visos balandžio knygos vaikams

Šį mėnesį naujų knygų vaikams lentynėlėje dominuoja vertimai, lietuvių autorių knygų šįkart rasime viso labo dvi: paaugliams rašančios A. Cicėnaitės ir poezijos vaikams klasiko M. Vainilaičio. Bet už tai rasime jau pamėgtų personažų naujas knygelių serijas: vėl susitiksime su Mažąja Princese ir spręsime didžiąsias kūdikių būties problemas, prisiminsime pažintį su puokiais, atrasime Robiną Hudą, nersime į naujus nuotykius su Džeronimu, su jaukiuoju kiškučiu tirinėsime mažųjų skaitytojų jausmų pasaulį, o štai jau paaugę galės pasisemti žinių iš mergaitės ar berniuko žinyno ar leistis stulbinančiam nuotykiui į Australiją. Žaismingo ir „skaitingo“ pavasario!

A. Cicėnaitė. Kengūrų slėnio paslaptis. – Vilnius: Alma littera, 2014. 208 p.

Pirmosios A. Cicėnaitės knygos „Viskas apie mano šeimą“ (2009) ir „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ (2001) buvo nominuotos „Metų knygos“ rinkimuose. „Kengūrų slėnio paslaptis“ parašyta gyvenant Australijoje ir keliaujant po jos žemes. Taigi, ką rasime naujoje autorės knygoje?

Ilzės tėčiui buvo pasiūlytas darbas Australijoje, ir ji, visų klasės draugių pavydui, išvyko gyventi tenai. Didžiausia sumaištis prasidėjo tada, kai namuose atsirado tėčio draugė Miranda, ir Ilzei teko atsikviesti iš Lietuvos mylimą tetą Emą. O tada jie visi ir dar Ilzės bičiulis Tonis išvyko kelionėn į paslaptingą Kengūrų slėnį, kur sutiko mokslui nepažįstamų jovių ieškantį Profesorių ir patyrė neįtikėtinų ir pavojingų nuotykių pasiklydę dykumos platybėse...

Prisipažinsiu, man ši knyga patiko. Įtraukė, užkabino, parašyta populiariai (beskaitydama negalėjau atsikratyti vaizdinio, kad tai labai vizualus pasakojimas ir jį puikiai matau kaip filmą), bet su išmanymu, rašytojiška intuicija, esama gyvenimiškų pamąstymų, bandymo suprasti pasaulį (kurie, man regis, paaugliams svarbūs ir būtini). Knyga ypač patiks nuotykių ir atradimų mėgėjams. Autorė pasirinko paaugusiems vaikams aktualias temas ir problemas: draugystės, tėvų ir vaikų santykių, nuojautos, kas yra gerai, o kas blogai ir pan. Sukurti personažai įdomūs, ryškūs. O istorijos pabaiga išspaudžia stiprų šypsnį.

L. Stride. Mergaitės žinynas/ iš anglų k. vertė D. Čugunova. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2014. 128 p.

M. Oliver. Berniuko žinynas/ iš anglų k. vertė D. Čugunova. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2014. 128 p.

Leidykla „Debesų ganyklos“ išleido du žinynus: vieną – skirtą mergaitėms, kitą – berniukams. Pasak leidėjų, knygose – pritrenkianti informacija, kurią derėtų žinoti kiekvienai mergaitei ir berniukui.

Tiesą sakant, informacijos šiuose žinynuose tikrai daug ir, beje, labai įdomios bei įvairios: nuo keistokų senovinių grožio procedūrų, greičiausių pasaulio paukščių ir keisčiausių gyvūnų iki patarimų, kaip prisijaukinti trolį arba išsamios rašiklio istorijos ir balerinos deserto. Šiaip tai labai įdomu. Galima pasisemti daug informacijos, tarkim, protmušiams arba tiesiog papildyti savo įdomiųjų istorijų pagažą (iš serijos „ar žinojai, kad...“), tik vienas mažas minusiukas – aš pasigedau struktūros. Pavyzdžiui, nežinau, kurioje vietoje reikėtų ieškoti to įdomaus fakto apie tai, kad banginio širdis per minutę suplaka vos 9 kartus. Jei tai žinynas, tai jame turėtų būti ne tik žinios, bet ir tinkama struktūra. Kita vertus – knyga verstinė, tad belieka prisitaikyti (beje, šaunu, kad tam tikrose kontekstiškose vietose galima rasti ir su Lietuva susijusios informacijos ar faktų). O gal tai tiesiog jaunatviškas „bardakėlis“, kuriame viskas dera su viskuo ir tik man atrodo painoka. Bet iš tiesų tai labai įdomūs skaitiniai (sakau tai dar ir dėl to, kad mūsų mažai skaitanti 10metė ją „surijo“ vienu ypu). Man ir berniukų žinynas paliko įspūdį: sakyčiau, kad jame ne tik berniukams įdomi informacija.

