Krzysztof Pomian (g. 1934), lenkų istorikas ir filosofas. 

1952-1957 m. studijavo Varšuvos universiteto filosofijos fakultete; ten apgynė daktaro disertaciją (1965) ir habilitaciją (1968). 1968 m. už viešą valstybinės ir partinės valdžios kritiką pašalintas iš darbo. 1973 m. emigravo į Prancūziją.
Čia 1984 m. tapo Nacionalinio mokslinių tyrimų centro profesoriumi (Centre national de la recherche scientifique). 2001 m. paskirtas Europos istorijos muziejaus Briuselyje moksliniu direktoriumi. Venecijos Ateneo Veneto ir Bolonijos Accademia Clementina narys.

Akademinę karjerą pradėjo tyrimais apie vėlyvųjų Viduramžių ir Naujųjų laikų istorinę savimonę („Praeitis kaip tikėjimo objektas“, „Praeitis kaip žinojimo objektas“). Tarptautinį garsą pelnė jo novatoriškos, įvairiomis kalbomis pasirodžiusios studijos apie kolekcionavimo ir muziejų istorijos pradžią, laiko suvokimą ir matavimą („Žmogus tarp daiktų“, „Muziejų pradžia: apie rinkimą“, „Laiko tvarka“). Pastaruoju metu rašo Europos kultūros istorijos, atminties istorijos temomis („Europa ir jos tautos“ ir kt.).

Naujoji Europa yra senosios Romos dukra. Iš tiesų XVI amžiaus pradžioje, krikščionybei subyrėjus į beviltiškai susipriešinusius tikėjimus, būtent senovės paveldas, arba tam tikru metu pirmiausia Romos paveldas, leido išlikti kultūros vienovei, kartu tarpusavio supratimo ir pozicijų suderinamumo tikimybei. Lotynų kalba, romėnų teisė, literatūra ir istoriografija su dorybių pavyzdžiais žmonėms, politikų – valstybėms, šedevrų – menininkams, Miestas, jo senos aikštės, žolynai ir sienos, kūriniai ir šedevrai, per stebuklą išsaugoti nuo viską naikinančio laiko, ir dideliame plote išsibarstę paminklai – visa tai sudaro klasikinį paveldą, kuriam taip pat priklauso kalba, raštija ir graikų paminklai; jų valanda išmuš vėliau. Bet senasis paveldas yra pagonių paveldas. Kadangi šis apreiškimas tuomet sukėlė nesantaiką, religinių karų plėšomos būtosios lotyniškosios krikščionybės elitą nuo tol sieja pirmiausia prigimtis. Prigimtinė teisė. Prigimtinė šviesa. Mokslas. Dėl šių priežasčių kuriasi Europa kaip kultūrinė bendrija, iškilusi virš religijų ir valstybių, kaip Didžioji Britanija ir Nyderlandai, kitaip nei Liudviko XIV Prancūzija, kuri, išvariusi protestantus ir pradėjusi persekioti jansenistus, tapo paskutine kontrreformacijos kovotoja. Niekas geriau neatskleidžia prigimties – šiuo atveju perteiktos senovės meno kūriniuose – vienijančio vaidmens nei garsus Bénigne’o Gagnereaux (1756–1795) paveikslas, vaizduojantis Popiežių Pijų VI, rodantį senovinius Vatikano muziejaus eksponatus Gustavui III, Švedijos karaliui, dėl šio titulo – ir šios šalies liuteronų Bažnyčios vadovui.

