„Artuma“ 2014 m. Nr. 4

Vis rečiau autoriteto sąvoka skamba mūsų kalboje, mirga laikraščių puslapiuose. Gali susidaryti įspūdis, kad autoritetas mums vis mažiau reikalingas. Ar taip yra iš tikrųjų?

Kartą teko būti tam tikro nesusikalbėjimo liudininke. Užsieniečiai vedė seminarą ir buvo paminėtas žodis authority. Paaiškėjo, kad vakariečiai šią sąvoką tapatina su valdžia ir galia. Lietuviai ėmė įrodinėti, kad autoritetą turintis asmuo mūsų šalyje suprantamas kaip pelnęs pripažinimą, tikrai vertas didelės pagarbos ir pasitikėjimo, sakantis tiesą, į jį norisi lygiuotis. Deja, valdžią ir galią turinčius mūsų šalyje retai laikome autoritetais ir nuoširdžiai gerbiame.

O ką mes gerbiame? Ar dažnai mūsų santykį su kitais galima pavadinti pagarbiu? Neretai bendraudami su kitais norime būti pirmesni, pranašesni, stipresni. Stengiamės tai parodyti aplinkiniams ir taip priversti juos su mumis skaitytis. Kitas būdas valdyti padėtį bendraujant su stipresniais ir galingesniais už save – įsiteikimas, pataikavimas. Tačiau nuoširdumo tokiuose santykiuose nedaug.

Tėvų autoritetas

Iš tikrųjų bendravimas su kitais turėtų būti grindžiamas nuoširdžia pagarba. Gerbti kitus gali tas, kuris pats yra patyręs aplinkinių pagarbą. Gerbiamas nuo vaikystės žmogus išsiugdo savigarbą.

Pagrindinė pagarbos mokanti terpė yra šeima. Šeimoje žmogus išmoksta gerbti kitus ir būti gerbiamas. Šeimoje autoritetas yra labai svarbus. Ross Campbell plačiai pasaulyje žinomoje knygoje „Kaip mylėti savo paauglį“ teigia: „Pirmoji tėvų pareiga yra padėti savo vaikams jaustis tikrai mylimiems. Antroji pareiga – būti savo vaikams autoritetu ir su meile juos disciplinuoti.“ Būti savo vaikams autoritetu nėra labai paprasta, ypač šiuolaikinėje visuomenėje. Autoritetu sunku tapti tėvui ar motinai, kurie elgiasi autoritariškai arba priešingai – labai liberaliai.

Autoritariškai besielgiantys tėvai yra labai griežti, nekreipia dėmesio į vaiko jauseną, išgyvenimus, neatsižvelgia į sūnaus ar dukros suvokimą, galimybes, reikalauja labai sėkmingų mokymosi ar kitos veiklos rezultatų, viską nusprendžia už vaiką ir neugdo jo sugebėjimo mokytis iš savo patirties ir klaidų. Tokius tėvus vaikai dažniausiai ne tiek gerbia, kiek jų bijo, stengiasi išvengti artimesnio ryšio su jais, nenori dalytis savo mintimis, nuomone, išgyvenimais, jaučiasi vieniši ir tėvų nesuprasti. Ypač pavojinga, kad tokių tėvų vaikai, iškilus rimtoms gyvenimo problemoms, ieško ne tėvų, kurių gėdijasi ar jų bijo, patarimo ar pagalbos, bet draugų, kurių gyvenimo patirtis labai ribota. Kartais kreipiasi į kitus asmenis, kurių ketinimai ne visuomet geri, tad gali patirti ne pagalbą, bet pasinaudojimą jų sunkia padėtimi.

Pastaraisiais metais daug dažniau sutinkame ne autoritariškai, bet labai liberaliai nusiteikusius tėvus. Pasiskaitę knygų ar straipsnių apie psichologinį smurtą, apie vaiko žalojimą įvairiais reikalavimais ir spaudimais, jie ima vaikui viską leisti, tenkinti visus jo norus. Deja, tėvai, tikėdamiesi, kad vaikas, kurio visi norai tenkinami, bus laimingas, neišvengiamai patirs nusivylimą. Vaikas, tampantis pagrindiniu šeimos valdovu, nurodinėjantis, ką jam pirkti, nebus patenkintas, nes turi ne tėvą autoritetą, o tėvą tarną, daugiau ar mažiau paklusniai tenkinantį jo įgeidžius. Vaikas neturi tiek supratimo ir gyvenimo patirties, kad galėtų atskirti, ko jam gyvenime tikrai reikia, o kas tik gražiai blizga ir traukia akį. Jeigu tėvai nepadės vaikui susigaudyti pagundų ir pasiūlymų jūroje, kaip jis išmoks svarbiausio gyvenimo mokslo – tinkamai pasirinkti?

Ką gali ir ko negali pats vaikas?

Vis daugiau mokslininkų ir praktikų prieina išvadą, kad autoritetą tėvas ar motina įgyja tuomet, kai stengiasi suprasti vaiką, jo jausmus ir pasaulėvoką, bet prisiima atsakomybę spręsti, kiek ir kur vaikas pajėgia pats daryti sprendimus. Tėvas ir motina turi mokyti vaiką rinktis tada, kai jis pajėgus apsispręsti, ir nepalikti vieno tada, kai jo gyvenimo patirties ir žinių dar nepakanka.