Apibendrinant – tai keisčiausių smulkmenų ir faktų rinktinė, pakelianti nuotaiką, priverčianti dar kartą stebėtis pasauliu bei atrasti tai, ko dar nežinojai.

K. DiCamillo. Jei ne Vinis Diksis/ iš anglų k. vertė V. Palčinskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2014. 144 p.

Amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo jau pažįstama mūsų vaikų literatūroje: skirtingos leidyklos per porą metų išleido skirtingas autorės knygas. Ši, man regis, jau ketvirtoji. Jei norėtumėte detaliau susipažinti su rašytoja ir jos kūrybos pasauliu – kviečiame perskaityti šį tekstą, o apibendrinus galima pasakyti, kad rašytojai labai svarbu pastebėti kiekvieną smulkmeną, nes rašyti – tai matyti. Ne ką mažiau svarbus autorės knygose yra jautrumas ir paprastas, bet įtraukiantis pasakojimas. Šioje knygoje mes susipažįstame su dešimtmete Indija Opala Buloni, kuri vieną dieną, užuot parnešusi iš parduotuvės makaronų su sūriu, grįžta su šunimi. Vinis Diksis – nepaprastas šuo. Labai didelis. Labai nešvarus. O svarbiausia – išniręs iš už kampo, čiuožtelėjęs prieš mergaitę, jis nusišypsojo. Opala niekada gyvenime nebuvo mačiusi besišypsančio šuns. Bet jis tikrai šypsojosi.

Jei ne Vinis Diksis... Jei ne Vinis Diksis, Opala šiame jai nepažįstamame mieste tikrai nebūtų įgijusi tiek draugų, išgirdusi tokių keistų ir netikėtų istorijų apie čia gyvenančius žmones. Be to, jei ne Vinis Diksis, Opala tikriausiai nebūtų išdrįsusi savo nekalbaus tėčio paklausti, kaip ir kodėl juos paliko mama. Vinis Diksis jai tiesiog padėjo pažinti pasaulį...

Pagal šią knygą buvo sukurtas filmas, autorė už ją pelnė ne vieną apdovanojimą. Tai knyga, siekianti pačią širdį ir tikra šventė skirtingiausio amžiaus bei pomėgių skaitytojams. Netrūksta čia ir sąmojo, žaismingumo, naivaus ir jautraus vaiko žvilgsnio į pasaulį, tikėjimo svajonėmis ir atvirumo.

T. Moroney. Kai jaučiuosi laimingas/ iš anglų k. vertė D. Litvinskaitė. – Vilnius: Educata, 2013. 16 p.T. Moroney. Kai jaučiu pavydą/ iš anglų k. vertė D. Litvinskaitė. – Vilnius: Educata, 2013. 16 p.

T. Moroney. Kai jaučiuosi piktas/ iš anglų k. vertė D. Litvinskaitė. – Vilnius: Educata, 2013. 16 p.

T. Moroney. Kai jaučiuosi geras/ iš anglų k. vertė D. Litvinskaitė. – Vilnius: Educata, 2013. 16 p.

Nauja ir dar visiškai jauna leidykla „Educata“ išleido knygelių seriją patiems mažiausiems skaitytojams apie jausmus. Kiekviena jų skirta atskiram jausmui. Kiekvienos pabaigoje rasite pastabas tėveliams, kuriose psichologų įžvalgos ir patarimai, kaip padėti vaikui jaustis laimingam, suprasti, kas yra gerumas, ką daryti, kai vaikas jaučia pavydą ar pyksta.

Kalbėti vaikams apie jausmus labai svarbu, nes dažnai jie tiesiog nesupranta, ką išgyvena ir kas tai yra, o juo labiau – kaip su visu tuo tvarkytis. Įvardinti konkrečius jausmus bei pasikalbėti apie juos su mažyliais puikiai gali padėti šios jaukios ir žaismingos knygelės. Pagrindinis veikėjas čia – mielas rausvų žandų kiškutis žaliu megztiniu. Kiekvieną dieną jo jausmai keičiasi ir jis bando suprasti, kas vyksta bei papasakoti apie tai jums. Pabaigoje bandoma apibendrinti, apie kokį jausmą čia kalbėta.

Gausiai iliustruotos knygelės veria mažas dureles į didelį ir tokį įvairų vaikų jausmų pasaulį. Akcentuojamas kiekvieno vaiko išskirtinumas, ypatingumas, konkrečiais pavyzdžiais apibūdinama, kaip galima būtų pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje.

