Knygos „Optimisto kelionė į ateitį: kiek ir kaip mes gyvensime“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda, išleido „Tyto alba“) autorius Markas Stevensonas – britų rašytojas, verslininkas, kriptografijos specialistas, mąstytojas futurologas, pusiau profesionalus muzikantas ir... humoristas. 1992 m. su pagyrimu baigė Salfordo universiteto informacinių technologijų specialybės studijas. Karališkosios Menų draugijos, kuriai priklausė ar priklauso tokios asmenybės, kaip Charlesas Dickensas, Benjaminas Franklinas, Stephenas Hawkingas, narys.

M. Stevensono knyga – kaip reta malonus, protingas, sąmoju žaižaruojantis skaitinys. Kartu tai ir linksma kelionė, supažindinanti su įtakingiausiais mokslininkais ir specialistais, puikiai žinančiais, kokie lobiai slypi transhumanizmo technologijų skrynelėje. Autorius kalbina genų inžinierius, robotų kūrėjus, nanotechnologijos entuziastus, mokslininkus, bandančius atskleisti ilgaamžiškumo paslaptį, nepriklausomus kosmoso tyrėjus.

Markas Stevensonas aplanko Oksfordą, Bostoną, kur susipažįsta su ne tik mąstančiu, bet ir išgyvenančiu nuotaikų kaitą robotu, dalyvauja povandeniniame ministrų kabineto posėdyje Indijos vandenyne...

TED kuratorius Chrisas Andersonas apie M. Stevensoną yra pasakęs: „Jis į viską žvelgia atviromis akimis. Jo ginklai – smalsumas, žinių troškimas, aiškumas ir sveikas protas.“

Šiame interviu autorius atskleidžia motyvus, paskatinusius parašyti knygą, ir perspėja: „Jeigu nenorite žinoti, kaip naujausios technologijos veikia globalius pokyčius, jei jums nerūpi, kaip žmonija gali išspręsti didžiausias šių laikų visuomenės problemas, jei norite ir toliau nieko nežinoti, prašyčiau neskaityti mano knygos ir paties interviu.

Kodėl nusprendėte parašyti knygą „Optimisto kelionė į ateitį“?

Norėjau geriau suprasti pasaulį ir rasti atsakymus į klausimus, kurie jau senokai sukosi mano galvoje. Pavyzdžiui, kad ir tokį: kurlink mes einame? Be to, norėjau suprantamai ir išvengdamas ideologinių spąstų visiems papasakoti apie kai kuriuos svarbius, bet gana sudėtingus dalykus. Turiu galvoje ne tik žurnalų „Scientific American“ ar „New Scientist“ skaitytojus, bet ir tokius žmones kaip mano mama.

Kaip rinkote medžiagą knygai?

Nė nemokėdamas plaukti ryžtingai nėriau į gelmę – apsilankiau Oksfordo universiteto Žmonijos ateities institute ir aptariau su Nicku Bostromu transhumanizmo idėją, – jos šalininkai teigia, kad pritaikę technologijas žmonės gali įveikti dabartinį „biologinį ribotumą“ ir gyventi kelis tūkstančius metų. Nuo transhumanizmo idėjos pradėjau todėl, kad būtent čia susiduria radikalusis mokslas ir etika. Norėjau prarasti orientaciją, o tada pats viską išnarplioti. Trokšdamas viską išsiaiškinti leidausi į neįtikėtiną kelionę. Joje susitikau su garsiausiais genetikos, sintetinės biologijos, robototechnikos, dirbtinio intelekto, nanotechnologijų mąstytojais ir tyrinėtojais, jie aprodė man didžiausius tyrimų centrus planetoje – tokius kaip Harvardas, Masačusetso technologijos institutas (Massachusetts Institute of Technology, MIT), Cornellio universitetas. Jų darbuose itin akcentuojama nauda aplinkai, taigi pasidomėjau klimato kaita ir būdais, kaip sustabdyti šiltnamio efektą (arba, jei jums nepatinka mintis apie žmonijos sukeltus klimato pokyčius, manykite, kad domėjausi, kaip galėtume pereiti prie švaresnių ir ekologiškesnių technologijų), kalbėjausi su daugybe žmonių – klimatologais, fermeriais, dirbančiais žemę atokiuose Australijos regionuose, ir netgi Maldyvų – salos, kuri nuo jūros lygio pakilusi vos per šešias pėdas, – prezidentu. Pakeliui dar padariau lankstą ir pasiaiškinau, kas girdėti komercinių skrydžių į kosmosą srityje, bei išradau „Optimisto“ kokteilį.

