Nuotraukos autorius Deimantas Rasimavičius

Pirmasis rytas

Takelis, vedantis nuo Salomėjos pirkelės iki mano tvoros, atrodo kaip beveik užakusi arterija. Pavasarį ja buvo atplukdžiusi savo ašaras, kai atidaviau sėklų likučius. Vieną gražų rytmetį nustebau išgirdusi, kaip kažkas dejuodamas pukši už ką tik susprogusių serbentų krūmų. Pakeliu galvą ir matau didelį, nuniokotą Salės kūną, besistengiantį pasiekti dirvą. Jau ketverius metus ji nėjo iš savo lūšnos, nesilietė prie jokios gyvybės, vasaromis suvešėdavusios taip, kad nebebūdavo matyti namelio langų. Jos kiemelyje įsivyravusi dilgėlių ir kiečių tyla reiškė ne pagaliau atėjusią pabaigą, o nesibaigiantį varginantį nykimą, kurį išduodavo viena kita pro lūšnelės duris prasprūdusi, šiaip jau uoliai nuo kitų akių saugoma paslaptis: girti vogravimai, trūkinėjančiom trajektorijom atšlitiniuojantys ir iššlitiniuojantys svečiai, apgirtę keiksmai ir juokas, labiau panašus į raudą. Štai pernai mačiau ją pašalėj kažkaip keistai persimetusią, nukarusiomis it didžiulio jūros gyvūno pelekai rankomis, kai kviesdamasi pagalbą maurojo it skriaudžiamas gyvulys, pranešdama apie savo išgąstį visam kaimui. Jos sugyventinis Juzefas plaikstėsi it kokia vėjų plakama baidyklė, skaudžiomis letenomis trankydamas iš baimės sustingusį Salomėjos kūną. Kam gi dabar jai prireikė rausti tą žemę, jei jau nuo ano rudens buvo paskelbta Juzefo nutartis „išmesti ją kaip kalę“ iš jos pačios kadaise puoselėtos pirkios, kandžiais likimo vingiais staiga tapusios jo juridine nuosavybe?

Sunku paaiškinti, bet branginau ir šią moterį, ir jos kaimynystę. Tada, kai jos dienos dar buvo skaidresnės, pasijuokdavom iš nelaimių, pasirėmusios ant geležinių tvorastulpių, ir jos šykšti kalba, nutašyta daugybės vargų, dažną kartą grįždavo man nuostaba ir lengvai pakeliamais atsakymais į kebliausius mūsų, tokių skirtingų, gyvenimų klausimus. Jos išmintis, kitaip nei jos drabužiai ir kūnas, buvo švari kaip ir tie lauknešėliai, kartkartėmis kabinami man per tvorą ir turintys „paskutinio našlės skatiko“ vertę. Suruošiami jie būdavo ar tik ne tam, kad jais nusipirktų dar vieną bilietėlį į susitikimą prie dvi tikroves skiriančios ribos, jai virtusios neperžengiama siena? Nebuvau kalbėjusi su ja jau keletą metų, kaimas šnekėjo, kad sunkiai ką besurezganti.

– Salia, man liko visokių sėklų, gal imsi?

– Vaikeli tu mano mielas, dietočka, kaipgi neimsiu, imsiu, tuoj ateinu, prakaposiu šitą biesiną, čertovščinų etu, palauk, tu palauk… – šoktelėjo ji kaip šūvio ištikta ir pabėrė savo lenkiškai-rusiškai-lietuvišką greitakalbę.

