Aurelija Stancikienė

Nuotraukos autorė Olga Posaškova

Seimo narė Aurelija Stancikienė pradėjo rinkti Seimo narių parašus dėl Konstitucinės pataisos, kuria būtų naikinamas Konstitucinis Teismas, o jo funkcijos perduotos Aukščiausiajam Teismui. Siūlome  skaitytojams Seimo narės argumentus, kodėl reikia tai daryti ir ką tai iš esmės keičia žmonių ir valstybės gyvenime.  

Kodėl ėmėtės tokios iniciatyvos, kuri vargu ar turės palaikymą Seime? 

Jūs teisus, nežinau, ar net pavyks surinkti būtinus 34 parašus registruoti šią Konstitucijos pataisą – toks nepaliečiamas tapo Konstitucinis Teismas. Kita vertus, mus ne tam žmonės rinko, kad tik sėdėtume Seime ir dejuotume dėl teisingumo trūkumo, todėl ir siūlau iš esmės keisti instituciją, sukėlusią Lietuvoje konstitucinę krizę.

Konstitucinis Teismas (KT) jau seniai perlipo visus savo konstitucinius įgaliojimus, jau greit bus galima dešimtimis skaičiuoti KT nutarimus ir Konstitucijos aiškinimus (tokių teisių Konstituciniam Teismui nesuteikta), kurie neturi nieko bendro su mūsų Konstitucija – prisiminkim, kaip KT teisėjai išaiškino, kad negalima mažinti jų algų, kad valstybės tarnautojams, nesvarbu, ar jis gauna 20 tūkstančių, ar 1 tūkstantį, per krizes galima algas mažinti tik vienoda proporcija, kad milijardinius nuostolius valstybei padaręs LEO.LT projektas yra teisėtas (čia vienintelis kitokią nuomonę pareiškė teisėjas E. Šileikis), kad generalinis prokuroras yra niekam neatskaitingas, kad šeima yra ne viešas įsipareigojimas, o tik jausmas tarp dviejų asmenų ir t. t. Dar gražiau – buvęs KT pirmininkas Romas Urbaitis viešai yra paskelbęs, kad KT išaiškinimai tampa Konstitucijos normomis – jos tiesiogiai neįrašomos į Konstituciją, bet mes privalome pagal jas gyventi.

Tačiau viską pranoko paskutiniai KT nutarimai, kuriais iš esmės pažeidžiama Lietuvos Respublikos demokratinė santvarka ir pamatinė mūsų Konstitucijos nuostata, kad valstybės suverenitetas priklauso Tautai, o  ne valdžiai ir juo labiau – ne Konstituciniam Teismui. 

Apie kokius nutarimus Jūs kalbate? 

Apie pagarsėjusį sausio 24  KT nutarimą, kuris sukuria prielaidas Lietuvos Respublikos Konstituciją pildyti tiesiogiai pagal ES teisę – čia remiuosi KT teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąja nuomone. 2006 m. KT aiškiai pasakė, kad Lietuvos Konstitucija yra aukščiau už ES teisės aktus, o dabartinis tai ignoruoja. Toliau ­– 1994 m. KT aiškiai sako, kad niekas negali riboti Tautos teisės rengti referendumų (priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia ), o štai dabartinis KT neteisėtais laiko referendumus, kurie yra ne pagal jų nurodytą tvarką, t. y. pagal išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje.

Taigi KT be piliečių sutikimo iš esmės pakeičia Lietuvos valstybės gyvenimo principus ir realiai panaikina Tautos suverenitetą. Visa tai, aišku, apipinama paprastam žmogui sunkiai įkandamomis teisinėmis formuluotėmis su žodeliais inter alia ir pan., bet mes dar iš sovietmečio prisimename, kaip teisininkai moka teisiškai pateisinti bet kokį politinį veiksmą, net ir diktatūras. Toks mūsų KT elgesys yra labai pavojingas, jei ne nusikalstamas. Dabar daug šnekame apie naują galimą Rusijos okupaciją, tačiau kam jai vargintis fiziškai – Lietuvoje susiklostė tokia pavojinga politinė praktika, kad užtenka Kremliui užverbuoti  5 KT teisėjus ir tie išaiškins, ką tik nori, o mūsų Tautos atstovai tai priims už gryną pinigą. Žiūrėkim – teisės aktai nesuteikia teisės KT pačiam imtis iniciatyvos ir aiškinti to, ko jo neklausia, bet jis vis tiek tą daro: jo klausiama apie vieną teisės aktą, bet jis išaiškina taip plačiai, kad pasisako apie ką tik nori ir kaip tik nori. Pvz: ar mūsų Konstitucijoje kur nors kalbama apie emocinį prieraišumą ar kokius nors kitokius jausmus? Ne, bet KT taip sumąsto ir „papildo konstitucines normas“. Apie tokį konstituciškai nepagrįstą argumentavimą labai taikliai savo atskiroje nuomonėje yra pastebėjusi KT teisėja Ramutė Ruškytė. 

