Pamenu, kaip ištekėjus ėmiau lauktis pirmojo vaikelio ir draugė pasakė: „Dabar tavo vertybės pasikeis“. Nenorėjau su tuo sutikti ir visa širdimi priešinausi tokiai „perspektyvai“. 

Kaip gali pasikeisti mano vertybės, jei pagrindinė vertybė man  meilė Dievui ir tarnavimas Jam? Argi mažytis vaikelis gali tai pakeisti? Šiandien apmąstydama prieš dvylika metų išsakytus žodžius, suprantu, kad draugė, pati tuo metu auginusi tris mažamečius vaikus, buvo teisi. Gimus vaikeliui, aš nepraradau meilės Dievui, atvirkščiai, gal dar labiau prie Jo prisiglaudžiau savo motinystės slaptumoje, tačiau tarnavimas Jam tikrai pasikeitė.

Gimus vaikui senosios vertybės niekur nedingsta, tiesiog jos perkainojamos. Šalia meilės Dievui ir artimui, noro Jam tarnauti, atsiranda naujos vertybės  šeima, vaikai, sveikata (kad galėtum užauginti vaikus), pasiaukojimas ir kt. Kūdikėlio laukimas ir auginimas labiausiai paliečia moterį, tad pirmiausia pakalbėkime apie ją bei jos vertybes.

Mamos įtaka mažam vaikui

Mama kasdienybėje


Šiandieninės mamos labai aktyvios, jos visur drauge su savo mažyliu bėga, skuba, dalyvauja, bendrauja, vedžioja vaikutį po meno ar sporto būrelius. Tačiau manau, kad toks reiškinys būdingas moterims, auginančioms pirmąjį vaikelį. Viskas nauja, įdomu, smalsu ne tik vaikui, bet ir ką tik mama tapusiai moteriai. Kai gimsta antras, trečias, na gal ir ketvirtas, taip skrajoti nebeįmanoma tiesiog fiziškai. Nes kai vienas mažylis snaudžia, kitas jau būdrauja ar aktyviai žaidžia, o trečias rodo „ožiukus“ ir pareiškia, kad neis su mama pas jos geriausią draugę gerti arbatos, nes jį „užkniso“ batai ar kelnės. Tuomet namuose prasideda erzelynė, pabunda ką tik užmigęs kūdikėlis, o netvarkingai po kambarį išmėtyti „netinkantys“ drabužiai išdavikiškai byloja, kad išvyką pas draugę teks atidėti... Mama nervingai žvilgteri į veidrodį, kuriame išvysta savo pavargusį, susiraukšlėjusį veidą ir rankos nusvyra kokioms trims dienoms...

Tačiau trumpam stabtelkime.

Visų pirma tokiai pavargusiai mamai noriu pasakyti  brangioji, tu labai reikalinga savo vaikams. Tu atlieki didelį, neįkainojamą darbą, kuris šiandien galbūt nematomas, bet labai reikalingas. Antra, tau labai svarbu suprasti, koks dabar tavo gyvenime laikas. Juk ne visada tavo vaikučiai bus mažamečiai, ne visada jiems reikės tavo rankų. Ateis laikas, kai jie paaugs ir patys norės nuo tavęs atsiskirti. Suprantu, kad šiandien tu džiaugiesi vaikeliu, bet kartu ir jautiesi lyg paukštis, apkarpytais sparnais ir negalintis skristi  skristi ten, kur norisi, kur visada buvai, kur gali dalyvauti tavo sutuoktinis ar draugai. Bet jei suvoksi, kokia be galo reikalinga esi savo mažyliui, tikrai atrasi vidinių jėgų aukotis. 