Šiaip taip prasiyrusi pro sąžalynus sustojo ir kaip kartų kartais ėmė rankomis plakti dilgėlių viršūnes:

– Nurausiu aš jas visas, k čiortu nurausiu, nemanyk, nebeturiu jėgų, sveikatos nebeturiu, nieko nebeturiu, garbės nebeturiu, vaikeli tu mano, ko tu čia su manimi stovi ir kalbi, niekas nekalba, aš gi takaja sekaja, prašau to velnio, kad nupjautų, laiko jam nėra, matykit, viską čia nurėš, išvarys viską, medžius, berželį šitą, ar atsimeni, koks mažas buvo kažkada, kelią ar kokią biesovščiną čia ties, o aš nebeturiu ašarų, nepyk, kad verkiu, matai, rankos mano vis dar neužgyja, šitiek metų žaizdotos, nesiliesk prie manęs, gal kokia zaraza, nedaj bože, kad žinotumei, kiek šiemet dirbu, dirbu ir dirbu, kaip prieš mirtį, kaip paskutinę savo gyvenimo valandą, išmes mane iš čia kaip šunį, tegul trypia viską, aš vis tiek kasiu, sukasiu va, pasėsiu ir burokėlių, ir agurkų, visko, pamatysi, tegul negalvoja, svoločius, nekenčiu aš jo, palauk, vaikeli, palauk, einu atnešiu tau mėšlo, gero, perpuvusio, žinai gi, kad gyvulėlių nebėra pas mus jau daugybė metų, ten niekas neteršia, neleidžiu tam velniui ten eiti, varau už klojimo, tegul čia viską apvaro, supūdo, tegul daro ką nori, palauk, tik nenueik, pakalbėk su manimi dar, aš atnešiu tau, užpilsi agurkams, bus skanūs, augs, kaip tie baravykai, Dieve mano, kiek jų būdavo mano miškely, pameni, augindavau kaip bulves, visą išpjovė, išlaužė visą, dar gėlių tau atnešiu, iškasiu paskutines, po langu žiūriu žolėj dar sudygusios, žydės pas tave, tau gėda bus mane prisiminti, atsirado mat sosiedka, bet gėlės gi ką, jos nekaltos, žydės, nori?

Ir puolė atgal, apdriskusia rankove braukdama purvinas ašaras, kita ranka laužydama pakely pasitaikiusias piktžoles, plakdama jas su tuo pačiu įkarščiu, kokiu plaka save. Kiaurais kibirais klupdama tempė durpėmis virtusį mėšlą, su visa velėna rovė iš savo palangės šiurpes, kėlė viską per tvorą it bijodama, kad nesuskubs kažkam atiduoti paskutinės svarbiausios savo žinios.

Ir tikrai visą vasarą žydėjo tos jos šiurpės. Ir tikrai visą vasarą girdėjau ją bekalbančią su savimi agurkų ir burokėlių lysvėse. Įsikibo į tą žemės lopinėlį kaip į paskutinį savo vertumo įrodymą Paskutinio teismo dieną.

Antrasis rytas

Šiemet uogų kaip ašarų. Putinai ir sedulos kreša tokiu tirštu raudoniu, kad nejauku prieiti – tikrai įsismelks į paširdžius ar išpranašaus ką. Skinu slyvas, jos pačios jaukiai krinta į delnus ir labiau panašios į geltonus medaus lašus, supilstytus į mėlynus permatomus balionėlius, nei į ką graudaus.

Dietočka, ateik čia, ateik. Matau tave, bet galvoju, gal tau nieko nereikia, labai gėdijuos, pridėjau va pilnus kibirus, o šiandien sakau – nereikės išmesi, čiort s nim, atiduosiu, atdam i vsio.

Atsigręžiu ir matau prie tvoros prilipusią Salomėją. Pusė jos belikę, dievaži. Ar žemelė jau bus pradėjusi ją pasiimti? Prie kojų krepšys, pilnas visokių gėrybių, rankose dvi didžiausios cukinijos.

– Tu man sėklų davei, niekada nepamiršiu, visokių sėklų, man, tu manęs šūdu nelaikai, žmogum gal irgi nelaikai, aš nežinau, niekas nelaiko, bet šūdu tikrai nelaikai, todėl, kad šūdams niekas sėklų nedalija, aš dar šį tą soobražaju, nebijok, aš gi viską matau, viską, tik tu ir Zosytė, lietuvė irgi, bet gera moteris, kokia gera moteris, ji su manimi šneka, boženki boženki kiek ji man padeda, biednienkaja, brolis mano susirgo, boženki, jai vienai visas ūkis, o ji man kavos nuperka, pavogė mano kortelę, nu, tą, kur pinigai, kažkas pavogė, gal Krysia, gal šitas velnias, žinau, kad jis, man maistą juk pirkdavo, Gena niekada nebūtų taip padaręs, jis mane saugojo, o šitas šūdas mane muša, matei juk, kur aš dėsiuos, nebeišturėjau, prasti, nebegalėjau, rėkiau kaip žvėris, taigi jis tą kortelę paėmė, o Zosytė man viską sutvarkys, važiuosim į banką dvidešimtą dieną, kaip sulaukti, Jėzau, nebežinau, aš jos taip pasiilgstu, jau dvi dienas neskambino, aš gi telefono neturiu, tik tas svoločius kartais duoda, sako, kalbi vieną minutę, viedma, tik vieną, ji man sako – neverk, Salomėja, ką nors sugalvosim, supranti? Sako, neverk, Salomėja. O ką gi ji sugalvos, kad aš gi va kokia, ji tai žmogus, ir mano brolis, gyvena abu kak nada, tvarkingai, o aš taigi gavno, visi žino, dievulėliau, prasti, kad verkiu ir verkiu, taip skauda va čia, kur širdis, taip skauda, verkiu ir verkiu, va, nenupjovė dilgėlių, aš gi suprantu, kad pro tvorą lenda, o pas tave žmonės gi kokie atvažiuoja, oho, ne tokie, kurie vagia bulves ir cibulius, bet Juzefas, šitas svoločius, upasi gospodj, tikrai nevagė, ne, jis taip nepadarytų Janinkai, tikrai ne jis, palauk, dar palauk, tik vieną dalyką papasakosiu ir eisiu. Turėjau tokį čainiką, brolis su Zosyte nupirkęs buvo, padovanojo, elektrinį tokį, būdavo iš ryto kavos pasidarau, krosnį gi sugriovė, vasara baigsis, laužo pašalėj nebepasikūrensiu, ką reikės daryt? Stovėjo stalas, ant to stalo tas čainikas, supranti gi, jis kaip vertė tą stalą ir sudaužė, supylė, ar tu supranti? Tą čainiką, kur brolis man, jie gi iš širdies, kad mane paguostų, o aš neišsaugojau! Man taip skauda va čia, die­točka, niekas nežino. Nesakiau niekam, bijau pasakyt, nupirko tas velnias kitą, bet aną gi man brolis… Kokios gėlės tos gražios, geltonos, taip myliu gėles, anos, kur davei, jau nuvyto, nespėjau į kapines nunešti, norėjau, kad čia pabūtų. Priskink man, jei negaila, gėlių, gerai? Nebijok, namo nenešiu, namuose nereikia, aš gi suprantu, kokie tie mano namai, anąsyk va ten va pasimerkiau, vonelė yra po liepa, išeinu į kiemą, o ten tos gėlės taip gražiai žydi, net širdis džiaugiasi, paskink, jei negaila. Nebeišsaugojau, jau nuvyto, kelias šakeles, gerai? Ir eisiu.

Ir nuėjo, apsikabinusi kelis paskutiniuosius rudens žiedus. Truputį atstu, kad nesuteptų. Ir vėl nepasakiau jai, kad sapnavau ar girdėjau kažką sakant, jog jos širdis panaši į geltoną medaus lašą mažam balionėly – jei kas pamatęs paliestų, įkristų į delnus. O jei patikės? Neturės kur padėti. Dar paliks kieme, vonelėj, po liepa… •