių kompozitorių ir M. K. Čiurlionio, bet ir tarp pačių disko kūrinių kompozitorių, o tai, mano manymu, puikus „maistas“ ir pretekstas apmąstymams, galbūt net itin giliems ir ką nors įdomaus turinčiais potencijos atrasti – išanalizuoti – suprasti – atskleisti. Kaži, ar bus kada visiškai išsemta M. K. Čiurlionio kūrybos versmė? Juk yra manančiųjų, kad „lietuvių muzikologiją toliau kamuoja fobijos: neva fundamentaliai vis dar neaptartas Čiurlionis“ (citata iš Astos Pakarklytės straipsnio „Lietuvos muzikologijos paralelinis pasaulis“ („Kultūros barai“, 2009, Nr. 9)). Vargu ar ši fobija iš tiesų tokia nepagrįsta.