T. Ross. Mažoji Princesė. Nenoriu plautis rankų!/ iš anglų k. vertė E. Bondar.  – Vilnius: manoknyga.lt, 2013. 32 p.

T. Ross. Mažoji Princesė. Noriu savo čiulptuko!/ iš anglų k. vertė E. Bondar.  – Vilnius: manoknyga.lt, 2013. 32 p.

T. Ross. Mažoji Princesė. Palikite įjungtą šviesą!/ iš anglų k. vertė E. Bondar.  – Vilnius: manoknyga.lt, 2013. 32 p.

Sulaukėme „Mažosios princesės“ su trimis naujomis „problemomis“: nenoru plautis rankų, negalėjimu išsiskirti su čiulptuku ir tamsos (oi, atsiprašau, vaiduoklių) baime.

Priminsiu, kad Tony Ross – pasaulinio garso vaikiškų knygų autorius, Lietuvoje labiau žinomas kaip iliustratorius, tačiau vis dėlto pripažinimą jam pelnė daugiau nei dvidešimties knygučių serija apie Mažąją Princesę.

Kaip ir ankstesnėse šios serijos knygelėse, taip ir šiose, žaismingai, su švelnia ironija pateikiami labai svarbūs vaikui gyvenimo pasikeitimai, įpročiai. Kas turi mažų vaikų, paantrins man, kad tam tikru gyvenimo metu tai esminės mažo žmogučio pasaulio problemos. Kartais jas spręsti tiesiog pavargstame, arba nežinome, kaip. Tėvams skirtos literatūros apie tai, kaip formuoti svarbius vaikų įgūdžius, lyg ir netrūksta, bet šios knygelės – tai kalbėjimas vaikams. Labiausiai – emocionaliomis ir išraiškingomis iliustracijomis, lakonišku, bet taikliu tekstu ir šauniu moralu pabaigoje. Išradingumo čia taip pat netrūksta. Kaip ir paprastų, tačiau nenuginčijamų argumentų. Galbūt kartu su vaiku perskaitę knygelę, problemą išspręsite greičiau ir veiksmingiau.

Dž. Stiltonas. Monos Pelizos šypsena/ iš anglų k. vertė L. Gaučytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2014. 128 p.

Leidykla „Baltos lankos“ tęsia Džeronimo „ūsuotų istorijų“ seriją ir kviečia pasinerti į dar vieną nuotykį. Vizualiai ji atitinka ankstesniąsias knygas: siekiama perteikti filmuko nuotaiką, greitą situacijų kaitą, dinamiškumą. Knygos tarsi įgarsintos – reikšmingi žodžiai ir ištiktukai išryškinami skirtingomis spalvomis, šriftais bei dydžiais, pasakojimas turi detektyvinių užuomazgų.

Šioje dalyje sužinome, kad garsusis miestelio paveikslas „Mona Peliza“ slepia paslaptį. Jo dailininkas Pelardas da Sūrinčis paveiksle užmaskavo paslaptingų užuominų. Galbūt tai paslėptas lobis? Taigi jūsų laukia šmaikštus ir staigiai besikeičiantis nuotykis, bandant įminti paslaptį.

Lengvas laisvalaikio skaitinys įvairaus amžiaus vaikams.

E. Valter. Puokių istorijos/ iš estų k. vertė V. Urbaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 180 p.

Pirmą kartą su puokiais lietuvių kalba turėjome progos susipažinti dar 2008 metais – tuomet pasirodė pirmoji „Puokių“ dalis. Tačiau, jei dar nespėjote susipažinti, galima papasakoti ir šiek tiek plačiau. Pradėsime nuo autoriaus: Edgaras Valteris (1929–2006) – Estijoje labai mėgstamas ir gerbiamas dailininkas bei rašytojas. Jis iliustravo daugiau kaip du šimtus knygų vaikams, penkiolikai iš jų pats parašė ir tekstus. Knyga apie Puokius (estiškai Pokuraamat) pasirodė 1994 metais, vėliau tie patys veikėjai pavaizduoti dar keliose knygose. Už jas autorius gavo įvairių apdovanojimų. Vargu ar Estijoje rastum vaiką, kuris nežinotų, kas yra Puokiai, – teigia estų bibliotekininkai bei literatūros kritikai. Paskaityti daugiau apie autoriaus kūrybinį kelią galite ČIA.

Dabar – apie veikėjus: puokiai – keisti padarėliai, kaip šieno kuokšteliai, ir jų linksmybėms bei klausimams nematyti galo. Puokių prototipas gamtoje – sausi žolės kuokšteliai, kurių gausybę gali pamatyti drėgnuose miškuose, pievose netoli upės ar ežero. Puokiai atkeliauja pas atsiskyrėlį senolį Piekį,m kuris šiems porina įvairiausias istorijas. Kartais Piekis pavargsta nuo puokių dėmesio, bet nepraeina nė diena ir, žiūrėk, puokiai, vėl apspitę Piekį, ko nors klausinėja, ir visa draugija leidžiasi į nenutrūkstamus pasaulio tyrinėjimus. Iš viso autorius yra parašęs ir nupiešęs tris knygas apie puokius, pagal kurias yra sukurta stalo žaidimų, kalendorių, atvirukų ir t. t.