Keičiasi mamos visuomeninis statusas


Kai sukuriame šeimą, džiaugiamės meile, savo sutuoktiniu, susimąstome apie naują gyvybę. Tačiau jos laukimas ir gimimas labiausiai susijęs su moterimi - jai tenka palikti savo darbą, visuomenines pareigas, atitolstama nuo bendradarbių ar draugių, kurios neaugina mažamečių vaikų,  pradeda skirtis interesai, prioritetai, o ir laiko trūksta ilgesniam pabendravimui. Dabar domina viskas, kas susiję su kūdikėliu ir jo auginimu. Mama jaučiasi „ištraukta“ iš visuomenės, nes viskas sukasi tik apie mažylį. Juk jį reikia nešioti, vystyti, migdyti, maitinti, masažuoti, bendrauti ir t.t. Nors sauskelnes gali pakeisti ir tėtukas, tačiau krūtimi pamaitina tik mama. Ir taip darbo netrūksta ištisą dieną, o kur dar naktys, ypač kai suriečia pilvo diegliukai... Tad ne veltui sakoma: „Ranka, supanti lopšį, priklauso žmogui, smarkiai stokojančiam miego“.

Pirmuosius metus moters gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom  beveik visą jos dėmesį užvaldo mažylis ir jo poreikiai, vėliau vaikelis prakunta, tampa savarankiškesnis, ima šliaužioti, vaikščioti, čiauškėti, krapštinėti įvairius daiktus ir daiktelius ne vietoje padėtus... Žodžiu, namuose dažnai rasi išmėtytų daiktų ir vyro nuostabą  „Ką tu veikei per visą dieną? Kodėl nesugebėjai susitvarkyti?“ Štai tuomet moteriai be galo reikalingas palaikymas, padrąsinimas, nors ir menkutė pagalba buityje, o gal net poilsis, miegas, kad toliau galėtų rūpintis savo nenuorama.

Taip prabėga keleri metai. Vėliau gimsta antras vaikelis, ir užmiršti rūpestėliai vėl sugrįžta į namus. „Trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių“. O jei dar trečias, ketvirtas? Tuomet laikas įgauna begalybės atspalvį, o moterį kartais apima neviltis. Tačiau Viešpats mato mamos kasdienybę, be galo vertina ir brangina jos meilę bei atsidavimą kūdikiui. Nes šis laikas ypatingas - jis formuoja naują žmogų. Ne darželis, mokykla, būreliai ar auklės suformuos vaiko charakterį, bet tėvai, jų buvimas arba nebuvimas šalia, o ypač mama, jos meilė, paguoda, stiprybė ir gerumas. 

Vaikystės patirtis išlieka visam gyvenimui

Psichologai teigia, kad žmogus susiformuoja per pirmuosius 57 metus. Visa tai, ką jis išgyveno, patyrė, suvokė, gulasi jo pasąmonėn ir lemia jo sąmoningą ar nesąmoningą elgesį ateityje. Ar jis bus saugus, ar mokės bendrauti su kitais, ar bus atviras ir nuoširdus, darbštus, smalsus, o gal atvirkščiai  nesaugus, nevisavertis, įtarus, piktas, linkęs jėga spręsti problemas  visa tai priklauso nuo to, kaip su juo elgėsi vaikystėje. Tad mums, tėvams, tenka didelė atsakomybė užauginti saugius, visaverčius vaikus: „Būtent nuo tėvų priklauso, kaip vaikas vertins save ir prisitaikys prie socialinės aplinkos.[...] kiekvienas tėvas savo santykius su vaiku turi kurti nuo pat pradžių, nes nuo to priklauso, kaip vaikas išmoks suvokti pasaulį, kaip jis jausis gyvenime, kaip vertins save ir aplinkinius,“ - teigia psichologė Anna Kirijeva.

