Režisierius Pieras Paolo Pasolinis. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Prieš 50 metų (tekstas parengtas 2014 m.)  italų režisierius Pieras Paolo Pasolinis sukūrė filmą „Evangelija pagal Matą“, trinantį ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio filmo, o kino aikštelę užleidžiantį ne aktoriams profesionalams, bet išraiškingiems tipažams iš gatvės.

Apie Pasoliniui artimą katalikybės sampratą „Zeit“ žurnalistui Ulrichui Rüdenaueriui pasakoja italų literatūros ir šiuolaikinės kultūros tyrinėtoja Maike Albath.

Savo knygoje „Roma, svajonės“ aprašote mirguliuojančią 6–7 dešimtmečių Italijos intelektualinę sceną su Alberto Moravia, Elsos Morante, Federico Felliniu ir Pieru Paolo Pasoliniu. Tai buvo ne tik meninio, bet ir politinio lūžio metas, leidęs susiformuoti naujai rašytojų ir kino kūrėjų kartai. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Pasolinį pakerėjo idėja pastatyti filmą apie Jėzų – „sukurti poezijos kūrinį“, kaip teigė jis pats. Iš pradžių šis sumanymas stebino – homoseksualus rašytojas ir režisierius buvo aktyvus komunistas. Kokios aplinkybės skatino jį imtis panašios temos?

7-ojo dešimtmečio pradžioje Pasolinį labai domino subproletariato padėtis Italijoje. Ypač pietinėje jos dalyje. Jam buvo įdomu, kaip sekasi ūkininkams ir pramonės srityje dirbantiems proletarams. Jų veiklos raidą jis stebėjo labai atidžiai. Dėl šios priežasties filmą „Evangelija pagal Matą“ Pasolinis nusprendė statyti pietų Italijoje. Filmavimai vyko ne Palestinoje, bet Lukanijoje, Apulijoje, Materos uolose, skurdžiuose ir apleistuose kaimuose. Tai filmui suteikė gana savitą charakterį. Visa juosta yra juodai balta, joje vaidina neprofesionalūs aktoriai ir žmonės iš aplinkinių vietovių, natūraliai judantys uolose ir tarp senų pastatų. Pasoliniui buvo labai svarbu filmuoti šias vietas ir šiuos žmones.

Kalbant apie Pasolinį 7-ojo dešimtmečio pradžioje, svarbu paminėti tai, kad jam buvo artima ankstyvoji krikščionybės samprata. Jis nesirėmė bažnytine krikščionybės tradicija, tačiau didžiulį dėmesį skyrė Biblijai – sykį sirgdamas gulėjo viešbučio kambaryje, o atsivertęs Bibliją buvo sužavėtas joje plėtojamos sociorevoliucinės krypties. Ją Pasolinis ir norėjo pabrėžti interpretuodamas Evangeliją pagal Matą. Jam buvo akivaizdi prieštara tarp oficialiosios bažnyčios ir to, ko iš tiesų reikalauja evangelija. Beje, filmą Pasolinis dedikavo popiežiui Jonui XXIII – šis buvo kilęs iš šiaurės Italijos valstiečių šeimos, užaugęs labai vargingoje aplinkoje. Popiežių Joną XXIII jis vertino ir už siekį grįžti prie krikščionybės šaknų. Už viziją, kuri stipriai skyrėsi nuo bažnytinės, pompastikos atsisakymą ir atstovavimą naujai liturgijos sampratai.

Pasolinis yra sakęs, kad valdant Jono XXIII pirmtakui Pijui XII jis nebūtų galėjęs statyti šio filmo.

Tiesa. Panašu, kad tai tapo pagrindiniu atspirties tašku. Įdomu tai, kad Pasolinis buvo labai religingas, tačiau prieštaravo bažnyčios taisyklėms. Jo religingumą įkūnijo gilus ryšys su tauta ir gamta. Tai buvo dalykai, kurie jam rūpėjo. 1963 m. drauge su Orsonu Wellesu pristatęs trumpo metro filmą „La Ricotta“, Pasolinis buvo apkaltintas blasfemija. Jis gynėsi sakydamas, kad nepritaria klierikalinei tradicijai, tačiau nešiojasi savyje 2 000 metų krikščionybės.

Kaip ši mintis buvo išplėtota „Evangelijoje pagal Matą“?

Filme Pasolinis veda paralelę su tuo, ką laikė savo užduotimi – save jis suvokė kaip paprastų žmonių, neturtėlių ir neprivilegijuotųjų atstovą. Filmą taip galima žiūrėti dar ir šiandien. Pasolinis Jėzų įvardijo kaip tą, kuris atėjo iš tautos ir sukilo prieš fariziejus – tai jaudina ir yra aktualu. Pasolinio estetikoje šiam motyvui tenka svarbus vaidmuo – ypač jei turėsime galvoje tai, kad jis dirbo su daug neprofesionalių aktorių. Įkalbino filmuotis savo mamą ir patikėjo jai Jėzaus motinos vaidmenį. Tai įspūdingi vaizdai.