Tačiau Jūsų oponentai teigia, kad Tautos suverenitetas taip pat nėra begalinis, jis yra apribotas Konstitucijos, o Konstitucija yra vientisas aktas, ten negali būti prieštaraujančių viena kitai nuomonių, todėl ir turi būti laikomasi jos keitimo tvarkos. 

Pasakykite tai ukrainiečiams. Pasakykite, kad jie negali dėl ko nors patys nuspręsti, kad leidimo, ar jie teisūs, jie turi atsiklausti kokio nors teismo. Šypsotės? Taigi ukrainiečiai per Maidano revoliuciją labai aiškiai parodė, kas yra Tautos suverenitetas, ir visas demokratinis ir net ne demokratinis pasaulis jų valią pripažino. Tauta gali pakeisti ką tik nori, gali kaip nori valdyti savo valstybę, pvz., gali nuspręsti, kad jai nereikia išvis jokių teismų arba jokių prezidentų. Todėl aiškinimai, kad Konstitucija yra aukščiau už Tautą ir tik kažkokie 9 teisėjai ar dar geriau – keli Seimo parinkti ekspertai gali nuspręsti, kada atimti Tautos teisę rengti referendumą, o kada ne, yra tiesiog Tautos teisių užgrobimas, paremtas teisine demagogija. Apie tokias nesąmones niekas nebūtų drįsęs kalbėti per Sąjūdžio revoliuciją, bet kai Seimo nariai užsibūna Seime po dvidešimt metų, tai pradeda įtikėti, kad jie – aukščiau visko.

Būtent tokie Seimo nariai ir pavertė Konstitucinį Teismą politinės kovos įrankiu, visiškai nuvertinant Seimą kaip Tautos atstovybę. Aš Seime esu antrą kadenciją, bet jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų Seimas ar jo nariai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Tik priima valdančioji dauguma kokį ryžtingesnį įstatymą, opozicija tuoj klausia Konstitucinio Teismo: ar taip galima? Dar juokingiau, kai visas Seimas, tik priėmęs kokią pataisą, iškart klausia KT, lyg darželinukas auklėtojos: ar dabar jau gerai padarėm? Kaip piliečiai gali gerbti savo išrinktuosius, jei šie patys save žemina, rodydami, kokie jie beraščiai ir kad Konstituciją gali suprasti tik Konstitucinis Teismas? Ir kaip tada Konstituciniam Teismui neiškilti virš Tautos?  

Tačiau ką iš esmės keistų vieno teismo funkcijų perdavimas kitam teismui? Ar verta keisti pačią instituciją, jei jos darbuotojai blogai dirba? 

Mano siūlomas projektas (pasinaudojau Konstitucijos kūrėjos Zitos Šličytės idėja ir kai kurių šalių patirtimi) sustabdytų jau minėtą itin ydingą Seimo praktiką, nes tuomet Seimas, Vyriausybė, Prezidentas nebetektų privilegijų vieninteliai kreiptis į Konstitucinį Teismą, visi Lietuvos piliečiai įgytų vienodas teises ir galimybes išsiaiškinti dėl teisės akto konstitucingumo per atskiras bylas. O Aukščiausiojo Teismo Konstitucinės Kolegijos sprendimai dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai turėtų privalomąją galią tik teismams – teismai savo sprendimuose netaikytų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų. Tai matydami Seimo nariai įstatymus patys pataisytų be jokių KT nurodymų. Toks naujas santykis tarp valdžios ir teismų padėtų išvengti tiesioginio teisėjų kišimosi į parlamentui ir Vyriausybei Konstitucijos nustatytas funkcijas, padėtų išvengti valdžių atskyrimo principo pažeidimų. Ir, kaip minėjau, sulygintų visų piliečių teises.

