Tęsiame sesės Juozapos pasižvalgymus po santykių pievas.

Kas Tau yra Jėzus, Jo Asmuo? Mergina: „Aš šiaip tikinti!“ Aišku... Aš kažin ar galėčiau taip aiškiai ir konkrečiai atsakyti. O Lietuvoj juk kone visi „šiaip tikintys“. Šiaip ateinantys į bažnyčią per šventes, šiaip nueinantys kokį kartą išpažinties, šiaip besiruošiantys Sutvirtinimo sakramentui (jau tuoj bus šiaip ir pasiruošę)... Šiaip pasišventinantys duonos, vandens, solidžią verbą (šiaip – nes mažesnė ne taip „veikia“)... Šiaip namie turintys kryžių, rožančių, šventų paveikslėlių, maldaknygių, Šventraščių... Ir šiaip neturintys vietos ir laiko susitikti su Asmeniu. Šiaip.

Įsismelkė į tikėjimą barterinių mainų sistema – įsigavo kaip virusas. Atrodo, kad tikėjime, kurį išpažįstame, „apie viską pagalvota“ – kaip nekuriam prekybos centre. Viskas vyksta sutarties pagrindu: aš Tau dvi maldeles ir dvi žvakeles, ir 5 Lt į „kašutę“ bažnyčioje, o Tu man – kad niekas nesirgtų, nemirtų (niekada) ir nebūtų netikėtumų. Tikrai „apie viską pagalvota“ – jei „gerai“ pasimeldi, turėtum gauti nuolaidą. Arba – kokį paveiksliuką su šventųjų atvaizdu. O jei kas nors vyksta ne pagal mano planą – Dievas nesilaiko įsipareigojimų (barteriniai mainai), tada galiu reikšti Jam pretenzijas ir nutraukti sutartį. Tiesiog paprastoji pagonybė, tik patogesnė, nes vietoj lakstymo po girias ir gyvulių aukojimo užtenka įmesti atitinkamą kupiūrą į aukų krepšelį.

Ir nė vienas nesam nuo tos pagonybės apsaugoti. Juk norisi galvot, kad Dievas man kažką skolingas dėl to, kad pasirinkau Jį labiau nei kiti. Na, ne skolingas, bet turėtų jaustis bent dėkingas... Tada tikėjimas tampa toks „šiaip“... Ir barterinių mainų tikrovėje, kur viskas suskaičiuota, pasverta, aišku, nelieka vietos esminiam nuotykiui – susitikimui su Asmeniu. Susitikimui, kuris visa pranoksta, nustumia į šalį bet kokią mainų programą ir persmelkia visą buvimą. Susitikimui, kurio negali suplanuoti laike, kurio negali įdėti į rėmus – nes Dievo galybė neperkama nei maldų, nei žvakelių skaičiumi.

Kaip įvyksta tas susitikimas? Žiūriu kartais į sutvirtinamuosius – ir atrodo, kad visai ne į tą pusę. Žiūriu į savo gyvenimą – irgi atrodo ne į tą pusę. Juk dažnai atrodo, kad esam neverti to susitikimo – nepakankamai pažengę, nepakankamai besimeldžiantys, nepakankamai tikri... Ir mano tikėjimas atrodo toks „šiaip“... Norėtųsi tikėjimo apčiuopiamo, kai viskas aišku, paprasta, esi tikra savo teisumu, gali kalnus kilnoti... Pakerėjo vienam spektakly girdėta mintis: „Dievas ėjo į Jeruzalę mirti. O žmogus ėjo iš Jeruzalės. Todėl jie susitiko – nes jiems buvo nepakeliui. Jeigu jiems būtų buvę pakeliui – jie nebūtų susitikę.“ Tikrai – juk Paulių Dievas pasitiko kelyje į Damaską, nes jiems buvo nepakeliui. Ir mus Dievas pasitinka ten, kur esam – jei tik išeinam iš savo skaičiavimo, mainymosi su Dievu, ataskaitų sampratos.

Sutvirtinamųjų susitikime, didelės sumaišties akivaizdoje – ses. Juozapa: „Gelbėk mane, Viešpatie, nuo kelių pražūtingų...“ Mergina: „Čia ne nuo kelių, o nuo vienos Eglės gelbėt reikia!...“ Mus Dievas išgelbsti ateidamas į kelius, kuriuose esam, į mūsų „šiaip“ tikėjimą. Ne dėl to, kad esam geri – tiesiog išgelbsti. Šiaip.