Akys. Kristinos Valasevičienės fotografija

Kristinos Valasevičienės fotografijų paroda „Kauno fortai. Vizijos“ bus eksponuojama Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus galerijoje gegužės 7–21 dienomis. Šia proga fotografę kalbina ir savo pastebėjimais dalijasi menininkė Gaiva Paprastoji.

Nors, Lietuvoje gal dar ne greitai visi užžėlę parkai bus sutvarkyti ir apgriuvusios sienos atmūrytos, bet fortai – senos karinių įtvirtinimų istorijos dalys – yra kaip tik tuo dekoru, kokio reiktų, kad įsimylėti praėjusių laikų romantiką – požemiai, kazematai, aprasoję sienos, nuo skliautų kabantys šikšnosparniai, nežinia, nuo ko ataidintys, atsimušantys garsai, tamsa ir vaiduoklių galimybė...

Kristina Valasevičienė.

Kristina Valasevičienė: Istorija domiuosi, ypač savo tautos papročiais, etnokultūra. Nuo pat vaikystės traukia skaityti knygas apie senovę, taip pat įvairūs seni apleisti pastatai, dvarai – tai, kas jau nebe iš mūsų laikmečio.

Bet pradėkim nuo pradžių, tavo narystė Kauno fotoklube?

Į fotografų bendruomenę įsiliejau neilgai trukus po to, kai pradėjau fotografuoti ne tik savo artimiausią aplinką ir šeimos narius, bet ir plačiau, kai fiksuojamais objektais tapo žmonės gatvėje, įvairios detalės. Tuo metu Kaune (kaip ir kituose miestuose) pabendrauti ir savo patirtimi pasidalinti rinkdavosi Efoto.lt bendruomenei priklausantys fotografai mėgėjai. Greitai iškilo poreikis tuos susibūrimus kažkaip įteisinti ir vykdyti platesnę veiklą. Taigi, taip ir gimė Kauno fotoklubas, prie kurio įkūrimo esu prisidėjusi.

Dalyvavimas fotoklubo ir fotostudijos veikloje praplėtė akiratį, suteikė žinių ir postūmį tobulėti, galimybes rodyti savo darbus bendrose, o vėliau ir asmeninėse parodose.

Iš vienos tokios Fotoklubo fotografavimui skirtos ekskursijos ir gimė dabar parodoje matomas Kauno fortų vizijų ciklas.

Kaunas, tuometinis Rusijos imperijos gubernijos centras, buvo pasirinktas gynybiniams įtvirtinimams statyti dėl Nemuno ir Neries santakos, ir tapo moderniausia ir pilniausiai įgyvendinta Rusijos karine tvitove .

Medis. Kristinos Valasevičienės fotografija

Miestą buvo numatyta apjuosti 7 fortų ir 12 baterijų žiedu – jie dėstėsi beveik taisyklingo ovalo forma maždaug vienodais atstumais. Tarp fortų buvo statomi dar ir betoniniai bunkeriai, saugyklos ir artilerijos baterijos, ginkluotos sunkiosiomis houbicomis.

Enciklopedijoje skaitome, kad 1889 m. pastatyti I–VIII fortai. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą buvo pradėti statyti dar treji, pastatyti kareivinių miesteliai, Panemunėje įrengtas pirmas Kaune aerodromas, Šančiuose – arklidės, grūdų sandėliai, gaisrinė… Kelis kartus didesnėje nei miesto teritorija išsidėstę gynybiniai objektai bei kitos paskirties pastatų kompleksai sąlygojo kelių tinklo susiformavimą.Kauno Naujamiestyje įsikūrus svarbiausioms tvirtovės įstaigoms ir pastačius Įgulos soborą, faktiškai buvo užbaigtas formuoti naujas Kauno miesto centras. Mieste išlikusios didelės kareivinių, maisto produktų, drabužių, ginklų, sprogmenų sandėlių teritorijos, karinė geležinkelio stotis, telefono – telegrafo pastatai…

Taip įdomiai ir išeina, kad gyvename pasaulyje, aprėpiančiame vis kitus, senesnius pasaulius – reikia tik mokėti žiūrėti ir žinoti, ko ieškoti. Nors, nesusimąstantiems, tai šiuolaikinis Kaunas ir atrodo, tik šiuolaikinis.

Kovinė Kauno tvirtovės istorija, jos šlovės valandos, yra mūsų gal net mažiausiai žinomos…

1915 m.rugpjūčio pradžioje pietinių fortų prieigose prasidėjo kautynės su vokiečiais... Sprogus patrankų sviediniams kariai trokšdavo nuo betono ir plytų dulkių sūkurių. Trūko maisto, ginklų. Gynėjų dalinių nuostoliai siekė iki 75 %, kariai stichiškai ėmė trauktis iš pozicijų….