Suprantame, kad dvejų metų vaikelis gali pasirinkti, kokios spalvos palaidinę apsivilkti ryte, bet nepajėgia nuspręsti, ar gali žaisti su ugnimi. Tokiam sprendimui jis neturi pakankamai išmanymo. Tėvai privalo neleisti jam rizikuoti, nes jo žinios per mažos, kad įvertintų pavojų. Panašiai ir penkiolikmetis – yra dalykų, kuriuos jis gali išmėginti. Tačiau yra daugybė viliojančių dalykų, kai penkiolikmečiui neužtenka supratimo atpažinti žaidimo su ugnimi pavojų. Atsakinga motina ar tėvas neužkraus vaiko pasirinkimais, kurie viršys jo sugebėjimus.

Kaip tai atrodo realybėje? Motinos ar tėvo pareiga įvertinti pavojus, kurie slypi vaiko aplinkoje. Ne įkyriais klausimais ar persekiojimais – tai skatina vaikų uždarumą. Tačiau skyrus laiko nuolat palaikyti šiltą santykį su vaiku, nesunku suvokti, kokioje aplinkoje jis būna už šeimos ribų. Tuomet labai svarbu, kad matytų aiškią ir suprantamą tėvų poziciją. Tėvas, kuris gerbia save ir tikrai rūpinasi savo vaiku, nedarys problemos, kad vaikas pasirinko vienokią ar kitokią šukuoseną, bet neleis dalyvauti tūsuose, kurių negalima pavadinti nei skaisčiais, nei blaiviais. Neleidimo motyvas labai paprastas: „Todėl, kad aš (tavo tėvas ar motina) taip pasakiau.“ Verta parodyti, kad suprantame savo vaikų-paauglių norą, netgi troškimą, tačiau turime gyvenimo patirties tiek, kad suvoktume, jog išmintingo pasirinkimo padaryti jie dar nepajėgia. Mes atsakingi ir turime padėti, neužkraudami daugiau, negu vaikai gali panešti. Be to, neprivalome jiems aiškintis. Kuo aiškesnis ir ryžtingesnis mūsų sprendimas, tuo lengviau mūsų vaikams patikėti mumis, tėvais. Jei rodysime savo pyktį, susierzinimą, priekaištausime, atskleisime vaikams tik savo silpnumą. Kuo šiltesni ir malonesni būsime, tuo tvirčiau nustatysime ribas ir tvarką. Tačiau šiluma turi būti neatsiejama nuo tvirtumo ir aiškumo. Jei tėvai patys abejoja savo teiginio pagrįstumu, kodėl vaikas turėtų jam paklusti? Paradoksalu, kad tėvas ar motina, aiškiai parodantys vaikui jo elgesio ribas, bus didesnis autoritetas savo vaikui, negu tie, kurie nuolaidžiauja ar jaučiasi bejėgiai.

Kur pasisemti tėvams jėgų tėviškai atsakomybei – rimtas klausimas ir jam reikia gilesnių ieškojimų. Svarbu, kad tėvai nebijotų atsakomybės ir atskirtų, kur vaikas nepajėgus jos prisiimti, ir paliktų jam spręsti ten, kur gali tai padaryti.

Daug tėvų šokinėja apie savo vaikus ir neleidžia jiems pabandyti patirti natūralių gyvenimo nepriteklių ar sunkumų, bet palieka jiems pasirinkimą, kai tam reikia didelių pastangų – pažaboti savo aistrą, pasipriešinti milžiniškam bendraamžių spaudimui.

Autoritetas tikrai skiriasi nuo dirbtinai kuriamo tėvų įvaizdžio, kai tėvai slepia savo silpnybes, vaizduoja save geresnius, negu yra iš tikrųjų. Tai tikrai nesustiprina tėvų autoriteto. Įvaizdis gali būti sutapatinamas su išore. Deja, žavi namo fasadas ar žmogaus išvaizda nebūtinai kalba apie vertingą visumą. Dažnai būna priešingai.

Clive’as Staplesas Lewisas savo veikale „Didžiosios skyrybos“ vaizduoja pragarą kaip gatvę, kurioje vietoj namų yra tik jų fasadai tarsi dekoracijos. Ko verta namu tik vadinama fasadinė siena? Ar tai namas? Ko vertas žmogus, jeigu visas dėmesys sutelktas tik į įvaizdį?

Autoritetą gali įgyti ne įvaizdį kuriantis žmogus, bet tas, kuris iš tikrųjų kažkuo yra. Jam būdinga savitvarda, emocinis tvirtumas, nuolatinis siekis rinktis ištikimybę Dievui ir tiesai. Pagarba tokiam žmogui kyla matant jo atsakingumą, orų elgesį, pasitikėjimo vertą laikyseną. Suprantama, tai neatsiranda iš karto. To mokomės visą gyvenimą. Svarbu, kad neprarastume vilties tapti savo vaikams autoritetais. Tai dar viena kūrybos rūšis, kurios apstus gyvenimas šeimoje.