„Kai žmonės man sakydavo, kad negaliu būti menininke, nes esu katalikė, su apgailestavimu jiems atsakydavau, jog negaliu nebūti menininkė, nes esu katalikė... Skaitydama savo pačios tekstus supratau, kad mano kūrybos objektas yra malonės veikimas daugiausia velnio kontroliuojamoje srityje. Taip pat supratau, jog tai, ką rašau, skaito publika, mažai suprantanti tiek apie malonę, tiek apie velnią“, – yra sakiusi amerikiečių prozininkė Flannnery O'Connor.

Ji gimė 1925 metais katalikų šeimoje Savanos mieste, Džordžijos valstijoje. Dar studijuodama Ajovos universitete parašė pirmąjį romaną „Išmintingas kraujas“ (angl. „Wise blood“), buvo apdovanota ir priimta į menininkų bendruomenę. Rašydama kūrinį ji gyveno poeto Roberto Fitzgeraldo šeimoje Konektikute, ten susirgo vilklige, kuri jauname amžiuje į kapus nuvarė jos tėvą. Dėl ligos sugrįžo į motinos ūkį JAV pietuose ir ten gyveno iki pat mirties 1964. Per trumpą keturių dešimčių gyvenimą ji parašė ir antrą romaną „Smarkieji ją sau grobia“ (angl. „The Violent Bear It Away“), taip pat du apsakymų rinkinius. Po jos mirties 1971 metais pasirodęs visų jos darbų rinkinys laimėjo Nacionalinę knygų premiją, perleistas ne kartą, plačiai skaitomas ir šiandien.

Rašytojai sėkmę greičiausiai atnešė tai, jog jos kūriniai skaitytojams nepatogūs: atrodo, kad pasakojimų žiaurumas, šiurkštumas nustelbia moralinius ar komiškus jų aspektus. Gluminančius „groteskinius“ savo kūrybos elementus (kone kiekviename apsakyme veikėjai beprasmiškai miršta) pati Flannery aiškino labai tiesmukai: „Krikščionį romanistą atstumia šiuolaikinio pasaulio deformacijos, tačiau publikai jos atrodo natūralios, tad rašytojo uždavinys – parodyti tą išskreiptumą. Kai darai prielaidą, jog skaitytojų įsitikinimai tokie kaip tavo, gali šiek tiek atsipalaiduoti ir naudoti įprastas raiškos priemones; o jei tokios prielaidos nesilaikai – tenka šokiruoti, juk su neprigirdinčiais kalbi garsiau...“ Žiaurumas it paruošia veikėjus malonės momentui, kuris dažniausiai ištinka prieš mirtį, kai atsiskleidžia pati žmogaus esmė.

Kai žinomas britų rašytojas katalikas Evelynas Waughas gavo jos apsakymų rinktinę „Sunku rasti gerą žmogų“ (angl. „A Good Man Is Hard to Find“) 1955 metais, leidėjui atsakė: „Jei šie apsakymai išties jaunos merginos darbas, tuomet jie nepaprasti“. Jo atsarga dėl autorystės puikiai suprantama, mat tekstai buvo įnirtingi, smarkūs ir pasižymintys juoduoju humoru, jie tęsė gotiškąją Williamo Faulknerio tradiciją. Viena vertus, tokia stilistika netiko moteriai, kita vertus, atrodė, jog tai prityrusio rašytojo, o ne jauno žmogaus darbas.

Kaip ir E. Waughas, O'Connor neslėpė savo religinio gyvenimo ir to, kad jis persmelkia kūrybą. „Manau, kad jei nebūčiau katalikė, neturėčiau priežasčių rašyti, regėti, persiimti dėl ko nors siaubu ar pasimėgavimu“, – šie autorės žodžiai skamba itin keistai ir prieštarauja vyraujančiam įsitikinimui, jog religiniai įsipareigojimai riboja menininko laisvę vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra. Iš pirmo žvilgsnio jos darbai atrodo labai nutolę nuo katalikiško pasaulio: jokių lengvai atpažįstamų personažų ar situacijų, dvasingos kalbos. Tačiau net ir pasakojimuose, kurie baigiasi smurtine mirtimi, glūdi gili ir rafinuota katalikybė.

Bet kuriuo atveju tekstai nepatogūs ir katalikams, tai pripažino ir pati rašytoja. Pasak jos, grožinė kūryba nepateikia galutinių atsakymų, skaitytojas atsiduria Jobo situacijoje, kurioje atnaujinama slėpinio pajauta. Be to, jį drįso pripažinti, jog katalikai neretai apie meną galvoja tik pagal savo pasaulėžiūrą, nekreipdami dėmesio į pačios srities, kurią vertina, prigimtį. „Juk ne kiekvienas skaitantis telefonų knygą gali perskaityti ir romaną“, – yra aštriai palyginusi O'Connor. Ji kritikavo katalikų piktinimąsi tam tikrais tikinčių autorių kūriniais, kurių, pasak jos, jie paprasčiausiai nesuprantą. Tuo tarpu literatūros kritikai mėgdavo pabrėžti, jog rašytojos kūryba paveiki nepriklausomai nuo įsitikinimų. Pavyzdžiui, Granville Hicksas atsiliepime apie „Sunku rasti gerą žmogų“ rašė šitaip: „Panelė O'Connor žmogaus gyvenimą laiko menku ir gyvulišku, šis vertinimas kyla iš tradicinio krikščioniško požiūrio taško. Tačiau neprivalai tikėti prigimtine nuodėme, kad būtum sujaudintas jos apsakymų“.