Puokiai panašūs į vaikus, jie vaizduojami jauni, žaismingi ir laimingi. Jie simbolizuoja darnų žmogaus ir gamtos ryšį, ramų įvairių būtybių sugyvenimą draugėje. Puokių knygų veiksmas vyksta visad toje pačioje vietoje – miško proskynoje prie Piekio namelio, tačiau istorijos, kurias seka Piekis, mintimis nuneša toli toli ir laiko, ir erdvės atžvilgiu. Pokalbiai yra pagrindinė šių knygų veikėjų veikla. Tad jei esate smalsūs ir norite sužinoti daug įdomių dalykų bei susipažinti su šauniais veikėjais – ši knyga kaip tik jums.

M. Vainilaitis. Spalvoti akmenėliai. – Vilnius: Žara, 2014. 36 p.

Knygelėje spausdinamas vieno žymiausių lietuvių vaikų poetų Martyno Vainilaičio (1933–2006) 31 abėcėlinis eilėraštis (kiekvienai abėcėlės raidei skirta po vieną eilėraštį). Kaip skelbia leidėjai, visi knygos eilėraščiai publikuojami pirmą kartą.

Viename interviu apie poeziją vaikams, autorius yra minėjęs: „egzistuoja tam tikra riba, gana sunkiai apčiuopiama, kuri skiria kūrinius vaikams ir ne vaikams. Tai tarsi dovana – turėti vaiko širdį, žvelgti į pasaulį vaiko akimis, džiaugtis ir verkti kaip vaikui“. M. Vainilaičio eilėraščiuose labai svarbi yra poezijos forma, vidinė struktūra, tvirtas stuburas, kaip pasakytume. Čia nerasime tiesioginių pamokymų, moralizavimų. Susidaro toks vaizdas, kad M. Vainilaičiui svarbiausia pasakoti vaikui suprantama kalba, artinti jį prie gamtos pasaulio. Dera pridurti, kad eilėraščiai savito braižo, nėra lengvai ar bet kaip sueiliuoti (tarkim, vien dėl skambesio ir pan.). Kiekviename eilėraštyje veikia skirtingi gyvūnai, augalai, net nykštukai, undinėlės... Visi jie su savomis nuotaikomis ir rūpestėliais. Žinoma, šie eilėraščiai gali tapti pagalbininku, mokantis abėcėlės – vaikai gali susipažinti su visomis lietuvių abėcėlės raidėmis, o pramokę ir patys skaityti, mat tekstas pateiktas spausdintomis raidėmis.

Knyga iliustruota nostalgišką nuotaiką sukeliančiomis dailininkės Dianos Radavičiūtės iliustracijomis.

M. Kunnas. Robinas Hudas/ iš suomių kalbos vertė A. Giniotaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 56 p.

Suomių dailininkas ir rašytojas Mauri Kunnas lietuvių vaikams jau pažįstamas: turime net keletą knygelių apie išraiškingai sukurtą Kalėdų Senelį. O šįkart autorius vaikams pasakoja apie legendinį Robiną Hudą. Pradžioje, priešlapyje, pateikiamas trumpas istorinis kontekstas apie R. Hudą, paminima, jog vieniems jis didvyris, kovojantis už teisybę, grobiantis gėrybes iš turtuolių ir dalijantis jas vargšams. Kitiems – netikėlis plėšikas, kurį reikia kuo greičiau patupdyti į belangę. Bet kaipgi apie tai papasakoti vaikams suprantama kalba? M. Kunnas istoriją perkelia į gyvūnų pasaulį: taip Robinas Hudas čia tampa apsukriu ir padūkusiu katinu. Drauge su Robinu Hudu pergudrauti godųjį Notingamo šerifą Maurio Kunno paveikslėlių knygoje stengsis paršelis Mažasis Džonas, barsukas vienuolis Tukas ir kiti padūkę Šervudo girios narsuoliai.

Knyga išsiskiria iliustracijų gausa. Mažajam skaitytojui su šia knyga tikrai bus ką veikti: ją galima ne tik skaityti,bet ir susipažinti su Šervudo girios gyventojais, jų kasdienybe ir šventėmis, ištyrinėti kiekvieną nuotykį iki smulkmenų.

Skaitė ir pastebėjimais dalijosi Jurga Lūžaitė-Kajėnienė