Ši scena vaizduoja ilgalaikę kultūros supasaulietinimo, arba, jei kam labiau patinka, dekonfesionalizacijos, tendenciją, kuri pirmiausia palietė Katalikų Bažnyčios paveldą. Ji prasidėjo nuo reformacijos, kai vienuolynų pastatus, bažnyčias, liturginius reikmenis, meno kūrinius – viską, ko nespėjo sunaikinti ikonoklazmo protrūkiai – nusavino kunigaikščiai bei bajorai ir suteikė šiems turtams, dabar jau atskirtiems nuo kulto, istorijos paminklų, reliktų statusą. Anglijoje tai nutinka XVII amžiuje; po dviejų šimtmečių juose bus įžvelgti architektūros ir meno etalonai. Kitos protestantiškos šalys eina tuo pačiu keliu, bet kiek lėčiau. Katalikiškose šalyse dekonfesionalizacija iš pradžių pasireiškia laikant bažnyčias paveikslų galerijomis, Italijoje tai pastebima nuo 1720 metų. Po Jėzuitų ordino panaikinimo 1773 metais ir priimto sprendimo, dėl kurio sumažėja kitų ordinų skaičius ir sumenksta jų reikšmė, prasideda ir vienų, ir kitų turto suvalstybinimas Habsburgų imperijoje, Italijoje, Lenkijoje ir kai kuriose katalikiškose vokiečių kunigaikštystėse.

Paskui įvyksta Prancūzijos revoliucija ir klero turtų nacionalizacija – europinio masto įvykiai. Daugybė Bažnyčiai priklausiusių pastatų ir kilnojamojo turto tampa viešąja nuosavybe, kiti – taip pat nemažai – patenka į privačių asmenų rankas. Žinoma, kad ir Prancūzijoje, ir kitose šalyse muziejų bei paminklų apsaugos sistemos kūrimas tiesiogiai susijęs su klero turto nacionalizacija. Bet dekonfesionalizacija vis dar vyksta, nors iš esmės ne taip akivaizdžiai, visą XIX amžių ir savo apogėjų pasiekia XX amžiuje, kai visos kulto vietos galutinai pripažįstamos meno paminklais, jei tik jos pačios ar kokie nors jų elementai turi meninę vertę, nepriklausomai nuo to, ar buvo supasaulietinti, ar ne. Dabar linkstama į tai, kad religinis išgyvenimas, kadaise buvęs pagrindiniu, jeigu iš viso ne vieninteliu lankymosi tokiose vietose psichologiniu veiksniu, būtų pakeistas ar bent jau papildytas estetiniu malonumu.

Antikinis paveldas, kaip bendra elito nuosavybė, o kartu ir galingas jų integracijos į Literatūros Respubliką veiksnys, XVIII amžiuje suskaldomas. Jo graikiškoji dalis, iki šiol buvusi pavaldi, po truputį pasiekia autonomiją. Graikų tekstai, graikų meno kūriniai ir graikų politikos pavyzdžiai ima kėsintis į tūkstantmetį Romos atitikmenų monopolį. Tai kur kas daugiau nei mada: aistringas domėjimasis Senovės Graikija skaldo Europos elito vienybę. Iš pradžių Graikija yra susijusi veikiau su protestantizmu, o Roma – su katalikybe. Be to, Graikija priešinasi Romai, kaip laisvų valstybių bendrija priešinasi imperijai. Žinoma, tai tik dalis Senovės Graikijos svarbos XVIII amžiuje, bet leidžia pastebėti reikšmingą ryšį to, kad ji laikoma didžiausiu žmonijos laimėjimu, žadinančiu nacionalines aspiracijas.

Prancūzijos revoliucija ir Napoleono imperija – naujoji Roma – tampa priežastimi toms aspiracijoms įkaisti iki baltumo. Viešpataujant tokioms nuotaikoms, Senovės Graikijos paminklai laimi prieš Senovės Romos paminklus tiek estetikos srityje – pakanka priminti įspūdį, kurį padarė Partenono marmuras, – tiek intelektinėje srityje, kur Homeras ir Platonas nukarūnuoja Vergilijų ir Ciceroną, tiek ir politikoje: laisvė ir tautiškumas yra graikiški. Tai eina koja kojon su nauju reiškiniu, kuris iš karto dar labiau skaldo Europos elito vienybę ir galų gale ją sugriauna. Šis reiškinys – tai nacionalinių kultūrų atsiradimas. Pačias tautas, gimusias viduramžiais, iš pagrindų suvienijo jų dinastijos ir jų valstybės. Ne kultūra – nes ši iš esmės turėjo būti tokia pati visiems Europos elito nariams, nekreipiant dėmesio į augantį užsienio kalbų vaidmenį ir pagrindinės reformacijos religijos nacionalizavimą. Europai įsitvirtinant kaip bendrijai, esančiai aukščiau religijos, valstybės ir tautos, vis dėlto XVIII amžiuje taip pat ima ryškėti pirmos pačios kultūros sutautinimo apraiškos: Anglijoje nuo Glorious Revolution, Vokietijoje kartu su Sturm und Drang, Prancūzijoje per Didžiąją revoliuciją. Tai pasireiškė ir nacionalinio paveldo idėjos gimimu ir atitinkamo dėmesio kalbai atsiradimu, taip pat pradėtais veiksmais, kurie nuo tada turėjo apgaubti paveldą ypatingu rūpesčiu.

Nacionalinis paveldas savo esme turėjo skirtis nuo senovės paveldo, kuris sudarė tariamai nedalomą visos Europos nuosavybę, nors iš tikrųjų buvo rezervuotas kosmopolitiškam elitui. Turėjo būti charakteringas tautai, kurios emanacija buvo laikomas, jo giliausiuose audiniuose turėjo būti įaugusi jos istorija, gamtovaizdžiai, tradicijos ir papročiai, žodžiu, nepakartojamas jos dvasios, arba jos sielos, savitumas. Todėl visose šalyse šitaip dvejopai atsigręžta: iš vienos pusės – į už Romą senesnes arba Romai nepriklaususias tautas; iš kitos pusės – į įvykius, kurie buvo po Romos imperijos žlugimo Vakaruose. Tokie nacionaliniai paveldo pasisavinimai neišvengiamai kėlė konfliktų. Ikiromaniniai paminklai visur skatino ginčus archeologų, kurie kalbėdavo kaip savo tautų atstovai ir laikė savo pareiga ginti jų interesus. O viduramžių paminklai sukeldavo aistrų. Kam priklauso gotika? Anglams? Prancūzams? Vokiečiams? Klausimas mums atrodo nelogiškas. O juk mūšis dėl gotikos tarp prancūzų ir vokiečių – anglai gana anksti atsiėmė savo kandidatūrą – truko iki pat Pirmojo pasaulinio karo ir net ilgiau, įtraukiant garsius mokslininkus, verčiant juos rašinėti kliedesius, kurių šiandien neįmanoma skaityti nejaučiant gėdos dėl jų autorių.

Bet buvo ginčijamasi ne vien dėl gotikos. Taip pat visa meno istorija ir dar plačiau – kultūra buvo taip pat nesutarimų objektai. Kadangi antika buvo vis labiau kvestionuojama kaip bendras europinis paveldas, nes nebuvo nacionalinė; neskaitant graikų, kurie savo tiesioginiais protėviais laikė Periklį ir Aleksandrą, ir italų, kurie laikė save vieninteliais Romos palikuonimis, su kuo nesutiko prancūzai. Taip pat ji buvo kvestionuojama dėl to, kad priklausė vien tik elitui, kuris vis dėlto prarado teisę tapatintis su Europa. Tačiau kartu su kultūros tautinimu buvo aukštinama tauta, o sykiu ir liaudies kultūra, apie tai – vėliau. Be to, kartu vystėsi modernumas, kuris, veikiamas industrinės revoliucijos, rėmėsi politine ekonomija, mokslu, technika ir darbo patirtimi – viskuo, ką perėmus būtų kartu ir naudinga, ir pelninga, kitaip nei graikų ir lotynų klasika, dabar laikoma anachroniško ir neproduktyvaus elito atpažinimo ženklu.

