Užsienio spauda mirga nuo įvairių komentarų apie teisingumą ir gailestingumą, tarsi dvi stovyklas. Atrodo, kad tas, kas prašo gerbti tiesą, yra prieš gailestingumą, o kas prašo gailestingumo, tas prieš teisingumą ir tiesą... Visi tie debatai dažnai susiję su opiomis problemomis, su kuriomis susiduria išsiskyrę ir sudarę antrą santuoką katalikai. Amerikiečių žurnalui „Commonweal“ duotame interviu kardinolas Walteris Kasperis patikslina savo mintis, išsakytas Kardinolų konsistorijoje vasarį ir atsako į kritiką. Pristatome šio teksto apžvalgą, kuri ir toliau skatina įvairias diskusijas belaukiant Sinodo šeimos tema.

„Kai kurie tiki, jog Bažnyčia yra teisiesiems. Jie pamiršta, kad Bažnyčia yra ir nusidėjėlių Bažnyčia. Mes visi esame nusidėjėliai. Ir džiaugiuosi, kad tai tiesa, nes jei nebūtume, nepriklausyčiau Bažnyčiai. Tai nuolankumo klausimas. Man atrodo, kad tai labai svarbu popiežiui Pranciškui. Jam nepatinka žmonės Bažnyčioje, kurie tik smerkia kitus“. Taip sako vokiečių kardinolas Walteris Kasperis, pristatęs įvadinę kalbą apie šeimos problemas vasario mėnesį vykusioje kardinolų konsistorijoje. Čia jis palietė jautrią temą, kuri turėtų būti aptariama ir spalį vyksiančioje neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje šeimos tema: sakramentų teikimas išsiskyrusiems ir sudariusiems civilinę santuoką žmonėms.

Kalbėdamas apie savo pranešimą konsistorijoje ir galimybę leisti antrą sąjungą sudariusiems asmenims, gyvenantiems krikščioniškai, po tam tikro atgailos laiko priimti sakramentus, kardinolas W. Kasperis sakė: „Nežinau tokios situacijos, kad žmogus būtų nukritęs taip žemai, jog nebūtų išeities. Dažnai jis nebegali grįžti į primąją santuoką. Jei tai būtų įmanoma, turėtų susitaikyti ir grįžti, bet dažnai tai neįmanoma.“

„Credo“ mes sakome, jog tikime nuodėmių atleidimu. Jei buvo ši nesėkmė ir dėl to atgailaujama, ar neįmanomas atleidimas? Mano klausimas susijęs su Atgailos sakramentu, per kurį mes priartėjame prie Šventosios Komunijos. Tačiau atgaila yra svarbiausias dalykas – gailėjimasis dėl to, kas nepavyko, ir nauja kryptis. Ši nauja beveik-šeima ar nauja partnerystė turi būti tvirta, gyvenant krikščioniškai. Bus reikalingas laikas naujai krypčiai – metanoja. Ne tam, kad žmogus būtų nubaustas, tačiau naujai gyvenimo krypčiai, nes skyrybos visuomet yra tragedija“, – sako kardinolas.

Jis užduoda retorinį klausimą: „Mano klausimas – ne sprendimas, tačiau klausimas, yra šis: ar šiuo atveju neįmanomas atleidimas? O jei atleidimas, tai – ir Šventoji Komunija? Mūsų katalikiškoje tradicijoje yra nemažai argumentų, kurie leistų judėti šia kryptimi.“

Kardinolas atsakė į klausimą apie Bažnyčios mokymą, pagal kurį sudarę antrą sąjungą išsiskyrusieji katalikai, norintys gauti atleidimą ir priimti Komuniją, turi susilaikyti nuo lytinių santykių ir gyventi su nauju partneriu „kaip brolis ir sesuo“. „Aš labai gerbiu tuos, kurie taip daro. Tai didvyriškas veiksmas, tačiau ne kiekvienas krikščionis gali būti didvyris. Tai galėtų sukelti naujų įtampų. Svetimavimas tai nėra tik neteisingas lytinis elgesys. Tai palikti „familiaris consortio, bendrystę ir sukurti naują. Paprastai tokioje sąjungoje būna ir lytiniai santykiai, tad negaliu pasakyti, ar čia yra svetimavimas. Tačiau sakyčiau, kad atleidimas įmanomas. Gailestingumas reiškia, kad Dievas kiekvienam, kuris atsiverčia ir atgailauja, suteikia naują galimybę.“

Kardinolas paaiškina: „Sakyčiau, kad šioje situacijoje žmonės turėtų daryti tai, kas įmanoma. Žmonės nesugeba visuomet elgtis tobulai, geriausiai. Kiekvienoje situacijoje turime daryti tai, ką galime geriausia. Tai nuostata tarp rigorizmo (griežtumo) ir laksizmo (laisvumo) – be abejo, laisvumas neįmanomas, nes jis būtų priešingas Jėzaus kvietimui į šventumą. Tačiau ir rigorizmas nėra Bažnyčios tradicija.