Lektorius Aleksandras Žarskus pabrėžia, kad „kūdikystėje ir vaikystėje formuojasi svarbiausi ir pagrindiniai ryšiai tarp smegenų ląstelių  neuronų, kurie ir daro vaiką vienokiu ar kitokiu žmogumi. Paskaičiuota, kad per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus susiformuoja apie 70% ryšių smegenyse, nuo kurių priklauso vaiko psichika. Vaizdžiai sakant, iki septynerių metų vaikas praeina pagrindinius gyvenimo „universitetus“, lemiančius, koks jis bus žmogus. Žinoma, vėlesnės vaiko gyvenimo sąlygos taip pat turi įtakos, tačiau dažniausiai tai jau būna klaidų taisymas.“

Vaikai pakeičia mamos dienotvarkę ir asmenybę

Tai, kad žmogaus asmenybė susiformuoja per pirmuosius 7erius metus, išgirdau augindama pirmąjį sūnų ir lankydama bažnyčioje įsikūrusį Mamų klubą. Galbūt tai nulėmė mano pasirinkimą atsidėti vaikų auginimui namuose, o galbūt prie to prisidėjo ir berniukų poreikis būti arčiau mamytės? Knygoje „Berniukai tiesiog kitokie” rašoma: „Maži berniukai kūdikystėje, pasak statistikos, elgiasi kitaip nei mergaitės: 1) jie dažniau verkia, 2) jie miega blogiau, 3) juos nuraminti sunkiau. Maži berniukai ypač jautriai reaguoja į aplinkos pasikeitimus. Kelionė, iškyla, oro pasikeitimai - viskas, dėl ko pasikeičia aplinka ir sutrinka įprasta dienotvarkė, išmuša juos iš pusiausvyros ir slegia”. (19) Tai lyg mintys iš mano dienoraščio  augindama keturis berniukus nejučia imu sutikti su statistika... Gimę berniukai išties šauniai „pakoregavo“ mano prioritetus  kad būtų visiems ramiau, atsisakiau „ekskursijų“ pas drauges ar po miestą, bene dešimt metų neteko gerai išsimiegoti, nes mažyliai keldavosi po penkis ar daugiau kartų per naktį, visus maitinau krūtimi iki dvejų metų, nes jiems be galo reikėjo mamos artumo. O kur dar devyni mėnesiai laukimo bei įvairios ligos, užpuolančios visus iš karto... 

Turbūt ne viena mama, ilgesnį laiką auginanti vaikučius, pastebi, kad nejučia tapo „gydytoja“, nes per laiką susikaupia nemažai vertingos patirties. Mamos tampa puikiomis virėjomis, net jei iki tol nemokėjo šeimininkauti. Be to, vaikiškų prekių „žinovėmis“  kur įsigyti daiktus, žaislus pigesnius ir vertingesnius. Ir dar  maisto „ekspertėmis“. (Kaip ir visos mamos, gimus pirmam vaikeliui puoliau domėtis vaikišku pasauliu, o ypač skaityti etiketes, iš ko pagamintas vienas ar kitas produktas. Anksti pasireiškus vaiko alergijai, nustatėme, kad jos priežastis - visokie konservantai. Tad kaip netapsi maisto „eksperte“?) O kur dar kūryba  kai su mažuoju pieši, lipdai, karpai, klijuoji; kai skaitai pasakų knygutes ar netikėtai imi pati jas kurti? Štai kaip mes, mamos, pasikeičiame iš meilės savo vaikams! Argi tai nežavinga? Nors žinau, kad ir skausminga...

Mamos meilė lyg vaistai gydo ir ugdo sielą

Kaip nesikeisi, kai matai, kad mažyliui esi labai reikalinga, kai jauti savo netobulumą, suirzimą, pavargimą, bet suvoki, kad esi jo vienintelė mama, kuri būtinai paguos, supras naują žodį, nušluostys ašaras, pajaus, ko jam labiausiai tuo metu reikia? Net mokslininkai teigia, kad mamos buvimas šalia suteikia vaikui ne tik saugumą, bet ir apsaugo nuo įvairių ligų. Mamos ne tik tampa „gydytojomis“, bet pačios savo buvimu ir meile gydo vaikučius. Paskaitoje apie vaiko vystymąsi žolininkas medikas Virgilijus Skirkevičius sako: „Nuo 0 iki 7 m. vystosi vaiko nervų jutiminė sistema. Tuomet svarbiausias veiksnys yra mama, jos gerumas, šiluma. Mamos meilė ir šiluma padeda vystytis vaiko kaulams ir raumenims, ir nuo to priklausys jo ateitis, pavyzdžiui, ar vėlesniame amžiuje moteriai išsivystys osteoporozė, ar ne.[…] Visos ligos formuojasi nuo pat gimimo arba atvirkščiai - nesiformuoja, jei vaikas gauna daug šilumos.“ Kai vieno vaiko, turinčio silpnus kaulus, mama paklausė, kaip jam padėti, kokią arbatą gerti, gydytojas atsakė: „Reikia, kad iš Anglijos grįžtų mama. Gal jį augina kiti artimieji, bet jis neturi esminio dalyko, kuris stiprina ir leidžia harmoningai augti,  tai mamos.”

