Nuotraukos šaltinis www.danubeogradu.rs

Serbų režisierius Srdano Golubovićiaus (g. 1972) filmas „Pasekmės“ (serb. Krugovi), praėjusiais metais pristatytas Kino akademijos apdovanojimams kaip geriausias filmas užsienio kalba, pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją. 1993 m., Balkanų karas. Serbų kilmės kareivis išgelbsti gyvybę bosniui musulmonui kaimynui, tačiau už tai yra mirtinai suspardomas kelių savo tautiečių.

Režisierius kelia atleidimo, susitaikymo su istorine atmintimi, didvyriškumo klausimus. 2013 m. filmas buvo apdovanotas Sandanso kino festivalio specialiuoju Žiuri prizu ir Berlyno festivalio Ekumeninės žiuri prizu. Plačiau apie „Pasekmes“ S. Golubovićius pasakoja „Zeit“ žurnalistui Davidui Hugendickui.

Savo filme „Pasekmės“ pasakojate apie serbų kareivį, kurį jo draugai nužudė už tai, kad šis išgelbėjo bosnį. Po dvylikos metų skirtingos situacijos suveda nusikaltėlių ir aukos aplinkos asmenis. Ar Jūsų filmas yra apie atleidimą?

Atleidimas Balkanuose yra sudėtingas dalykas. Karas, jo priežastys ir priešiškumas tarp skirtingų šalių viską labai supainiojo. Tačiau žmonės, per karą praradę artimus asmenis, nori atleisti. Jie ieško tų, kuriems galėtų atleisti. Tai normalus procesas ir vienintelis kelias gyventi toliau. Taip, apie tai pasakoja ir mano filmas.

Ar karas paliko gilių sielos žaizdų? Jas labai aiškiai rodote ir „Pasekmėse“.

Karas baigėsi prieš dvidešimt metų, tačiau vis dar yra galybė neišgydytų sielos žaizdų. Problema ta, kad ilgą laiką apie praeitį beveik nebuvo kalbama. Tai ypač būdinga Serbijai. Žmonės turi kalbėti apie Bosnijos karo klaidas. Tai būtina sąlyga visuomenės apsivalymui.

Ar tikite, kad jis gali įvykti?

Prieš šešerius metus, kai pradėjau rašyti scenarijų, maniau, kad taip – Serbijai labai nedaug trūko. Prieš trejus ketverius metus juo rūpinosi netgi serbų politikai. Tačiau mes praleidome šį traukinį. Apie tai daugiau nekalbama.

Kas nutiko?

Suėmus Mladićių ir Karadžićių, buvo tinkamas metas kalbėti apie karą. Tačiau jis praėjo. Buvo kitų politinių problemų, o tada nacionalistai pradėjo klastoti ir slopinti diskusijas. Šiaip ar taip, santykiai tarp bosnių, kroatų ir serbų yra normalūs. Jie vieni su kitais kalbasi. Tai geras ženklas. Politikai čia nieko negali pakeisti.

Kokios reakcijos Jūsų filmas sulaukė Serbijoje?

Labai geros. Bosnijoje ir Kroatijoje – taip pat. Į premjerą Belgrade susirinko 4 000 žmonių. Daugelis laukė tokio filmo ir viešos diskusijos apie karo įvykius. Žinoma, buvo pora nacionalistų, kurie „Pasekmes“ kritikavo kaip antiserbišką filmą. Jų manymu, patriotas apie savo šalį turi kalbėti tik teigiamai. Visiškai klaidinga laikysena. Labai svarbu kalbėti ir apie skaudžius dalykus.

Jūsų filme keliamas ir didvyriškumo klausimas.