Ideologijos, kalbančios tariamai darbo klasės vardu, spaudė ne tautą, o žmonių giminę; Europa jiems buvo tik pasaulinio kapitalizmo centras, išstumiamas Jungtinių Valstijų. Tokiomis sąlygomis bendras elito paveldas ilgiau negalėjo būti laikomas bendru europiečių paveldu. O mokslas, muzika ir naujieji vaizduojamieji menai, užėmę antikos vietą, irgi buvo prieinami tik elitui, be to, liko stipriai spaudžiami nacionalizmo ir klasinių ideologijų. Pirma, jie uždarė kultūrą šalies viduje; antra, jų ekstremalios atmainos ją dichotomiškai dalino į buržuazinę ir proletarišką. Pagaliau bendras europinis paveldas darėsi vis sunkiau įsivaizduojamas Europoje, kuri šliaužė į bedugnę, kai konfliktai, daugiataučių imperijų teritorijose sukelti pavaldžių tautų nepriklausomybės siekio, sutapo su konfliktais tarp valstybių ir kartu sukėlė Didįjį karą.

Naujasis europinis paveldas vėl tapo įmanomas tik po dviejų pasaulinių karų ir įveikus nacionalizmą, taikant terapiją priklausomybei įveikti. Tai liudija serija didelių parodų, globojamų Europos Tarybos, pradėtų rengti nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vidurio, kurių, be išimties, temos parinktos žvelgiant į Europos perspektyvą ir kurias rengiant reikėjo įveikti valstybių ir net ideologinių blokų sienas. Tai taip pat liudija istorikų išvestiniai darbai apie socialinės ir ekonominės istorijos reikšmės išaugimą bei beprecedentį tarptautinio bendradarbiavimo išsivystymą. Per kelis dešimtmečius Europos kultūra vėl tapo realybe Vakarų Europoje – bet ne sovietų bloko šalyse – intelektualų susitikimų dėka, tokių kaip vykęs Ženevoje, kuriame jau 1946 metais buvo diskutuojama apie Europos dvasią, institucijų, kaip anksčiau minėtoji Europos Taryba, iniciatyvos dėka, suorganizuoto tarptautinio mainų (pvz., tarpuniversitetinio) tinklo dėka bei visai kitu mastu dėl masinio turizmo, kuris nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio kasmet išsiunčia milijonus žmonių iš jų šalių ir leidžia jiems vizualiai suvokti Europą: jos gamtovaizdžius, paminklus, muziejus. Nereikia pabrėžti, kad tai tapo įmanoma tik Vakarų Europos šalyse panaikinus vizas. Bet verta atkreipti dėmesį į kultūros verslo – ypač dailės kūrinių reprodukcijos ir garso plokštelių gamybos – vaidmenį, nes tai europiečių vaizduotėje padidino bendrų elementų kiekį. Visa tai sudarė mąstymo sąlygas, kurioms esant europinio paveldo reikalai vėl galėtų būti įrašyti į darbotvarkę.

Dabartinis šio paveldo turinys labai skiriasi nuo to, kuris buvo prieš du amžius. Ne tik dėl to, jog prabėgęs laikas paliko naujų sluoksnių, bet svarbiausia dėl to, kad jį paveikė stipri demokratizacija. Tai prasidėjo XIX amžiaus pradžioje, atradus liaudies meną ir juo ėmus domėtis. Dabar šis domėjimasis auga lygiagrečiai su kaimo modernizacija, raštingumu, miestų plėtra ir tradicinės valstiečių žemdirbystės nykimu kartu su neatsiejama nuo jos kultūra, kurios iki mūsų laikų išliko tik nuotrupos muziejuose ir skansenuose. Taip pat tęsiasi nuo XX amžiaus antros pusės nauja techninių naujovių likučių – pramoninių pastatų, kasyklų, mašinų, darbininkų bendrabučių, transporto ir ryšių priemonių, kasdienių namų apyvokos daiktų – išsaugojimo banga.