Norėdamas suvokti gautą informaciją, paskutines kelionės savaites bendravau su žmonėmis, kurie sukasi pačiame įvykių epicentre ir mato atūžiantį ateities technologijų viesulą.

Kas šioje kelionėje jus labiausiai sukrėtė?

Mane nustebino ne kokia nors konkreti naujovė, o įvairių mokslo sričių sąveika. Mačiau, kokį poveikį gali daryti nauji išradimai. Jei viską padarysime teisingai, naujos technologijos atneš pasauliui apčiuopiamos naudos – turiu galvoje, bus išspręsta daugybė energijos gamybos, medicinos, klimato kaitos problemų, atsiras galimybė atkurti biologinę įvairovę ir išsaugoti taiką konfliktuojančiuose regionuose. Bet jei atvirai, didžiausią įspūdį man paliko ministrų kabineto posėdis po vandeniu – man net pavyko šnektelėti su Maldyvų prezidentu.

Esate humoristas. Kada Jūsų gyvenime pirmą kartą susikirto humoro ir futurologijos keliai?

Anksti supratau, kad norėdamas pranešti žmonėms svarbią informaciją, turiu rasti būdą, kaip atkreipti jų dėmesį. Tikiu, kad informacija turi pasiekti kuo daugiau žmonių, – tik tada galėsimepriimti teisingus sprendimus. Pamaniau, kad geriausia tai padaryti pasitelkiant humorą.

Pirmas mano pasirodymas įvyko Lytonstoune, antrame baro „Sheepwalk Inn“ aukšte – skaldžiau juokelius apie Albertą Einsteiną trisdešimčiai apgirtusių Rytų londoniečių. Gera žinia ta, kad jie leipo juokais. Bloga – mane iškvietė bisui, o aš tam buvau nepasiruošęs...

Pasirodymai scenoje – tai tik viena mano veiklos pusė, o knyga – kita. Nuo tada, kai apsisprendžiau, ką veiksiu gyvenime, įkūriau dvi bendroves – „Flow Asociates“ ir „ReAgency“, užsiimančias mokymais ir ryšiais su visuomene.

Pakalbėkime apie socialinius tinklus ir įvairaus pobūdžio žinutes. Gal reikėtų liautis spausti informaciją į 140 ženklų ir pradėti kalbėti iš esmės?

Be abejonės, daug žmonių rašinėja niekus, bet yra bendruomenių, kurios įterpdamos nuorodas dalijasi šaltiniais ir stengiasi, kad informacija plistų kuo greičiau. Niekas neverčia mūsų rašinėti žinučių Twitteryje, lygiai kaip niekas neverčia žiūrėti televizorių ar valgyti sūrį. Tai tiesiog komunikavimo būdas, kuris vieniems tinka, o kitiems ne, – juk ne visiems patinka ir elektroninis paštas ar dainavimas chore. Twitterį galima bet kada išjungti. Jis niekur nedings, panorėjęs rytoj vėl galėsi jį įsijungti.

Pastebėjau žmones dažnai nerimaujant, kad naujos technologijos pasiglemš mūsų vertybes ir sunaikins nuo seno gyvuojančius ir mums įprastus komunikavimo būdus. Bet juk tik pats žmogus gali atsisakyti savo vertybių, o ir šiaip, kai paskutinį kartą tikrinau, laikraščiai, radijas ir net „The Daily Show“ vis dar buvo mūsų gyvenime. Sokratas baiminosi, kad rašytinis žodis sunaikins žmogaus intelektą ir prisiminimus, bet aš šios minties teisingumu įsitikinau tik perskaitęs kai kurių politikų memuarus.

Jei žmogus nori prisijungti, jis prisijungia, jei jam užtenka 140 ženklų informacijai perteikti, jis taip ir daro. Jei pasvertume visus pliusus ir minusus, pamatytume, kad, nepaisant visų trūkumų, toks tarpusavio ryšys yra geras dalykas.

Technologijos palengvina mūsų gyvenimą, bet kartu jos blaško mūsų dėmesį. Kaip žmogus gali išlikti produktyvus, kai jį supa tiek nereikalingos informacijos?

Perteklinės informacijos visada buvo ir bus. Žinoma, kai dabar viskas tapo pasiekiama, svarbu išmokti tinkamai ieškoti informacijos, ją atsirinkti ir pateikti kitiems taip, kad būtų suprantama ir naudinga. Geriausias pavyzdys – Wikipedia. Be galo reikalingą darbą dirba ir Hansas Roslingas – jis atskleidžia, kokia yra reali padėtis sveikatos sektoriuje, analizuoja pasaulio raidą. Remdamiesi jo pateiktais duomenimis galime veiksmingiau kovoti su skurdu ir dideliu vaikų mirtingumu. Gebėjimas rinkti, analizuoti ir vizualizuoti duomenis dabar yra svarbesnis nei bet kada, bet norint tai daryti gerai, reikia turėti atitinkamų įgūdžių. Iškėlęs teisingus klausimus, gali gauti įkvepiančius atsakymus. Atsakymus, kurie gali pakeisti pasaulį.