Mokslininkai teigia, kad vaiko vystymuisi labai svarbus artimas ryšys, glostymas bei lytėjimas. V. Skirkevičius pasakoja, kad Anglijoje neišnešioti vaikai buvo dedami į specialiai pritaikytus „krepšelius“, kurie primintų mamos įsčias, bet mažyliai vis tiek blogai augo. Tuomet viena medicinos sesuo, neištvėrusi verkiančio vaiko dejonių, įkišo ranką į „krepšelį“ ir ėmė glostyti vaikučio nugarėlę  nuo to laiko jis pradėjo augti. Visi suprato, kad lietimas  tai stimulas augti. „Tai ne mistika ar sentimentai. Vaikai turi jausti artumą, reikia juos liesti. Tai medicina, kuri sako, kad mama turi būti šalia vaiko,  jos buvimas suteikia jam stiprybės, stiprina jo imunitetą.“

Krikščionys psichologai Džonas ir Polė Sandfordai antrina, „[…] kad fizinis artumas ir glamonės emociškai gydo naujagimį. Be fizinių glamonių jis negali išgyventi emociškai. Kūdikis gyvena švelniais prisilietimais, išmokančiais jo dvasią priimti ir atiduoti prieraišumą ir meilę. Per pirmąsias gyvenimo savaites ir mėnesius susiformuoja jo sugebėjimas bendrauti. […] Jeigu vaikas motinos neprižiūrimas ir nesupamas, jo smegenėlės funkcionuoja nenormaliai, o tai atsiliepia jo socialiniam ir emociniam vystymuisi ir neretai sukelia rimtų proto sutrikimų.“

Sakoma, kad mamos meilė keičia net genus

Kai pasidaro sunku ar pavargstame motinystės kelyje, prisiminkime, kad mūsų, nors ir netobula, meilė daro stebuklus. Tėvų meilė, artumas, buvimas su vaiku daro tokį didelį poveikį, kad net gali pakeisti genus, lemiančius vaiko ateitį. Psichologė Mickevičiūtė teigia: „Įrodyta, jog net ir turint nerimą lemiantį geną, tačiau kūdikystėje turėjus saugaus ryšio su mama patirtį, vyksta pokyčiai DNR grandinėje, ir suaugus nerimo sutrikimų galima išvengti.“ 

Panašią istoriją knygoje „Motinystės paslaptys“ pasakoja mama Solveiga apie savo sūnų, kuriam buvo nustatytas įvairiapusis raidos sutrikimas, daug autizmo bruožų. Suvokusi jo sutrikimus, mama ėmė ruošti sūnų gyvenimui: „Tiesiog mylėjau jį ir mokiau mylėti „normalų“ gyvenimą. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo lengva ar paprasta: kainavo daug vidinių jėgų  būdavo, jog kartais ir palūždavau, bet nė akimirkos nesigailėjau. Bėgo metai. Mačiau daug teigiamų pokyčių jo raidoje  jis gebėjo beveik viską atlikti kaip ir jo bendraamžiai“. O vėliau, po trejų metų, prieš mokyklą apsilankius pas medikus ir atlikus tyrimus, „medikų nuostabai ir visų džiaugsmui, išvydome neįtikėtinus pokyčius  tai buvo tarsi dviejų skirtingų vaikų ligų istorijos, tarpusavy neturinčios nieko bendro.“