Tai buvo pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau, pradėjęs kurti filmą. Ar didvyriškumas yra beprasmis? Ar didvyriai yra idiotai? Aš užaugau tuometinėje Jugoslavijoje – joje gyvavo stipri didvyrių mitų tradicija. Visada buvo kalbama apie tai, kad yra svarbu būti geru žmogumi. Didvyriu! Kai šiandien kalbuosi su mokiniais, jie sako, kad didvyriškumas – tai apsaugoti kitą. Skamba visiškai kitaip. Laikai keičiasi. Žmonės tampa egoistiškesni, galvoja tik apie savo šeimą.

Filme vieno iš žudikų sūnus Bogdanas susitinka su aukos tėvu ir nori jam dirbti. Tai taip pat kalba apie kaltę. Apie tai, ar vaikai yra atsakingi už savo tėvų veiksmus.

Balkanų istorijoje vaikai šimtmečiais nešdavo savo tėvų kaltę. Taip, tai svarbi tema. Kas nutinka su karta, kuri nenori tempti savo tėvų nešulio? Bogdano veiksmus lemia noras įrodyti, kad jis nėra toks, kaip jo tėvas. Jis nori gyvenimo, kurio netemdytų praeities šešėlis. Tai atspindi dalies jaunosios kartos mąstyseną. Nepaisydamas to, Bogdanas gerbia savo tėvą. Jis nori pamatyti jo kapą.

Serbija nori įstoti į ES, tačiau visada jaučiasi izoliuota. Ar toks klimatas kenkia intelektualiniams mainams?

Žvelgiant iš kultūros perspektyvos, Serbijai einasi visai neblogai. Belgradas yra didžiulis, nepaprastai gyvas miestas. Yra daug rašytojų, kurie nuožmiai ir labai laisvai pasisako prieš valdžios veiksmus. Jie kalba apie karo nusikaltimus. Tai gerai. Kita vertus, kaip ir visur intelektualai čia sudaro mažumą. Tai žmonės, kuriems sunku užmegzti ryšius. Karo metais buvo taip pat. Gatvėse ir demonstracijose mes buvome mažuma. Tačiau taip yra kiekvienoje šalyje: tik maža dalis žmonių kovoja prieš karą.

Kokia yra kino pramonės situacija?

Turime Serbijos kino centrą, du kartus per metus yra sprendžiamas paramos klausimas. Biudžetas nėra didelis, manau, iš viso jam tenka penki milijonai eurų. Kiekvienais metais paramą gauna nuo septynių iki dešimties filmų. Ambicingiems projektams reikalingos ir lėšos iš užsienio. „Pasekmėms“ iš Serbijos gavau 350 000 eurų. Žinoma, to neužteko.

Rumunų režisieriai dėl pinigų stygiaus išvystė savitą minimalistinę kino kalbą. Tai jiems atnešė didelę sėkmę. Ar galima kalbėti apie serbų kino kalbą?

Nemanau. Serbijoje viską turėjome pradėti nuo pradžių. Jauni režisieriai šiandien stato visiškai skirtingus filmus. Man tai labai patinka. Gali būti, kad tai nelabai tinka festivaliams ir rinkai – jiems reikia stiliaus, kurį būtų galima parduoti.

O kaip apibūdintumėte savo paties režisūrinį braižą?

Prieš pradėdamas statyti filmus, kūriau labai daug muzikinių klipų. Ši patirtis vis dar daro man įtaką – net jei dabar ji ir yra mažesnė. Kinas yra vaizduojamasis menas, istoriją pasakojantis vaizdais. Dėl šios priežasties naudoju nedaug dialogų. Tyla apie veikėjus papasakoja viską, ką jie galėtų ištarti žodžiais. Man patinka tuščios vietos ir vieniši žmonės, balansuojantys tarp moralės ir įtūžio. Labai mėgstu lenkų režisierių Krzysztofą Kieślowskį. Kartais juo seku.

Ar manote, kad Jūsų filmas kaip nors paveikė karo suvokimą?

Netikiu, kad filmas gali iš esmės ką nors pakeisti. To negali padaryti nė vienas meno kūrinys. Tačiau jie gali pakeisti porą žmonių. Dėl šios priežasties menas yra svarbus.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė