Rasa Aškinytė „Rūko nesugadinti”, Vilnius, Tyto alba, 2009

Ieškojimo procesas trunka ilgą laiką, o kartais užsibaigia jam net neprasidėjus. Kažkas sumažina matomumą iki minimalaus ir žmogus pasiklysta, sustoja ieškojęs ir tampa priklausomu nuo aplinkybių, taip sugadindamas save ir visa, kas yra aplinkui.

Romanas Rūko nesugadinti pasakoja apie kitokius, rūko nepaliestus žmones. Šie žmonės taip pat klaidžioja rūke, bet jie susitinka ir išsiskiria, nesugadindami vieni kitų. Romano centre nieko naujo, pasakojama tūkstantį kartų aprašyta klasikinė istorija apie žmonių gyvenimą: Ersi, vieniša mama, auginanti sūnų Bertoldą, draugauja su dailininku Hariu, paskui susitinka savo vaiko tėvą (irgi Bertoldą), kurio žmoną betapydamas įsimyli Haris. Visi nesikankindami, nesiaiškindami santykių padraugauja ir išsiskiria, o toliau gyvena ilgai ir laimingai, tarsi meilė iš tikrųjų galėtų būti be pasekmių. Tad vertėtų labiau atkreipti dėmesį ne į teksto siužetą, o į rašytojos išskirtinį sugebėjimą banalią istoriją grakščiai paversti novatorišku, estetišku ir filosofiniu romanu.

Kaip jau minėjau, pagrindinė romano tema žmonių santykiai. Ji yra plėtojama išoriškai plaukiant paviršiumi – ramiai, gražiai, nieko neįskaudinant. Pagrindiniai herojai Ersi ir Haris nuolatos prisipažįsta vienas kitam meilėje, ne kartą kalbama apie neįmanomą gyvenimą be vienas kito. Parodoksalu, bet kalbėdami apie tai, kiekvienas galvoja apie galimybę palikti vienas kitą, susitikinėja su kitais. Knygos herojai simuliakrai, simuliuojantys jausmą skaitai apie meilę, ir tai atrodo taip tikra, nesuvaidinta. Prancūzų filosofas Jean Baudrillard knygoje Simuliakrai ir simuliacija rašo: „Simuliuoti reiškia apsimesti, kad turi tai, ko neturi. Simuliacija suaebejoja skirtumu tarp „tikro“ ir „netikro“, „realaus“ ir „įsivaizduojamo“. Taip ir pagrindiniai veikėjai kalba apie tai, kas neįmanoma, bet vis dėlto bando meilės egzistavimą įrodyti kitais būdais. Meilės įrodymu tampa daiktai, pavyzdžiui, fotelis.

Apie daikto būtį nemažai kalbėjo Arvydas Šliogeris knygoje Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai. Jis teigė, kad „žmogaus, kaip mirtingos ir ribotos būtybės, esmę geriausiai parodo ne tai, ką jis turi kaip kažką iš jo neatimamą, kaip elementarų faktą, o tai, ko jis neturi, ko siekia, vadinasi, tai, ką jis gali prarasti“. Knygoje daiktai tampa kiekvieno herojaus atitolimas nuo praradimo: Harsio ir Moters santykius palaiko paveikslas, Ersi ir Hario – fotelis. Vis dėlto, tai neužtikrina santykių ilgaamžiškumo ir herojai išsiskirsto į skirtingas puses tokio jausmo kaip meilė net nesureikšmindami. Romane dominuoja žmonės be jausmo, kitokių ten ir nėra: neatrasime nei aistros, nei pykčio, gailesčio. Pagrindis vienijantis bruožas – grožis. Jis išlieka iki pat istorijos pabaigos ir net po jos, kai skaitytojas užverčia paskutinį knygos puslapį. Pagrindinių veikėjų ateitis – pasakiška, ilga ir laiminga, kurią knygos pabaigoje rašytoja aprašo net dvidešimt metų į priekį. Tai vidinė romano pusė, apie išorinę kalba romano forma ir pirmasis susitikimas su juo.

Romanas intriguoja jau vien pažvelgus į jo pavadinimą, kuris prabyla Martyno Mažvydo žodžiais: „Braliai, seseris, imkiet mani ir skaitykiet/ ir tatai skaitydami permanykiet“. Iš tiesų, pasirinkta pavadinimo forma, pavadinimo daugiaprasmiškumas, sąvokų prieštaringumas skatina sužinoti jo konkretesnę reikšmę (skaitytojas kelia klausimus: kas tie rūko nesugadinti, kodėl jie tokie ir t.t.). Dėl šios priežasties knyga ir atsiranda skaitytojo rankose. Kitas etapas – skaitymas. Pirmasis romano sakinys pratęsia pažintį su knyga ir sąlyginai atsako į anksčiau iškeltus klausimus: „Rūko nesugadinti tą rytą liko tik cigarai“. Atrodytų, kad jau viskas aišku, atsakymą turime, nieko daugiau nereikia, tačiau tai tik dar vienas žingsnis, perkeliantis skaitytoją į tolimesnį – prasminį, „permanymo“ etapą, kuriame ir prasideda tikrasis skaitymo malonumas.

Rasa Aškinytė pasirenka neįprastą romano formą. Kiekvieno skyriaus pabaigoje autorė pateikia trumpą apibendrinimą, klausimą ir kelias eilutes skaitytojo atsakymui. Rašytoja, neprikišdama savo požiūrio, veikėjų vertinimo, leidžia skaitytojui reflektuoti perskaitytą tekstą ir čia pat kviečia įsigilinti ir į savo paties gyvenimą. Tokį autorės pasirinkimą galima aiškinti ankstesne jos patirtimi – ji yra žinoma kaip vadovėlių mokykloms autorė, dėstytoja.

Kaip jau minėjau, romanas išsiskiria ir neįprastu stiliumi – šis meninis tekstas turi mokslinio stiliaus intarpų. Ne kartą knygos autorė skyriaus pradžioje pateikia ištraukas iš enciklopedijų apie krokodilus, simbiozę, haliucinacijas. Nesutikčiau su tais, kurie teigia, jog tai nereikalinga informacija, apsunkinanti tekstą, kad tokioms ištraukoms meniniame tekste ne vieta. Atvirkščiai, tai tik autorės objektyvus informacijos perteikimas skaitytojui, teksto kitoniškumas kitų tekstų kontekste. Pati autorė yra pasakiusi: „Truputėlis mokslinio stiliaus padeda romanui išsiskirti iš kitų grožinės literatūros kūrinių, tai mokslinis bagažas, kurio paslėpti negaliu“.

Romanas Rūko nesugadinti – dar tikrai rūko nesugadintas. Jis, kaip ir jo herojai, klaidžioja naujausios lietuvių literatūros rūke, nepaliestas tam tikrų romano štampų, turintis teisę egzistuoti ir būti skaitomas. Tai vykęs eksperimentinės prozos debiutas ne tik lietuvių, tačiau ir pasaulio šiuolaikinėje literatūroje. Rūko nesugadintas liks ir kiekvienas skaitytojas. Užvertęs paskutinį romano puslapį jis išliks savimi, tik jau galbūt atradęs tai, ko ilgą laiką ieškojo.