Rugpjūčio15 d. apšaudytas Kauno senamiestis, mieste prasidėjo gaisrai, Vokietijos kariuomenė užėmė 3 stacionariąją bateriją, netrukus – II fortą, šiek tiek vėliau – I ir III fortus. Kiek ilgiau carinė kariuomenė laikėsi VIII ir IX fortuose.

Po karo tvirtovė prarado karinę paskirtį, fortai stovėjo tušti.

Prasidėjo jų panaudojimo taikos metu galimybių ieškojimas - kai kuriuose įrengti butai varguomenei, VI forte – karinis kalėjimas, VII – Centrinis valstybinis archyvas, V – dirbtuvės, I – dujų kamera, IX – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius.

Ir tada jau buvo tik vienas žingsnis iki to, kad Antrojo pasaulinio karo metais VI, VII ir IX fortai paversti koncentracijos stovyklomis – apie tragiškąjį fortų istorijos puslapį gal žinome daugiau, bet viso jo baisumo irgi, įsivaizduoti neįstengiame…

Balerina. Kristinos Valasevičienės fotografija

Kristina Valasevičienė: Kai ką nors pasirenki savo fotografijų objektu, tai į tą vietą ar pas tą žmogų reikia sugrįžti ne vieną ir ne du kartus. Kiekvieną kartą toje pačioje vietoje ar žmoguje gali atrasti dar nepastebėtų dalykų, pamatyti kažką naujai, kitaip. Tai yra procesas, kurio dalimi tu tampi. Vaikščiojant po fortus, kaip ir po bet kokius kitus apleistus pastatus, stengiuos pajusti ten tvyrančią energiją, skleidžiamą lauką, ką kalba sienos..

Man įdomu visi laikmečiai – ir kas buvo, ir kas yra.. tik kas bus, nesistengiu nuspėti.

Manau, kad atsitiktinumų nebūna.. Viskas vienaip ar kitaip susidėlioja, nes taip turėjo susidėlioti – tai gali būti kaip dovana, o gali būti ir kaip pamoka.

Apie istorinę praeitį galvodami, atrodo, kad į istoriją nusikeliame, kada ji yra čia pat – ranką ištiesk ir paliesi – šalia mūsų, persišviečia viena per kitą, viena kitą papildo, taip bendrą vaizdą ir sudarydama – toks, matyt, ir yra tikrovės susidarymo principas.

Iš šito taško pasižiūrėjus, Kristina savo „Vizijų“ cikle nepadarė nieko dirbtino – ji tik atstatė šitą patį tikrovės susisluoksniavimo principą žiūrovui parodomuose Kauno fortų vaizduose ir jų fragmentuose...

Tiesiog padarė mums prieinamu, matomu tą vaizdą, kokį turėtume matyti...Nes, ką matome, yra neparemta žinojimo, domėjimosi, atvirumo nuojautoms, mums dažniausiai trūkstant drąsos pajausti tragedijos katarsį... Nors, gal čia labiau priklauso, ar esi ar neesi palikuonis tų, kurie šiuose fortuose buvo suvaryti, už nieką kalinti ir numarinti...

Viename iš jau įvykusių šio nuotraukų ciklo parodų atidarymų, Kristinos vyras yra pasakojęs, kad kai iš su Kaunu jau 15 metų susigiminiavusio Prancūzijos miesto Grenoblio atvažiuoja delegacijos, jie visada aplanko IX fortą, pagerbia ten mirtį sutikusiųjų atminimą... O kai jų vizitas sutapo ir su proga pamatyti, dar paskutinę dieną kabančią Kristinos „Kauno fortų Vizijų“ ekspoziciją, tai jie, žiūrėdami nuotraukas, išliejo daug ašarų, daug sielvarto juose menas sukėlė...

Vizijos yra labai realios tiems, kurie nebegali kitaip, nei matyti fortų mūruose sugrūstų, sulaužytų ir pabaigos belaukiančių gyvenimų nuolaužas – neįvykusias vedybas, nemylėtas meiles, negimusius, neišaugintus vaikus, nesušoktus šokius, neužrašytą muziką, nerealizuotomis likusias svajones...

Berniukas. Kristinos Valasevičienės fotografija

Kristina Valasevičienė: Išmanyti techniką, domėtis fotografijos istorija ir šiandiena, žinoma yra reikia, bet ne tai yra pagrindas norinčiam kurti žmogui. Jei tu „neturi matymo“, pajautimo, tai gali išmanyti kad ir pačias naujausias technologijas, bet iš tavęs kūrėjo nebus, tik amatininkas.

Turėti savo braižą yra kiekvieno menininko siekiamybė, tas „kažkas“ ir išskiria tave iš kitų, padaro unikaliu. Tačiau tai jau talento pasireiškimas.

Net jeigu kartais ir turi viziją, kaip turi atrodyti darbas, proceso eigoje jis vis tiek gali kisti. Tam įtakos gali turėti, rodos, ir visai atsitiktiniai dalykai, kažkas išgirsta, kažkas pamatyta. Kūryba nėra pavaldi kokiai nors logikai ar apskaičiavimui, bent jau man . ją turi išjausti, perleisti per save.

Įkvėpimo irgi nebūna per daug, bet šito nesuplanuosi, kartais jis gali ateiti tarsi iš niekur, iš kokios nors pamatytos detalės, nugirsto pokalbio nuotrupos, dvelktelėjusio ir kažką priminusio kvapo – iš įvairiausių netikėtų, nesuplanuotų dalykų...

Tame ir yra visas kūrybos įdomumas – idėjos ateina pačios, jos prisišaukiamos, ne sugalvojamos... Netgi savo formą su savimi yra linkę atsinešti... tik reikia drįsti laukti to momento, pasiruošusiam priimti, kas ateis...

Tada keturių vaikų mama, žmona ir, iki neseno laiko dar ir darbe dirbanti, turi daug pranašumų prieš rankas susidėjusį sėdintį ir lubas žvilgsniu gręžiantį kūrėją profesionalą – jai nėra kada jausti tuštumos, bijoti, kiek ji tęsis...

Jos diena kaip tik pilna portalų tarp darbų ir nuovargio, atsipalaidavimo – perėjimo būsenų, kurias amerikiečių psichologas egzistencialistas Rolo May ir pavadino idėjų galimybe pasiekti kūrėją .Tai - atsakymų koridoriai, per kuriuos mus sugeba pasiekti reakcijos į nepaliaujamai klausiamus klausimus...

Tėkmė. Kristinos Valasevičienės fotografija

Kristina Valasevičienė: Neatskiriama gyvenimo dalis yra muzika. Jos klausausi labai įvairios, priklausomai nuo nuotaikos: nuo klasikos iki džiazo, nuo folkloro iki sunkiosios muzikos. Dažniausiai sunkesniais, stresiniais momentais irgi gelbsti muzika, tuomet klausausi meditacinės arba mantrų giedojimo. Tai labai padeda atgauti pusiausvyrą.

Labai mėgstu skaityti – literatūrą ar straipsnius psichologine, ezoterine temomis. Taip pat, žinoma, su fotografija susijusius tekstus. Gaila, kad skaitymui lieka nedaug laiko.

Žinoma, pirmiausia esu žmogus, mąstanti ir jaučianti būtybė, kuriai skauda širdį dėl pasaulyje vykstančių karų, niokojamos gamtos, žmonių nesupratingumo ir nesąmoningumo. Todėl norisi aplinkui skleisti kuo daugiau meilės ir gėrio, nes pasaulis pasikeis tuomet, kai tu pats keisies, rodysi pavyzdį. O tuo pačiu esu moteris, kurioje telpa viskas – mama, besirūpinanti savo vaikais, moteris, kuriai labai svarbu kūryba, svarbiau nei neišplautos grindys ar neišlyginti skalbiniai (menininkė – gal per daug skambus žodis).

Noriu turėti daugiau laiko kūrybai, nes dabar kūryba vyksta miego sąskaita. Norėtųsi ir daugiau galimybių – parodyti savo darbus ir atrasti jiems pirkėją. Turbūt, kiekvieno kuriančio žmogaus svajonė yra pragyventi iš savo kūrybos .

Norėčiau kūrybai skirti laiko tiek, kiek noriu, nevaržomai.. kada ateina įkvėpimas – kurti, kai jo nėra – tiesiog daryti tai, kas suteikia prasmę gyvenimui.

O ne taip seniai reikalų ir veiklos Kristinai dar padaugėjo – ji išrinkta Kauno fotoklubo pirmininke. Daugiau leisdama laiko kūrėjų būryje, pasikviesdama į susitikimus su klubo nariais gal tuos fotografus, kurie jai ir pačiai jau seniai buvo įdomūs, ar, klubo užsiėmimų metu, einant pas kitus menininkus į svečius, tikėkimės, kad jai kils naujų idėjų, ir ji užsikrės nesulaikomu noru jas įgyvendinti.