Šiandienis europinio paveldo turinys yra toks taip pat ir dėl jo naujų erdvės bei laiko sienų, kurias nustatė pastarąjį penkiasdešimtmetį Europoje vykusios permainos. Vakarų Europa jau nėra atskirta nuo Vidurio Europos ir nuo Rytų Europos ideologiniais bei kultūriniais rėžiais, nors ekonominiai lygiai vis dar lieka toli vienas nuo kito, kita vertus, mąstymas keičiasi kur kas lengviau nei institucijos. Apsiribojusi per amžius vien tik savo vakarine dalimi, Europa šiandien yra Europa tokiu lygiu ir tokio intensyvumo, kokių iki šiol dar nebuvo mačiusi. Taip pat ir Europos viduramžių paveldo sluoksnio negalima susieti su lotyniškąja krikščionybe, kaip dar neseniai buvo daroma. Dabar reikia atkreipti dėmesį į Bizantiją ir Pirėnų pusiasalio arabus. Ir naujas sluoksnis turi atkreipti dėmesį į Osmanų imperijos įnašą.

Taip pat dėl kolonizacijos ir jos sukelto žmonių judėjimo tam tikri europinio paveldo elementai liko už Europos ribų, tačiau jam priklauso viskas, ką sukūrė visuomenės, kurios kadaise buvo laikomos svetimomis Europos kultūrai, kurių išeiviai dabar jį savinasi, kartu į jį įdėdami savo įnašą. Šias naujas erdvės sienas atitinka ir naujos laiko sienos. Jos apima, iš vienos pusės, priešistorę, o iš kitos – ne tik nesenų ekonominių ir socialinių sukrėtimų, bet ir karų, migracijų ir XX amžiaus genocidų pėdsakus. Jiems priklauso koncentracijos ir mirties stovyklos, taip pat tai, ką paliko žydai, gyvenę šalyse, kur jie buvo išžudyti nacistinės naikinimo politikos ir vietinių antisemitizmų. Europinis paveldas, kadaise buvęs sudarytas tik iš kelių tautų, kurios pretendavo atstovauti Europai, kūrinių, kurie beveik visi priklausė aukštajai kultūrai, mūsų laikais turi apimti visą Europos visuomenės gyvenimo palikimą – visų gyvenimo apraiškų ir visuomenės visos įvairovės palikimą.

Kultūros paveldas yra tų natūralių ar dirbtinių objektų rinkinys, kurį tam tikra bendruomenė pripažįsta kaip savo paveldą, kalbėdama apie jį, o pirmiausia rūpindamasi jo apsauga ir apribodama priėjimą prie jo. Žinoma, kai kurie objektai labiau tam tinka už kitus, bet paskutinį žodį taria subjektyvumas. Nėra paveldo be paveldo suvokimo. Jei su tuo sutiksime, tai klausimas dėl europinio paveldo turi liesti ne rinkinį objektų, kurie gali jį sudaryti, bet vadinamosios Europos visuomenę, tautas, kurios jai priklauso, ir galiausiai – šeimas ir pavienius asmenis. Taigi kaip yra dėl Europos ir europiečių? Ar Europa, kaip kultūrinė individualybė, papildanti tautas, yra reali? Ar didžioji dauguma europiečių atstovauja europinei sąmonei, kuriai europinis paveldas būtų objektyvusis koreliatas? Abejoju. Europa yra apytiksliai pusiaukelėje tarp virtualaus pasaulio ir realybės. O dėl europinės sąmonės, tai ji iš tiesų atgaivino tikrai svarbią elito dalį, bet neatrodo, kad ji pasiektų paprastus žmones. Galų gale ji negalėjo jų pasiekti, nes labai mažai kas daroma ta linkme. Be to, ar paveldas, kaip europinis paveldas, yra vis dar daugiausia rezervuotas elitui? Palieku šį klausimą atvirą.