Aš manau, kad naudodamasis įvairiomis technologijomis savo potencialą realizuoju daug veiksmingiau nei be jų. Nematau prasmės dėti lygybės ženklo tarp informacijos pertekliaus ir produktyvumo problemų. Gebėjimas rinkti ir apdoroti duomenis yra vienas didžiausių šių laikų laimėjimų, jo dėka galime daryti neįtikėtinus dalykus – numatyti medicininės priežiūros poreikį, kurti palydovinės navigacijos sistemas ir t.t. Be abejonės, esama atvejų, kai žmonės pasiklysta informacijos sraute, bet tai tikrai nėra vyraujanti tendencija. Tiesą sakant, dabar technologijos suteikia mums daugiau laisvo laiko, – jei, žinoma, norime juo pasinaudoti, – medijų tyrinėtojas Clay’us Shirky šį reiškinį vadina pažinimo pertekliumi.

Ilgą laiką buvome prisirišę prie vienos sistemos – prie hierarchinio pramoninės kapitalistinės visuomenės modelio. Šis ryšys buvo nelyginant santuoka. Vis dėlto jau suprantame, kad mūsų keliai išsiskyrė. Žinoma, baisu skirtis. Juk šitiek laiko buvome kartu. Bet ištversime skyrybas ir užmegsime naujus santykius, – juose, kaip ir visuose santykiuose, bus pakilimų ir nuosmukių, bet ankstesnė patirtis mus šio to išmokė ir tai padės naujus santykius padaryti geresnius.

Internetas tapo prieglobsčiu nišinei informacijai, o mūsų pasaulis yra kaip niekad susiskaldęs. Kaip galime būti tikri, kad pasitelkę šiandienos ir rytdienos technologijas gausime tikslią informaciją?

Pirmiausia norėčiau paneigti prielaidą, kad dabar pasaulis yra kaip niekad susiskaldęs. Aišku, yra vietų, kur tikrai egzistuoja susiskaldymas. Paradoksalu, bet dabar žmonėms, norintiems mus supriešinti, lengviau rasti vienminčių internete – ten tikrai netrūksta neapykantos ir nemokšiškumo citadelių. Vis dėlto tyrimai rodo, kad smurto pasaulyje mažėja, tik apie tai „pamirštama“ pranešti. Įpratome manyti, kad mūsų pasaulis darosi vis smurtingesnis (kai kuriose vietose taip ir yra), bet iš tikrųjų tendencija priešinga – smurto apraiškų mažėja. Mane ši žinia taip pat apstulbino, bet juk skaičiai nemeluoja.

O dabar pereisiu prie pagrindinio klausimo. Šiais laikais kiekvienam būtina išsiugdyti įgūdžius, kaip dirbti su informacija. Turime išmokti patys ir išmokyti savo vaikus, kaip rinkti medžiagą, – tik tinkami įgūdžiai padės mums susidaryti nuomonę apie gaunamą informaciją. Jei žmogus nesuvokia, kuo skiriasi objektyvi, ekspertų patvirtinta ir daugybe tyrimų paremta informacija nuo pranešimo „National Enquirer“, jam bus sunku prisitaikyti prie rytojaus pasaulio. Kai tik smalsumą ir sugebėjimą kelti klausimus bei rasti atsakymus įvardinčiau svarbiausiais XXI-ojo amžiaus įgūdžiais – vienas iš mano kalbintų specialistų tai pavadino polinkiu ieškoti. Polinkis ieškoti mums nėra įprastas, jo nemokė tuose švietimo įstaigomis vadinamuose greito maisto fabrikėliuose, kuriuos baigė dauguma iš mūsų. Gyvename leidimais grįstoje kultūroje, o galia ir žinios sukoncentruotos akademinės, verslo ir politikos hierarchijos viršūnėje. Bet dabar viskas keičiasi. Įsivaizduokite, kad jums reikalinga išsami informacija apie Amerikos ekonomiką, – ką mieliau rinktumėtės: pokalbį su dabartinės administracijos darbuotoju ar Google’ą? Visai nenoriu pasakyti, kad šis pavyzdys yra tinkamiausias, bet kaip manote, kas geriau nušvies padėtį?