Primestos vertybės žeidžia tiek mamą, tiek vaiką

Mes, mamos, mylime vaikučius ir jaučiame, kad reikia su jais daugiau pabūti, nesinori bėgti į darbus, palikus juos kažkam kitam. Tačiau kartais mus priverčia aplinkybės ar finansų trūkumas. Kaip gerai, kad Lietuvoje vaikučius mamos gali auginti net iki trejų metų. Ko nepasakysi apie kitas Europos šalis, kuriose net kelių mėnesių mažylius jau neša į darželius. Tačiau A. Žarskus perspėja, kad hiperaktyvumo, agresyvaus elgesio, nesugebėjimo sutelkti dėmesio ar mokytis priežastys kyla iš silpno vaiko ryšio su šeima, nesaugumo bei mamos noro netrukus po gimdymo eiti į darbą.

Pamenu, kaip mano močiutė dar vaikystėje pasakojo, kad jos tėvų šeimoje gimė dešimt vaikų, bet užaugo tik penki. Tuomet man tai buvo paprasta jos šeimos istorija. Visai neseniai, jau pati augindama ne vieną vaiką, suvokiau, kokia tai buvo didelė šeimos tragedija  gimsta vaikelis ir vos sulaukęs kelerių metukų, miršta. Ir taip ne vienas, o net keli… Supratau savo promočiutės neviltį, skausmą. Tik tuomet suvokiau, kodėl ji ėmė intensyviai ieškoti Dievo ir tapo itin pamaldi. Būtent vėliau visi gimę keturi vaikai išgyveno… Kadaise tai buvo skaudi Lietuvos kasdienybė  daug vaikų gimdavo, bet nemažai mirdavo. Nežinau, kodėl taip būdavo, bet kai ką suprasti padeda šie Šaulio Štamferio žodžiai apie Lietuvos žydų šeimą: „Žydų gimstamumas buvo mažesnis nei kitų Lietuvos gyventojų, nors žydų skaičius augo greičiau nei nežydų. Pagrindinė šios demografinės prieštaros priežastis  mažesnis vaikų mirtingumas. Valstietės motinos išeidavo dirbti laukuose, kūdikį palikusios senelių globai, vaikus tekdavo gana anksti atjunkyti nuo krūties. Žydų šeimoje buvo įprasta, kad moterys, dažnai dirbusios prie namų, ilgai kūdikį maitindavo natūraliai, jį rūpestingai prižiūrėdavo, todėl vaikai augo sveikesni.“ (Šaulis Štamferis. Šeima. „Žydai Lietuvoje“.)

Ačiū Dievui, kad šiandien nebėra tokio didelio kūdikių mirtingumo, tačiau kas žino, kiek miršta dar tik užsimezgusių gyvybių, kai tėvai ryžtasi darytis abortus? Ar tai nėra kita medalio pusė  daugiau išgyvena gimusių vaikų, bet daugiau jų netenkame dėl abortų? Visuomenėje bandoma formuoti naujas vertybes, teigiant, kad moteris turi teisę rinktis  gimdyti ar ne. Tačiau ar ši tariama vertybė nėra primesta? Ar ji nekyla iš egoizmo, noro gyventi sau, savo malonumui? Vis dėlto „iš visų moterų teisių nuostabiausia teisė yra būti mama“ (Lin Jutang).

Kita vertus, neužtenka pasirūpinti tik tuo, kad vaikas būtų aprengtas ir pamaitintas,  jei tėvai neskiria dėmesio mažam kūdikėliui ar ūgtelėjusiam mažyliui, jo siela sužeidžiama, ir to padarinius jis išgyvens visą gyvenimą. Sandfordai teigia: „Mes, krikščionys, per ilgai leidome, kad motinos, vos pagimdžiusios kūdikį, skubėtų į darbą. Beveik visiškai nenutuokdama, kad jos fizinis artumas yra gyvybiškai reikalingas kūdikiui, ji samdo auklę arba atiduoda vaiką į lopšelį. Ji mano, kad kūdikis dar neturi proto, todėl nesvarbu, kur jis būna. Išauklėta materialistinės kultūros, ji dažniausiai nežino, kad jos kūdikis turi dvasią, jaučiančią mamos buvimą ar nebuvimą. Taip kūdikis auga be motinos ir pirmuosius šešis be galo svarbius mėnesius. Taip auga ateities tėvai, neturintys žmogiškos šilumos […].“