Ir čia atkreipiu dėmesį į dar vieną esminį dalyką: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, apibrėždamas žmogaus ir valstybės santykius, skelbia, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

LR Konstitucijos 106 straipsnis, apibrėžiantis subjektų, galinčių kreiptis į Konstitucinį Teismą, ratą, nesuteikia piliečiams ir kitiems fiziniams asmenims teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kadangi pagal LR Konstituciją žmogus dėl pažeistų teisių ar laisvių turi teisę kreiptis į teismą, o teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą neturi, vadinasi, Lietuvos Konstitucinis Teismas sisteminiu požiūriu – nėra teismas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (II skyrius. Europos Žmogaus Teisių Teismas) 35 straipsnis nustato, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas gali priimti bylą nagrinėti tik tada, kai pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus buvo panaudotos visos valstybinės vidaus teisinės gynybos priemonės. Lietuvos Konstitucinis Teismas valstybės vidaus teisinės gynybos sistemoje kaip teismas nedalyvauja. Tai reiškia, kad pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus Lietuvos Konstitucinis Teismas nėra Lietuvos valstybės vidaus teisinės gynybos funkcijas atliekanti institucija. Kitais žodžiais tariant, teisminių instancijų tarptautinio pripažinimo požiūriu Lietuvos Konstitucinis Teismas nepriskiriamas Lietuvos teismų sistemai. Siekiant loginio nuoseklumo, institucija, nedalyvaujanti vykdant teisingumą, neturėtų būti vadinama teismu, jeigu ji savo funkcine paskirtimi „iškrenta“ iš bendros teismų sistemos. 

Savo projekto aiškinamajame rašte Jūs teigiate, kad Jūsų pasiūlymas leis kasmet sutaupyti 3-4 mln. litų. Negi taip brangiai kainuoja KT išlaikymas? 

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra tapę išskirtiniai, nes nepriklauso ir nėra atskaitingi jokiai teismų savivaldos ar kitai institucijai. Nėra institucijos, galinčios nustatyti jų viešų – privačių interesų pažeidimus (pvz., nevertinamas jų nenusišalinimas svarstant savo pačių algų sumažinimą), nėra galimybės jiems, kaip kitiems teisėjams, taikyti  drausminę atsakomybę už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, pripažinti jį savo poelgiu pažeminusiu teisėjo vardą ir pan.

Visai neseniai, kovo mėnesį, įvyksta skandalingas dalykas – KT teisėjas E. Šileikis nepakviečiamas  į KT posėdį (manau, kad tai kerštas už jo atskirąsias nuomones). E. Šileikis apie tai viešai praneša savo naujoje atskiroje nuomonėje ir nieko – tyla. Nors toks teismo posėdis turėtų būti neteisėtas, nusikaltusieji nubausti, tačiau juk niekas negali niekaip kištis į Konstitucinio Teismo darbą, tad KT pirmininkas, susikūręs ten savo daugumą, gali elgtis su oponentais kaip tinkamas.

Pagal 2013 metų duomenis, vienas Konstitucinio Teismo teisėjas per metus vidutiniškai  paruošia tris nutarimo projektus ir du kartus per mėnesį dalyvauja dviejuose teismo posėdžiuose ir už tai gauna didesnę algą nei premjeras – per 13 tūkstančių litų algos plius priedą už stažą valstybės tarnyboje. O eilinis teisėjas, per metus vidutiniškai išnagrinėjantis apie 500 bylų, gauna 3–4 kartus mažesnį atlyginimą.

Iš esmės neteisingo (palyginti su kitais teisėjais ir valstybės tarnautojais) Konstitucinio Teismo teisėjo atlyginimo neįmanoma sumažinti dėl įsigaliojusios Konstitucinio Teismo doktrinos: Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad jų bei kitų teisėjų atlyginimų mažinimas pažeidžia Konstituciją.

Akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas yra pavirtęs griozdiška, piliečiams brangiai kainuojančia institucija, kurios 9 teisėjus aptarnauti skirti 47 etatai: 2014 m. Konstitucinio Teismo biudžetas viršija 6 mln Lt. o 2008 m viršijo net 10 mln. Lt. 

Bet net jei Jums ir pavyktų KT funkcijas perduoti Aukščiausiajam Teismui, tai jis juk neatšauks KT išaiškinimų dėl šeimos, generalinio prokuroro ar dvigubos pilietybės? 

