Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo atsiradimas ir plitimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje neabejotinai susijęs su vienuolijų veikla, pirmiausia jis ir atsirado vienuolijų bažnyčiose.

Išskirtinę vietą kitų vienuolijų kontekste užima dvi pagrindinės LDK veikusios Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių atšakų – konventualų ir observantų – bažnyčios. Dažnoje jų būdavo tapytas ar drožtas Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas. Net ir ankstyviausias žinomas Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas Lietuvoje išliko Mažesniųjų brolių observantų (bernardinų) Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčioje ant sienos XVI a. pr. tapytoje freskoje. Ir nors susimąsčiusio Kristaus gyvenimo scena neminima Naujajame Testamente, tačiau Susimąsčiusio Kristaus vaizdinys iškyla XIV–XV a. rašytuose religiniuose traktatuose, kurių autoriai dažniausiai buvo Mažesnieji broliai.

Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, XVIII a. II pusė. Medis, polichromija. Vytauto Balčyčio nuotrauka, 2005.

Savo pirmine prasme kenčiančio, apnuoginto, ant akmens besiilsinčio Kristaus vaizdinys buvo nekanoninis ir netgi neapokrifinis. Jis buvo individualių apmąstymų vaisius. Šis vaizdinys sutinkamas nuo XIII a. šventųjų vietų ar Kristaus kančių aprašymuose ir jų komentaruose. Susimąsčiusio Kristaus vaizdinys, iškilęs Mažesniųjų brolių raštuose, materialųjį pavidalą įgavo po poros šimtmečių. Įvairiomis dailės technikomis sukurti atvaizdai buvo labai mėgiami tiek konventualų, tiek observantų bažnyčiose bei vienuolynuose. Susimąsčiusio Kristaus skulptūros būdingos dažnai XVI a. mažesniųjų brolių bažnyčiai Lenkijoje, Čekijoje. Lietuvoje jų būta Vilniaus, Kauno, Tytuvėnų pranciškonų ir bernardinų bažnyčiose.

Sunku būtų pasakyti ir kiek ir kokių Susimąsčiusio Kristaus atvaizdų būta XVI a. pr. – XVII a. pr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčiose. Tačiau XVII amžius – tai laikotarpis, kai visoje LDK jis išplito gana plačiai. Nors šis ikonografinis tipas nevisai atitiko potridentinės katalikiškos dailės sampratą, kai buvo reikalaujama sekti Šventojo Rašto istorija, tačiau kai kurie Biblijoje neminimi siužetai ir jų vaizdavimo būdai vis dėlto buvo leistini. Potridentinės dailės apologetas Johanas Molanas (Johanes Molanus, 1533–1585) remdamasis Šventuoju Raštu aiškino daugelio atvaizdų tinkamumą „neišprususiai liaudžiai“. 1570 m. Liuvene išleistame traktate De historia SS. Imaginėm et picturarum jis rašė: „Nors ant akmens sėdinčio Kristaus atvaizdas yra dažnas bažnyčiose, jis neturi paliudijimo Šventajame Rašte, tačiau neabejoju, kad pamaldžiai ir patikimai yra paimtas iš kitur.“ Jau XVII a. pirmojoje pusėje Susimąsčiusio Kristaus atvaizdai buvo Aleksandravėlės, Balninkų, vėliau Kriaunų, Vidiškių bažnyčiose. Iš archyvinių šaltinių žinoma, kad Susimąsčiusio Kristaus skulptūrų ir paveikslų XVII a. būta Čekiškės, Gargždų, Kamajų, Rietavo, Surviliškio, Švėkšnos, Turgelių ir kitose bažnyčiose.

Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas priklauso vėlyvaisiais viduramžiais XIV–XV a. susiformavusių devocinių atvaizdų grupei, vaizduojančiai Kristaus kančias. Šią grupę sudaro Kristaus prie stulpo, Nuvainikuoto Kristaus, Susimąsčiusio Kristaus, Kristaus išjuokimo scenos, Pietos ikonografiniai tipai. Devocinius atvaizdus išpopuliarino įvairios vienuolijos, judėjimai, kurie skatino meditacijas Kristaus kančių tema, pasitelkiant tiek vidinę vizualizaciją, tiek realius atvaizdus. Devocinis atvaizdas buvo skirtas asmeniniam pamaldumui, t. y. privačiam gerbimui, ir atspindėjo naują mokymą, kad pamaldumas turi būti gilesnis ir asmeniškesnis nei lig tol. Toks atvaizdas visada buvo antinaratyvus, jam suteikiama simbolinė potekstė, ekspresyvi raiška. Atvaizdo paskirtis – skatinti meditatyvinę maldą ir meditatyvų pokalbį su Išganytoju, emocinį kančios išgyvenimą. Kaip teigia Sabrine Fehlemann, devociniai atvaizdai skatina žiūrovą mistinei būčiai, tarnauti tiesioginiam bendravimui su Dievu ir taip iškelti subjektyvius jausmus, nustumiant į antrą planą „viršlaikį objektyvizuotą šventą įvykį“. Minčių ir vaizdo koncentracija tikintįjį nugramzdina į Kristaus skausmus, verčia kentėti drauge. Devocinis paveikslas taikliai apibūdinamas kaip „įsivaizduojamos fantazijos liudijimas“.

Toks Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo paskirtis Lietuvoje išliko iki pat XX a pradžios. Bažnyčiose Susimąsčiusio Kristaus skulptūroms ar paveikslams parinkdavo atokias vietas: jie būdavo šoninėse koplyčiose ar šoniniuose altoriuose, prie pavienių kolonų, choruose, priebažnytyje, juos statydavo ir kapinių koplyčiose. Toks paveikslas ar skulptūra turėjo skatinti asmeninį pamaldumą ir kviesti praktikuoti asmeninę maldą. Net ir Susimąsčiusio Kristaus kėlimas į altorius nepakeitė šio atvaizdo paskirties.

Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčia. XVII a. Medis, polichromija. Vytauto Balčyčio nuotrauka, 2005.

XIX–XX a. I pusės liaudiškų Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlių daugiausia rasta antkapiniuose paminkluose, namų interjeruose, sodybų koplytstulpiuose bei sodybų ir pakelės koplytėlėse. Dažniausiai jis būdavo komponuojamas vienas, todėl galima teigti, kad ir liaudiškoje Susimąsčiusio Kristaus traktuotėje ryški devocinė tendencija. Devocinę jo paskirtį liudija ir tai, kad Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlės vėlyvuoju periodu, XIX–XX a. I pusėje, nebuvo keliamos į visuotinius bendruomeninius paminklus. Taigi jo paskirtis nuo XVI a., kada paminimas pirmasis Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas Lietuvoje, iki XX a. I pusės nesikeitė.

Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo sampratai įtaką darė devocinė literatūra, meditacijų vadovai, Kristaus kančios aprašymai. Šio atvaizdo koncepcija nėra vienalytė, ji jungia kelis aspektus. Visų pirma tai apibendrintas visų Kristaus patirtų kančių simbolis. Kita vertus, atvaizdo semantika siejama su Kristaus Išganytojo kultu, todėl jis glaudžiai susijęs su nuodėmės ir atgailos kategorijomis. Taip pat pastebima tendencija jį sieti net ir su Kristaus Prisikėlimo momentu. Atvaizdo sampratos niuansai priklauso nuo konteksto, kuriame jis yra, ir nuo konkretaus literatūrinio šaltinio, kuriuo interpretuojamas Susimąsčiusio Kristaus siužetas.

Visos šios sampratos kategorijos aptinkamos ir valstietiškoje kultūroje. Čia atvaizdo traktavimas glaudžiai susijęs su Bažnyčios mokymu, religine literatūra ir nuo oficialaus pamaldumo menkai tenutolęs. Liaudišką Susimąsčiusio Kristaus vaizdinio ir atvaizdo interpretaciją nulėmė įvairių bažnytinių tekstų įtaka savitai valstietiškai pasaulėžiūrai.

Liaudiški pavadinimai, vartoti Susimąsčiusio Kristaus skulptūrėlėms apibūdinti, išreiškė Kristaus kančią, sielvartą, liūdesį. Kaimo kultūroje aptinkamas Susimąsčiusio Kristaus vaizdinys ir atvaizdas atspindi viduramžišką devocinę atvaizdo sampratą, kuria išreiškiama vienišo, apleisto Kristaus, mąstančio apie būsimą savo kančią, idėja. Taip pat čia jungiami vienatvės, svetimumo jausmai, randami Susimąsčiusio Kristaus traktavime nuo vėlyvųjų viduramžių. Tai pamaldumo išganytojiškai Kristaus kančiai tradicijos, klestėjusios XVII–XVIII a., liekanos liaudies kultūroje. Tik savaip lietuvių liaudies suvokta Švč. Trejybės dogma Susimąsčiusį Kristų sutapatino su Dievu Tėvu, todėl atvaizdo prasmių lauką praplėtė ir tvano įvaizdis. Susimąsčiusio, parimusio Kristaus vaizdinys aptinkamas individualiose pačių valstiečių susikurtose maldelėse, Velykų oracijose, legendose, pasakose. Be to, šalia kančios, nuodėmių atpirkimo, atgailos suvokimo Susimąsčiusio Kristaus atvaizdui suteikiama globojančio, saugančio Dievo prasmė. Liaudiškoje Susimąsčiusio Kristaus traktuotėje taip pat atsispindėjo ir gailestingojo Dievo idėja. Nuo XIX a. iki XX a. 3 deš. vykę religinės kultūros pokyčiai menkai tepaveikė šio atvaizdo sampratą ir liaudies skulptūrą apskritai.