„Evangelija pagal Matą“ nufilmuota gana specifiniu būdu. Jame gausu ilgų scenų, stambiu planu fiksuojančių veidus. Daugelyje epizodų naudojama sakralinė kalba, kitose dominuoja neorealistinė estetika. Ji stipriai veikia žiūrovą – Pasolinis jau tada dirbo su rankine kamera ir buvo labai arti aktorių. Pavyzdžiui, sekė juos lipančius laiptais.

Žiūrint filmą neapleidžia įspūdis, kad esi jo dalyvis.

Taip, tai daro jį neįtikėtinai šiuolaikišką. Pasolinis išvystė jaudinamą kino ir vaizdų kalbą. Pavyzdžiui, valdovus, fariziejus, jis dažniausiai filmavo iš apačios ir komponavo kadro viršuje. Tuo tarpu žmonės iš liaudies atsiduria žiūrovo akių lygyje. Jėzus yra tame pačiame lygyje, kaip ir galingieji – jis gali jiems atsakyti ir nepritarti. Priešingai nei daugelis kitų 7-ojo dešimtmečio pradžios italų intelektualų, Pasolinis buvo nusistatęs prieš buržuaziją. Vertinant iš vokiškos perspektyvos, tai ir vėl atrodo netikėta. Pasolinis nematė jokios buržuazijos pažangos ir varomosios jėgos – tik labai stiprų konformizmą. Buržuazija jam vis dar buvo labai stipriai susijusi su fašistiniu palikimu. Joje jis atpažino tai, kas pakirto itališkumo šaknis.

Minite, kad filme vaidina Pasolinio motina. Į filmavimo aikštelę buvo pakviesti ne tik neprofesionalūs aktoriai iš Pietų Italijos, bet ir režisieriaus draugai.

Pasolinis į savo kinematografinius sumanymus visada įtraukdavo visą draugų ratą. Statant „Evangeliją pagal Matą“ rašytoja Elsa Morante parinko filmui muziką. Ji taip pat rengė aktorių atranką ir netgi nusiuntė režisieriui telegramą, informuojančią, kad vienas pretendentas netinka Jėzaus vaidmeniui.

Nedidelius vaidmenis atliko ir Natalia Ginzburg, jos vyras Gabriele Baldinis ir jaunasis Giorgio Agambenas. Jie tiesiog būdavo šalia, nes Pasoliniui reikėjo veidų, o savo draugų veiduose jis matė tam tikro pirmapradiškumo, kurį norėjo panaudoti filme.

Tokį pasirinkimą lėmė ir pinigų trūkumas. Pasolinis savo aplinkoje nuolat ieškojo žmonių, kurie galėtų jam padėti. Jis labai sąmoningai palaikė šias draugystes, tačiau naudojosi jomis sąmojingai ir kūrybingai.

Kokias reakcijas sukėlė „Evangelija pagal Matą“?

Kaip beveik visi Pasolinio filmai, jis įžiebė aršių diskusijų. Po premjeros triukšmą sukėlė fašistai. Režisierius kaltintas vakarietiškosios krikščionybės juodinimu. Savaime suprantama, tai buvo absurdas – giliai tikintys katalikai šį filmą įvardijo kaip pagarbos aktą. Iš jų „Evangelija pagal Matą“ netgi sulaukė apdovanojimų. Pasoliniui teko atlaikyti daugybę smūgių iš Italijos kairiųjų, komunistų, marksistų. Iš filmo jie tikėjosi stipresnės katalikybės kritikos.

Ar Pasolinis neatrėmė jų priekaištų? Šiaip ar taip oficialioji Bažnyčia reagavo įtartinai teigiamai. Po filmo pristatymo Vatikane 40 minučių aidėjo plojimai. Tokia šlovė galėjo brangiai kainuoti.

Taip, tačiau Pasoliniui buvo artima ir kitokia katalikybė. Jis žavėjosi ir sekė Don Milanio įsitikinimais. Don Milanis buvo kunigas, 6-ajame dešimtmetyje išvykęs į Abruciją mokyti vaikų. Panašiai kaip ir Pasolinis jis skundėsi, kad dėl Italijos valdžios struktūrų nelankstumo ūkininkų vaikai neturi nė menkiausios galimybės prasimušti. Valdančiuosiuose sluoksniuose visada funkcionuojama per kalbą, o kol ūkininkų vaikai – Pasoliniui tai ir buvo tauta – negalėjo priartėti prie kalbos, negalėjo dalyvauti ir visuomeniniame gyvenime. Don Milanis gynė vadinamąjį katokomunizmą – šia prasme Pasolinis buvo labai arti jo. Tauta jam buvo trylikametis Jėzus.

Kokią reikšmę Italijos kultūriniame gyvenime Pasolinis turi šiandien?

Jis vis dar yra svarbus, nes įkūnija aiškius įsitikinimus. Pastaruoju metu jie vėl tampa aktualūs. Pasoliniu seka daug jaunų rašytojų. Jų veikiausiai daugiau nei kino kūrėjų – šiaip ar taip, jo kūryba yra labai radikali.

Be to, iš „Evangelijos pagal Matą“ pabaigos gana aišku, kad Jėzų jis suvokė kaip partizaną. Pasoliniui Jėzus yra sociorevoliucionierius – tai laikysena, kuri buvo artima jam pačiam, vis dar yra labai aktuali šiandien ir gali būti svarbi šiuolaikiniams rašytojams bei režisieriams.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė