Senosios liturginės tekstilės paroda „Šilkas ir auksas“: arnotas XVII a.). Nuotraukos autorius – Povilas Zaleskis

2013 m. gruodžio mėn. 10 d. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta liturginių rūbų paroda „Šilkas ir auksas“, kurią galime vadinti etapine ne tik bažnytinio meno paveldo (šiuo atveju liturginės tekstilės) pristatymo visuomenei, bet ir išskirtine eksponavimo estetika ir pagirtina parodos dailininko-architekto darbo kokybe.

Iš esmės bažnytinio meno paveldo Lietuvoje tyrimai prasidėjo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nes sovietmečiu ši tema buvo savotiškas tabu. Sovietmečio publikacijose galime rasti tik keleto gotikinių skulptūrų, iškiliausių baroko architektūros ir dekoro pavyzdžių studijų formaliosios, stiliaus analizės aspektu, tačiau religinio meno temų ir turinio – siužetai, simbolika, prasmė, raida, nuostatos ir pan. – tyrimai buvo visiškai netoleruojami. Kokioje sudėtingoje situacijoje anuomet atsidūrė religija, liudija tokios absurdiškos situacijos, kai tuometiniai dailininkai tapydami peizažus negalėjo vaizduoti bažnyčios bokšto viršūnėje taip įprasto mūsų akiai geležinio kryžiaus. Paradoksalu, tačiau kai kalbame apie išskirtinius Lietuvos sienų ar molbertinės tapybos, auksakalystės šedevrus, istorinės tekstilės pavyzdžius, daugumoje atveju kalbame apie religinę dailę. Sakralinė architektūra, bažnytinės vaizduojamosios dailės kūriniai, liturginiai reikmenys, istoriniai dokumentai, knygos sudaro didelę ir ypač reikšmingą Lietuvos kultūros paveldo dalį, ir jei bandytume tą paveldo dalį išreikšti skaičiais, neabejoju, kad tai būtų 70–80 procentų viso mūsų kultūros palikimo.

Manau, kad 2009 m. buvusiame Vilniaus bernardinų vienuolyno ir bažnyčios komplekse įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus yra vienas reikšmingiausių ir daugiausiai dirbančių muziejų Lietuvoje. Muziejuje dirba vos keli darbuotojai, o jis savo aktyvumu, rengiamų parodų kokybe, edukacine veikla smarkiai lenkia daugumą didžiųjų nacionalinių ir respublikinių Lietuvos muziejų. Todėl, apsilankius parodoje „Šilkas ir auksas“, aš nutariau parašyti atsiliepimą. Šį mano apsisprendimą įtakojo keletas dalykų. Visų pirma, patyliukais „sekama“ šio muziejaus veikla sukėlė didelį norą pasisakyti. Antra, pačios parodos „svoris“ tiek edukaciniu-pažinimo, tiek moksliniu aspektu, ir trečia, bene svarbiausia, išgyventas dvasinis pakylėjimas parodos atidarymo metu. Neslėpsiu, kad ypatinga šio muziejaus aura mane užburia, čia jaučiuosi „patogiai“ kaip namuose, o kita vertus, kiekvienas apsilankymas šioje įstaigoje suteikia tam tikro dvasinio stabtelėjimo minutę, kai galvoje atsiranda vietos ne tik nebaigtiems darbams, nesutvarkytai buičiai, tuščiai piniginei ar nesibaigiančiai širdgėlai dėl apverktinos šalies kultūros, mokslo ir švietimo padėties.

Apie Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatų vertingumą tiek meniniu, istoriniu ar estetiniu požiūriu pranašavo jau pirmosios parodos, surengtos dar iki oficialaus muziejaus atidarymo Šv. Mykolo bažnyčios ir buvusio bernardinių vienuolyno patalpose 2009 metais. 2006 ir 2007 m. muziejaus eksponatai buvo pristatyti Lietuvos nacionalinio muziejaus patalpose. Na o jau 2008 m. pabaigoje buvo surengta pirmoji specializuota ekspozicija, skirta tuo metu po archeologinių ir menotyrinių tyrimų, sienų polichromijos žvalgytuvių naujų paslapčių mokslininkams atskleidusiai Trakų parapinei bažnyčiai.

Esminis lūžis Bažnytinio paveldo muziejaus rengiamų parodų raidoje, manyčiau, įvyko rengiant parodą „Vilniaus sakralinė auksakalystė“. Apjungus rengėjų kompetenciją, energiją, konsultantų žinias ir ankstesnius mokslinius tyrinėjimus, parodos kuratorėms į vieną vietą pavyko surinkti neįtikėtiną kiekį kultūrine ir moksline prasme itin vertingų pavyzdžių, o iš estetinės pusės tuo metu muziejuje iš tiesų, Dalios Vasiliūnienės žodžiais tariant, sklendė „aukso debesis“ ir tvyrojo nenusakomos prabangos įspūdis.

Jei rengdamos auksakalystės parodą kuratorės galėjo remtis keliomis Edmundo Laucevičiaus, Birutės Rūtos Vitkauskienės, Regimantos Stankevičienės, Rūtos Janonienės ar Dalios Vasiliūnienės knygomis ir publikacijomis, tai tyrimais istorinės tekstilės tema pasigirti tikrai negalime. 2004 m. pasirodė fundamentalus LDM parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ bažnytinės tekstilės katalogas, o 2006 m. nepralenkiama Gražinos Marijos Martinaitienės monografija „Kontušo juostos Lietuvoje“. Tai bene vienintelės publikacijos šia tema. Todėl parodos „Šilkas ir auksas“ kuratorei Ritai Pauliukevičiūtei teko gerokai paplušėti, atrenkant eksponatus, identifikuojant audinius ir kuriant parodos koncepciją. Nors parodoje naudojami liturginiai rūbai tik iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių, tačiau ji gali pasigirti seniausiais ir reikšmingiausiais senosios tekstilės pavyzdžiais. Čia reikia pabrėžti, kad būtent Lietuvos bažnyčiose išliko daugiausia XV a. pab. – XX a. I pusėje įvairiose Europos manufaktūrose ir fabrikuose austų tekstilės pavyzdžių, pasaulietinėms reikmėms didikų, bajorų ar miestiečių naudoti audiniai pražuvo karų ir suiručių metais. Apmaudu, bet mūsų muziejuose saugomas tik pavieniai istorinių kostiumų pavyzdžiai, retkarčiais senųjų XVI–XVIII a. audinių fragmentus aptinka archeologai. Todėl, besidomintys XVII–XVIII a. audinių madomis bent iš dalies gali kompensuoti šiuos praradimus aplankę Bažnytinio paveldo muziejuje vykstančią parodą „Šilkas ir auksas“, nes iki XIX a. takoskyros tarp liturginiai ir pasaulietinių rūbų nebuvo – liturginiai reikmenys buvo siuvami iš pasaulietiniams drabužiams naudotų audinių. Tik XIX a. visoje Europoje pradeda kurtis specializuotos bažnytinių reikmenų dirbtuvės, kurios gamino tik sakralinės paskirties objektus (liturginius indus, rūbus, procesijų reikmenis ir pan.). Tokiu būdu suvešėjusi masinė liturginių reikmenų gamyba, kritusios kainos suteikė galimybę jų įsigyti bei dovanoti parapijoms ir mažesnes pajamas turintiems tikintiesiems, leido kaupti turtingesnius reikmenų rinkinius maldos namuose.