„Alfonsas Liguoris iš pradžių buvo rigoristas. Tačiau vėliau, dirbdamas su paprastais žmonėmis Neapolio apylinkėse, jis pamatė, kad tai neįmanoma“. Kardinolas užsimena apie ekviprobabilizmą, kuriam būdingi argumentai „už“ ir „prieš“, ir tais atvejais gali pasirinkti. Esminis principas – moralės norma yra neapibrėžta tik tais atvejais, kai argumentai – tiek „už“, tiek „prieš“ – turi vienodą galimumo laipsnį. „Pritariu tam. Kadangi Alfonsas Liguoris – moralinės teologijos globėjas, nebus blogai, jei remsimės juo. Ir Tomas Akvinietis rašė apie apdairumo, protingumo dorybę, kuri nepaneigia įprastų normų, tačiau ją reikia taikyti konkrečioje ir dažnai labai sudėtingoje situacijoje. Taigi yra argumentų, kylančių iš tradicijos.“

Paaiškinęs, kad kalbame apie situaciją, kai pirmoji sąjunga, vienintelė sakramentiškai galiojanti, išties subyrėjo, praradus visas viltis susitaikyti, kard. Kasperis pateikė pavyzdį apie sutuoktinio kaltę, kuri iškiltų jam nutraukus naują civilinę sąjungą: „Antrosios šeimos iširimas. Jei yra vaikų, jos negalima nutraukti. Jei įsipareigojai naujam partneriui, davei žodį, tai neįmanoma.“

Kardinolas kalbėjo apie tikėjimo trūkumą, kai švenčiama bažnytinė santuoka. „Tai tikra problema. Santuoka yra sakramentas. Sakramentas suponuoja tikėjimą. O jei pora nori tik puošnesnės ceremonijos bažnyčioje, nes ji gražesnė, romantiškesnė nei civilinė ceremonija, turite paklausti, ar jie iš tiesų tuokėsi vedami tikėjimo, ar jie iš tikrųjų priėmė visas galiojančios sakramentinės santuokos sąlygas – tai yra sutuoktinių vienybę, santykių išskirtinumą, jų neišardomumą. Daugelis kanono teisės specialistų man sako, kad šiandien egzistuojančioje pluralistinėje situacijoje negalime numanyti, ar tikrai poros sutinka su tuo, ko Bažnyčia reikalauja. Dažnai tai ignoruojama. Tad reikia stiprinti sužadėtinių katechezę, nes dažnai ji vykdoma gan biurokratiškai“, - teigia kardinolas.

Kard. Kasperis atsakė į Bolonijos arkivyskupo kard. Carlo Caffarra kritiką, kuris iškėlė klausimą: kas nutinka pirmajai santuokai? Pasak kard. Kasperio, pirmoji santuoka neišardoma, nes santuoka nėra vien pažadas tarp dviejų partnerių, tai ir Dievo pažadas, o ką Dievas daro, padaryta visiems laikams. „Tad santuokos ryšiai išlieka. Žinoma, kad pirmosios santuokos subyrėjimas – tai pralaimėjimas krikščioniui. Problema, kai tokia situacija būna be išeities. Jei pažvelgsime į Dievo veikimą išganymo istorijoje, pamatysime, kad Dievas suteikia savo žmonėms naują galimybę. Tai gailestingumas. Dievo meilė nesibaigia dėl to, kad žmogus suklupo – jei jis atgailauja. Dievas suteikia naują galimybę, tačiau teisingumo reikalavimų nepanaikina, nes Dievas nepateisina nuodėmės. Tačiau jis dovanoja nusidėjėliui. Daugelis mano kritikų nesupranta šio skirtumo. Jie mano, kad mes norime pateisinti jų nuodėmes. Niekas to nenori. Tačiau Dievas atleidžia nusidėjėliui, kuris atsiverčia. Tai pažymi jau Augustinas“, - sako kardinolas W. Kasperis.

Jis neneigia, jog santuokos saitai išlieka, tačiau pabrėžia, kad Bažnyčios tėvai turėjo nuostabų įvaizdį: „Jei sudūžta laivas, negauni naujo laivo, kuris tave išgelbėtų, tačiau gauni plaustą, kad išgyventum. Tai Dievo gailestingumas – parūpinti plaustą, kad išliktume. Toks mano požiūris į šią problemą. Gerbiu tuos, kurių nuostata kitokia, tačiau kita vertus, reikia žvelgti į konkrečias situacijas.“

Pasak kard. W. Kasperio, antroji sąjunga nėra santuoka krikščioniška prasme, ir ji neturėtų būti švenčiama bažnyčioje. Tačiau joje yra santuokos elementų. „Panašiai kaip Katalikų Bažnyčia mato kitas Bažnyčias. Katalikų Bažnyčia yra tikroji Kristaus bažnyčia, tačiau yra kitos Bažnyčios, kurios turi tikrosios bažnyčios bruožų, ir mes juos pripažįstame. Tad panašiai galėtume sakyti, kad tikroji santuoka yra sakramentinė. Antroji nėra tokia pati santuoka, tačiau turi jos bruožų – partneriai rūpinasi vienas kitu, yra išskirtinai prisirišę vienas prie kito, ketina puoselėti šį ryšį pastoviai, rūpinasi vaikais, gyvena maldos gyvenimą ir pan. Tai nėra geriausia situacija, tačiau tai galima situacija.“

„Jokiu būdu nepaneigiu sakramentinės santuokos neišardomumo, - sakė kardinolas, - tai būtų kvaila. Turime padėti žmonėms tai suprasti ir taip gyventi. Tai Bažnyčios užduotis. Tačiau reikia pripažinti, kad krikščionys gali suklysti, ir tada turime jiems padėti. Tiems, kurie sako: „Jie gyvena nuodėmingoje situacijoje“, atsakyčiau: „Popiežius Benediktas XVI yra pasakęs, kad tie katalikai gali priimti dvasinę komuniją. Dvasinė komunija – būti viena su Kristumi. Tačiau jei esu viena su Kristumi, negaliu būti sunkios nuodėmės būsenos. Tad jei jie gauna dvasinę komuniją, kodėl ne sakramentinę Komuniją? Būti dvasinėje komunijoje su Kristumi reiškia, kad Dievas atleido tam asmeniui. Taigi Bažnyčia, per atleidimo sakramentą, turėtų irgi galėti atleisti, jei Dievas atleidžia.“

Parengta pagal „Vatican insider“