Tačiau XX a. 3–4 deš. vykę procesai – nepriklausomos valstybės kūrimas, savos kultūros paieškos, inteligentijos pastangos – pakeitė Susimąsčiusio Kristaus – kenčiančio Kristaus sampratą. Šiuo laikotarpiu pastebima esminių akcentų slinktis – sėdintis ir mąstantis Kristus kenčia kartu su tauta. Tai tapo atspara sovietiniu laikotarpiu, kai nuo sovietinės valdžios nukentėję, lietuvybę puoselėjantys žmonės Susimąsčiusio Kristaus sampratoje ir jį vaizduojančioje skulptūrėlėje rado paguodos, stiprybės ir pasipriešinimo šaltinį.

Tarpukariu buvo suformuota ir dar viena Susimąsčiusio Kristaus samprata. Jis suvokiamas kaip moralinių vertybių saugotojas („Mes Lietuvos gyvybės gaivintojėliai, jos garbės rūpintojėliai,“ – rašė poetas J. A. Herbačiauskas). Ši idėja aktualia tapo pokario ir visos sovietinės rezistencijos metu. Susimąstęs Kristus lietuviams – tai atspara rusinimui, tautos moralinių ir etninių vertybių saugotojas.

XX a. antroje pusėje galime išskirti keturias šio atvaizdo išpopuliarėjimo ir pagausėjimo bangas: 1) XX a. 7 dešimtmetis, kai iš tremties į Lietuvą ėmė grįžti tremtiniai; 2) 1987 m., kai buvo švenčiamas Lietuvos krikšto jubiliejus; 3) 1991 m. sausio įvykiai bei nepriklausomybės atkūrimas ir 4) 2000 m. Krikščionybės jubiliejus. Šioms progoms paminėti buvo statoma labai daug paminklų su Susimąsčiusio Kristaus atvaizdu.

Susidarė tokia situacija, kad sunkiai rastume Lietuvoje vietovę, kurioje „nestovi“ mūsų Susimąstęs Kristus-Rūpintojėlis. Tačiau čia turėčiau pasakyti pastabą kaip dailės istorikė, retą jų galėtume priskirti meno sričiai, kuriai taikomi bent minimalūs estetiniai ir meistriškumo reikalavimai. Net ir turint intencijų paminėti religines sukaktis ar grąžinti jį į liturgines apeigas (kaip pavyzdžiui, buvo keletas bandymų tokias skulptūras statyti vietoj gedulingo kryžiaus), šie Rūpintojėliai, pastatyti veikiant tautiškumo aspiracijoms, yra paveikti bandymų išreikšti lietuvių tautos ir jos krikščionybės istorijos išskirtinumą, kartais, sakyčiau, net tam tikros politinės manifestacijos, o ne reprezentuoja religinę Susimąsčiusio Kristaus idėją. Be to, ši paminklų gausa ir pernelyg dažnas Susimąsčiusio Kristaus sampratos vartojimas atvedė prie visiškos simbolio desakralizacijos ir profanacijos. Be to labai daug lietuvių turi tam tikrą susiformavusių labai tamprų emocinį santykį su šiuo atvaizdu, bet nuo XX a. 9 dešimtmečio pastebiu labai ryškias visuomenės cinizmo tendencijas. Tokio cinizmo išraiška galime laikyti 2006 m. Kalnapilio alaus reklama, kurioje buvo panaudota „tautiška“ Rūpintojėlio skulptūrėlė. Šiuo savo rašiniu tik siekiu priminti, kad kažkada buvo ir kitoks šio atvaizdo suvokimas bei kitoks požiūris į jį...