Kiekviena Lietuvos bažnyčia turi sukaupusi didesnę ar mažesnę liturginių drabužių kolekciją, kurios raidoje atsispindi krašto istoriniai įvykiai, parapijos gyvenimas, taikomosios dailės tendencijų kaita. Juk liturginius reikmenis religinių apeigų poreikiams parūpindavo ar paaukodavo dvarininkai, bajorai, savo lėšomis įgydavo klebonai dvasininkai, turtingesni valstiečiai ar bendromis pastangomis pirkdavo visas kaimas ar net parapija. Tačiau šiame kontekste išsiskiria Vilniaus arkikatedros liturginių rūbų rinkinys, kurio vertingiausius eksponatus galima pamatyti parodos „Šilkas ir auksas“ pirmoje dalyje. Šiame rinkinyje yra seniausių XV–XVII a. datuojamų eksponatų, kurie visai neseniai grįžo teisėtiems savininkams. (1949 m. uždarius šią pagrindinę Vilniaus arkivyskupijos šventovę, 1952 m. jos lobyno kolekcija – 649 vnt. įvairių liturginių rūbų ir 10 gobelenų pateko į tuometinį Vilniaus valstybinį dailės muziejų (dabar Lietuvos dailės muziejus), o 2011–2013 m. didžioji jos dalis pagal 2005 m. Lietuvos Respublikos Katalikų bažnyčios nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo įstatymą grąžinta ir saugoma Bažnytinio paveldo muziejuje). Čia parodos lankytojai gali pamatyti bene vienintelius išlikusius prabangiojo altembaso pavyzdžius Lietuvoje. Šis audinys buvo toks brangus, kad iš jo rūbus galėjo siūdintis tik valdovai, o bažnyčiose šio audinio liturginiai rūbai buvo skirti tik ypatingoms šventėms. Taip pat parodoje pamatysite seniausią, XV a. pabaiga – XVI a. pradžia datuojamą Lietuvos arnotą ar XVII a. siuvinėjimo aukso ir sidabro siūlais šedevrus, kurie vis dar tradiciškai priskiriami Vilniaus bernardinų dirbtuvėms. Mažiau žinantiems apie tekstilės ir amatų raidą Europoje, galime pasakyti, kad tokios stilistikos, atlikimo technikos ir kokybės objektais pagrįstai didžiuojasi Vokietijos, Austrijos, Lenkijos, Ukrainos, Slovakijos, Čekijos ar Kroatijos taikomojo ir bažnytinio meno muziejai.

Antrojoje parodos dalyje galime susipažinti su įspūdingo grožio Prancūzijos amatininkų pasiekimais. XVIII a. pr. prancūziškieji audiniai išstūmė XVI–XVII a. Europoje vyravusius itališkuosius, o jau XIX a. I pusėje „lietuviškose“ gubernijose savo ruožtu pradeda dominuoti rusiškieji gaminiai. XIX a. (ypač amžiaus viduryje ir antroje pusėje) siuvant liturginius rūbus Lietuvoje dažniausiai naudoti Rusijoje veikusiose tekstilės įmonėse austi audiniai puošti daugiausia neobarokiniu ar neobizantiniu ornamentu. XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje vėl pasirodė Vokietijos, Prancūzijos ar Lenkijos įmonių produkcija, dekoruota ryškiu istoristiniu ornamentu. Bet grįžkime prie Prancūzijos. XVII a. pab. Lione karališkųjų privilegijų dėka įvairios tekstilės manufaktūros pamažu užima vyraujančią padėtį Europoje. XVIII a. naujų technikų dėka Liono audinių raštuose „pražysta“ ištisi gėlynai ir sodai. Prancūzų meistrai naudodami vešlų įvairių augalų (gėlių, lapų, puokščių) ornamentą, sudėtingas audimo technologijas sukūrė nenusakomo grožio audinius – ištisus meno kūrinius, kurių patvarumas ir kokybė išties stebina. Kartais kokioje nors Lietuvos provincijos bažnyčioje suradus iš tokio audinio pasiūtą arnotą, kapą ar dalmatiką, nustebina, kad audinys atrodo „kaip naujas“ ar „vos vos“ dėvėtas. Atrodo, tokie kokybės pasiekimai šiandien prarasti negrįžtamai. Beje šioje vietoje norėčiau pagirti šių audinių eksponavimo autorius, kuriems vienuolyno rūsyje pavyko „pasodinti“ XVIII a. prancūziškąjį sodą (Na sodo metafora ne mano, o parodos kuratorės, bet ji labai taikli, todėl ir aš ją naudosiu).