Na, tuomet Seimas galėtų nekreipti dėmesio į buvusią KT doktriną. Juk net ir dabar ignoruoja kai kuriuos KT išaiškinimus – tarkim, kad Seimo nariai privalo turėti oficialias atostogas. Tačiau abejoju, kad taip bus, todėl Seimui būtina šiais klausimais patikslinti Konstituciją. Tarkim, dėl šeimos sąvokos jau seniai surinkta daugiau kaip šimtas parlamentarų parašų (Konstitucijai keisti reikia 94) tik nežinau, kodėl vis delsiama balsuoti. O dėl dvigubos pilietybės ir generalinio prokuroro taip pat parengiau Konstitucijos pataisas, belieka tik sulaukti kitų parlamentarų paramos. Dėl dvigubos pilietybės pasirėmiau Konstitucijos kūrėjos Z. Šličytės pasiūlymu tai įrašyti 32 Konstitucijos straipsnyje, o dėl prokuratūros rėmiausi kito Konstitucijos kūrėjo N. Rasimo siūlymu, kad prokuratūra kaip visame civilizuotame pasaulyje taptų teismų sistemos dalimi, ir jai būtų privalomi teismų sprendimai pradėti ikiteisminį tyrimą arba jį greičiau perduoti teismui. Dabar prokuratūrai suteikus monopolistinę teisę  pradėti arba nepradėti ikiteisminį tyrimą, susidarė valstybinio masto problema, toks prokuratūros išskirtinumas sudaro sąlygas prokuratūrai piktnaudžiauti savo ypatingomis galiomis, todėl neretai tampa kliuviniu vykdyti teisingumą.

Savo inciatyva teiksiu ir du kitus pasiūlymus: dėl generalinio prokuroro atleidimo ir ypatingojo prokuroro.

Šiuo metu LR Konstitucija nurodo, kad generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu, ir taip priskiria Prezidentui ir Seimui atsakomybę už generalinio prokuroro veiklą. Tačiau pagal dabar galiojančius teisės aktus Prezidentui ir Seimui nepalikta galimybė atleisti generalinį prokurorą, kaip labai svarbios institucijos vadovą, už blogą ar neatsakingą darbą, taigi prokuratūros atžvilgiu nėra sudarytos Tautos ar jos atstovų galimybės įgyvendinti Konstitucijos 5 straipsnį: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“.

Ši spraga labai akivaizdi dabartinėje neigiamoje praktikoje: generalinis prokuroras vykdo tik jam vienam suprantamą prokuratūros reformą, dėl kurios pasitraukia patyrę, profesionalūs prokurorai, tačiau tokios generalinio prokuroro veiklos niekas negali nei sustabdyti, nei įvertinti. Teikiama pataisa suteikia galimybę generalinį prokurorą paskyrusioms institucijoms – Prezidentui ir Seimui jį atleisti už netinkamą veiklą. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia numatyta procedūra nesudaro galimybės politikams kištis į konkrečių bylų tyrimą ir šia prasme nepažeidžia prokurorų nepriklausomumo, nes generalinis prokuroras nevadovauja konkrečiam ikiteisminiam tyrimui, jis yra tik svarbios institucijos vadovas.

Sudėtingą, dvigubą kontrolę numatanti  generalinio prokuroro atleidimo  tvarka – Prezidentas jį gali atleisti tik Seimui pasiūlius, apsaugo generalinį prokurorą nuo galimybės būti atleistam dėl vienos iš institucijų politinio šališkumo bei sumažina galimybes generaliniam prokurorui tapti per daug šališkam ar priklausomam nuo Prezidento ar Seimo.

Įvedama ypatingojo prokuroro institucija sudaro galimybę Seimui, Prezidentui ar Vyriausybei  griežčiau kontroliuoti vienas kitą ir incijuoti tyrimą, kai kyla įtarimas, kad kuri nors viena iš šių institucijų yra padariusi nusikaltimą, o Generalinė prokuratūra yra šališka tos institucijos atžvilgiu.

Pavyzdžiui, dabar matome, kad prokuratūra labai nenoriai vykdo tyrimą, susijusį su Prezidentūra dėl neteisėto valstybės paslapties atskleidimo. Tokiu atveju Seimas bylai galėtų skirti specialųjį prokurorą. Arba, tarkim, Prezidentas nutaria, kad prokuratūra ar konkretus prokuroras tampa šališkas kokio parlamentaro ar Seimo grupės tyrime ir tada gali skirti tam tyrimui ypatingąjį prokurorą, nebūtina atleisti viso Seimo, kaip nutiko Latvijoje.

Taip pat ypatingasis prokuroras galėtų būti skiriamas kitoms ypatingoms, rezonansinėms byloms, jaučiant visuomenės nepasitikėjimą Generalinės prokuratūros atliekamu tyrimu, kaip, tarkim, nutiko su Vytauto Pociūno žūties byla. 

Kalbino Andrius Navickas