Atsakydama tiems, kurie jai prikišdavo katalikybę, O'Connor teigdavo, jog tikėjimas ne apriboja jos pasaulio matymą, o jį praturtina papildoma dimensija. Rašytojas viską vertina akimis, o jų šaknys, kaip rašė vokiečių teologas Romano Guardini, glūdi širdyje. Savo ruožtu kataliko širdis yra persiėmusi Dievo slėpiniu, nors vieni mėgina šią dimensiją panaikinti apskritai, o kiti jos ieško disciplinose, kurios asmeniui mažiau reiklios nei religija. Taip pat ji komentavo ir nuomonę, jog katalikai autoriai naudoja kūrybą savo religinių tiesų įrodymui. „Jei rašydamas kūrėjas apskritai ką nors atranda – tik tai, kad jis negali pritempti tikrovės prie abstrakčių tiesų. Rašytojas turbūt greičiau nei skaitytojas išmoksta kuklumo to, kas yra, akivaizdoje. […] Galų gale jis supras, kad kūryba gali pranokti ribas tik jų laikydamasi.“ Tikėjimas amžinomis tiesosmis nereiškia, jog tikintysis aklas tam, kas keičiasi pasaulyje.

Dar vienas priekaištas menininkams katalikams – esą jie nuvertina dabartinio gyvenimo kilnumą dėl to, kuris laukia amžinybėje ar dėl sebuklingų malonės pasireiškimų. Flannery O'Connor nuomone, kūryba turėtų sustiprinti mūsų antgamtinę dimensiją, kildama iš konkrečios stebimos tikrovės. Jei rašytojas tikrai tikintis, jis savo akimis naudosis sąžiningai, žvelgs net į tai, kas šiame pasaulyje blogiausia, pasitikėdamas Dievu. Tai, kas rašytoją gali nuvesti į išganymą, skaitytojui gali tapti nuodėme, todėl autoriaus bandymai kalbėti apie amžiną gyvenimą primena žiūrėjimą į Medūzą, kuri savo žvilgsniu paverčia jį akmeniu. „Daugeliui rašytojų lengviau prisiimti visuotinę atsakomybę už sielas, o ne už meno kūrinį ir manoma, jog geriau išgelbėti pasaulį, o ne savo darbą“, – kritikavo ji.

Nors Miledgevilio miestelio, kuriame rašytoja praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, pavadinimas dėl jos bauginančių tekstų siejasi su psichopatais žudikais, pati autorė gyveno manieringą senmergės, uolios katalikės bei paukščių mylėtojos (ūkyje ji augino 39 povus) gyvenimą. Kaip rašė bičiulei viename laiškų: „Apie mane biografijos nebus rašomos dėl vienos paprastos priežasties – gero rankraščio apie gyvenimą tarp namų ir vištų aptvaro neparašysi“. Visgi parašyta: jos biografo Briado Groocho teigimu, Flannery nebuvo veiksmo žmogus, nieko panašaus į audringą Trumano Kapotės gyvenimą, galintį suteikti peno liežuvautojams. Įdomiausia biografui pasirodė įminti, kaip veikė jos protas, vaizduotė. O'Connor literatūrinę veiklą jis apibūdino kaip rašymą „prieš plauką“, tam iliustruoti pasitelktas vaizdelis iš autorės vaikystės: penkerių metukų Flannery filmavo „Pathé News“, mat ji buvo išmokiusi vištą eiti atbulomis.

Ji mėgo gerti kolą kartu su kava, vaikystėje siūdavo vištoms drabužius, kartą Motinos dienos proga padovavojo mamai mulą ir eidavo miegoti devintą valandą vakaro, džiaugdamasi, jog gali ten atsidurti. Ji buvo viena iš šešių Fitzgeraldsų vaikų krikštamotė, bet niekaip negalėjo prisiminti jo vardo. Taip pat nepakentė būti lyginama su Franzu Kafka, o vyrukus Ajovos universitete savo ironija „mirtinai gąsdindavo“. Labai mėgo povus (krikščionybėje – tai nemirtingumo, netrūnijančios sielos simbolis), jų plunksnas pridėdavo prie laiškų draugams. Pastarųjų ji parašė labai daug ir bičiulė Sally, Roberto Fitzgeraldo žmona, surinko juos į knygą „Būties įprotis“. Sulaukusi klausimo dėl galimybės režisuoti vieną jos apsakymų, O'Connor atsakė: „Vienintelis dalykas, kuriam neabejotinai prieštaraučiau, būtų bandymas mano pavaizduotus idiotus paversti didvyriais“. 1979 metais pagal pirmąjį jos romaną Johnas Hustonas sukūrė filmą. Į lietuvių kalbą rašytojos kūriniai kol kas neversti. Originalo kalba su Flannery susipažinti galima čia – apsakymas „Sunku rasti gerą žmogų“.

Pagal užsienio spaudą parengė Rosita Garškaitė