Trečioji parodos dalis eksponuojama atskirai, nuolatinės ekspozicijos salėje ir tai bene vienintelis šios parodos trūkumas. Tam tikra prasme, ekspozicijos išskaidymas išblaško ir lankytoją, kuriam visgi būtų patogiau parodą apžiūrėti vienu ypu, nepertraukiant dėmesio. Tačiau akivaizdu, kodėl parodos rengėjai buvo priversti priimti tokį sprendimą, nes pagrindinėje Šv. Mykolo bažnyčios erdvėje išdėstyta nuolatinė ekspozicija, o antros didelės parodų patalpos muziejus neturi. Taigi trečiojoje dalyje eksponuojami liturginiai rūbai pasiūti iš kontušo juostų. Šios juostos – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjusios kultūros ir amatų paveldo pasididžiavimas ir neįkainojama jo dalis. Viršutinis vyrų drabužis – kontušas – LDK paplito XVII a. viduryje. Jiems sujuosti buvo naudojamos iš pradžių įvežtinės, o nuo XVIII a. vidurio LDK manufaktūrose austos juostos. XVIII a. II pusėje kontušas ir juosta tapo LDK bajoro skiriamuoju ženklu ir savotišku tautiniu kostiumu. Neveltui 1831 m. carinė administracija uždraudė juos dėvėti. Kontušo juostos pasižymi itin sudėtinga audimo technika, subtiliu koloritu, savitu dekoru ir jo elementų komponavimo būdu. Uždraudus ryšėti juostas prie kontušo nemaža jų dalis buvo paaukota bažnyčioms liturginiams rūbams siūti. Tokiu būdu jos buvo išsaugotos iki šių dienų. Todėl kviečiu parodos lankytojus susipažinti su šiuo tikrai išskirtiniu LDK taikomosios dailės šedevru, kurį sukūrė specifinė mūsų šalies kultūrinė patirtis. Kontušos juosta – tai Vakarų ir Rytų pasaulių jungtis, jos ištakų galime ieškoti persų, indų, turkų tekstilėje. Pirmieji meistrai, audę šiuos dirbinius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo kilę iš Persijos ir Vengrijos, tačiau jų audimo amatas ir ornamento pajautimas susipynė su vakarietiška tradicija ir įgavo visiškai naujus, subtilius, dažnai netikėtus skambesius. Kviečiu aplankyti šią parodą dar ir dėl to, kad kita proga pamatyti visas šias grožybes gali pasitaikyti negreitai, nes tekstilės eksponatai parodose rodomi labai retai: jiems labai kenkia šviesa, juos stengiamasi apsaugoti ir nuo kitų žalingų fizinių eksponavimo poveikių.

Na ir galiausiai reikia pastebėti, kad lankytojas nebūtinai turi derintis prie specialių ekskursijų po parodą laiko, nes ją papildo tikrai puikiai paruošti išsamūs informaciniai stendai, o su liturginių rūbų paskirtimi ir raida supažindina dokumentinis filmas. Tad pasiryžę muziejuje praleisti porą valandų tikrai gaus gerą informacijos „dozę“. Kviečiu visus į kiek kitokį reginį nei esame pripratę. Jame tikrai nebus TV šou elementų, buities, popkultūros, politinių debatų ir intrigų, šiuolaikinės dailės destrukcijos, konstrukcijos, racionalizmo, manipuliacijos, savianalizės, videoinstaliacijų, perfomansų ar akcijų, kviečiu apsilankyti parodoje ir prisiminti, kaip amatas ir meistrystė prilygsta menui, o nuo patirtų įspūdžių praskaidrėja galva ir apsivalo širdis.