Kai mamos stabteli, vaikai skleidžiasi


Mažo vaikelio auginimas  tai laikas, kai mamai tenka stabtelėti visuomenine prasme. Dėl vaiko ji turi palikti ne tik darbą, bet kartais ir savo pomėgius. Tačiau šiuo laiku ji pati labai keičiasi, atranda naujus pasaulius, išgyvena gyvybės trapumą ir savo bejėgiškumą. Kartais moteris atranda net save, savo naujus talentus ir net pakeičia darbo profilį. Bet visų svarbiausia, kad ji išgyvena motinystę visomis jos spalvomis  tai, kam buvo sukurta. 

Šiandieniniame pasaulyje sunku stabtelti, nes visi aplinkui bėga... Tačiau kaip svarbu suprasti, kad mama be galo reikalinga tam bejėgiui kūdikėliui, kurio šiandien kiti nemato, nevertina. Jie nežino, kas iš jo išaugs, o mama žino, kad jos darbas vertingas. Tiesiog jos buvimas šalia toks į nieką neiškeičiamas.

Įdomiausia tai, kad šis motinystės virsmas, kai mama nurimsta ir apsisprendžia savo brangų laiką skirti vaikui, keičia ją pačią. Juk kai mažas kūdikėlis, dėl kurio aukotis buvo lengva, paauga ir tampa nepaklusniu nenuorama, trokštančiu atsiskirti nuo mamos, mama atranda savy ne tik meilės, bet ir išminties, kaip elgtis su nauju „iššūkiu“. Mamos puikiai žino, kas yra trejų metų krizė, kai staiga dvimetis angelėlis virsta neklaužada. Štai atėjo naujas etapas vaiko ir mamos gyvenime - vaikas nori atsiskirti, o mamai tenka apsišarvuoti kantrybe ir leisti jam toliau bręsti, suvokiant savo jausmus. Auga ir keičiasi ne tik vaikas, bet ir mama bei jos meilė. Tuomet ima pildytis ši Rašto eilutė: „Meilė kantri ir maloni, [...] neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, [...] visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa išveria“ (1 Kor 13, 4-7). 

Vaiko auginimas - tai laikas mamos gyvenime, kai šalia auga, perima jos vertybes, meilę Dievui ir gyvenimui naujas, mažas žmogutis, bet kartu ir joje pačioje bręsta vaisiai amžinybei  meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23). Argi ne toks Kūrėjo tikslas?

Tad nepamirškime, kokios svarbios esame savo vaikams, nes „per šešerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas išmoksta daugiau, negu per visą likusį gyvenimą, net jeigu vėliau ir įgyja keletą mokslinių laipsnių. Pirmaisiais metais jo mokymasis yra daug intensyvesnis negu visais likusiais. […] Auklėjimas prasideda nuo gyvybės užsimezgimo įsčiose, tęsiasi iki gimimo ir pagreitėja bei sustiprėja, kai vaikas ateina į šį pasaulį. Pačiais pirmaisiais metais formuojasi jo charakteris ir individualybė. Gyvenimas, o ne gimnazijos klasė, yra mūsų mokykla. Norėdami suprasti krikščioniškos šeimos unikalumą, turime gerai žinoti, kad dvi svarbiausios sielos dalys  charakteris ir individualybė susiformuoja per pirmuosius šešerius metus. Visas vėlesnis mokymasis yra tik karkaso užpildymas ir eksterjero dailinimas ant šio pamato. Tai supratus, iš esmės gali pasikeisti mūsų požiūris į vaikų auginimą.“ (Dž. ir P. Sandrfordai)