Reikia kelti klausimą ne „kaip išpešti informaciją, naudojantis šiandienos ir rytdienos technologijomis“, o „kaip manišmokti surinkti tikslią informaciją pasitelkiant šiandienos ir rytdienos technologijas“. Jei negali sau atsakyti į šį klausimą, įkrisi į neišmanymo duobę. Rytdienos pasaulyje svarbiausios savybės bus žinių troškimas, kritinis mąstymas ir gebėjimas vertinti save ne pagal tai, ką turite, bet pagal tai, kiek sukuriate naujovių, kuriomis gali pasinaudoti kiti žmonės.

Grįžkime prie aplinkosaugos. Akivaizdu, kad vaikštome skustuvo ašmenimis. Ar yra būdų mūsų planetai išgelbėti? O gal palanki proga jau praleista?

Pirmiausia turime suprasti, kad mes, žmonės, esame atsakingi už šią planetą. Pamažu pradedame suvokti, jog negalime elgtis su ja kaip nuomininkas, kai šeimininkas kažkur toli. Tai mes esame tas šeimininkas. Iki šiol to nesuvokėme, planetą laikėme žaidimų aikštele, neišsenkamų resursų šaltiniu. Tik dabar pamažu įsisąmoniname mintį, jos esame jos valdytojai. Tai reiškia, kad turime prisitaikyti prie savo naujųjų pareigų ir imtis atitinkamų veiksmų. Bet ne vyriausybės spręs, kaip pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių ir apsaugoti aplinką, o mes patys.

Rašant knygą, mane labiausiai apstulbino vienas paradoksas: galvodami apie pokyčius, mes svarstome, kas atsitiks, jei kažkas pasikeis, ir kaip tas konkretus pokytis paveiks pasaulį. Mokslinės fantastikos knygose žmonės naudojasi lazeriniais ginklais ir skraido erdvėlaiviais, bet medicinoje ir ekonomikoje ypatingų pokyčių nematome. Kelionės viršijant šviesos greitį – įprastas dalykas, bet nanotechnologija kažkodėl neegzistuoja. Technologijų sąveika atneš daugybę permainų ir jos padės mums susitvarkyti su šiomis pareigomis bei pasirūpinti planeta. Mūsų laukia ne vienas pokytis, o daug tarpusavyje persipinančių ir vienas kitą veikiančių permainų.

Jei norite pavyzdžių, prašom: pasirodo, pasitelkus saulės energiją ir sintetinę biologiją galima iš oro surinkti anglies dvideginį ir gaminti iš jo degalus. Tai ne mokslinė fantastika – reikiama technologija egzistuoja jau dabar, – žinoma, prireiks dar kelių technologijos kartų, kol bus išspręstos visos problemos ir ji taps pigesnė nei iškastiniai degalai, bet ateityje taip tikrai bus. Įžvalgesnės naftos bendrovės jau seniai finansuoja Harvardo rengiamus sintetinių degalų projektus arba investuoja į organinių saulės elementų technologiją – ir tai tikrai ne sutapimas.

Bet ar jūs prisidėsite? Štai kur klausimas. Jūs esate šios planetos valdytojai ir pasaulinio tinklo dalis.

Kai kas pasakys, kad Jūs – dar vienas svaičiotojas...

Savo knygoje aš kritikuoju svaičiotojus, nes naudos iš jų dar mažiau nei iš cinikų. Jie neigia tikrovę ir tikisi nežinia ko, o tai pavojingas kokteilis, vadinamas apatija. Cinikai bent jau kalba apie kliūtis, todėl juos galima vertinti kaip kritiškai mąstančius draugus. Ši knyga ne apie svaičiotojus. Čia nėra nieko išgalvota ir kalbama ne apie tuščias viltis, o apie tai, kas vyksta dabar, šiuo momentu. Pabrėžiu – beveik visose srityse, apie kurias rašiau, esama neigiamų aspektų, ir aš to neslepiu. Tikrai bus nelaimingų atsitikimų – sintetinė biologija sulauks savo Trijų Mylių salos ir Černobylio, nanotechnologija – savos rugsėjo 11-osios versijos. Neabejoju tuo. Žus daug žmonių. Bet neabejotina ir tai, kad naujos technologijos nepalyginamai daugiau gyvybių išgelbės. Svarbiausias klausimas – kaip iš jų gauti naudos, išvengiant žalos? Tai tik vienas klausimas iš tų, į kuriuos viliuosi atsakysiąs.

Pagal anoptimiststourofthefuture.com parengė Jūratė Dzermeikaitė