Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Rudenį kamerinis objektų teatras „Stalo teatras“ švęs veiklos dešimtmetį. Ta proga jo vadovę, aktorę, dailininkę ir režisierę Saulę Degutytę kalbino Ridas Viskauskas.

Sveikinu už spektaklį „Tarmių stalas“ gavus pirmąjį asmeninį „Auksinį scenos kryžių“. 2011-aisiais šį aukščiausią nacionalinį teatro apdovanojimą pelnė „Stalo teatro“ kūrybinė grupė už etnologinį muzikinį veiksmą šeimai „Gandro dovana“. Ruošdamasis susitikimui galvojau, kokie svarbiausi jūsų gyvenimo „lūžio taškai“. Paradoksalu, bet jei ne šaunaus „Vaidilos“ teatro, kuriame kartu su kurso draugais kūrybingai dirbote 1995-2002 m., sunykimas dėl finansinių priežasčių, gal šių apdovanojimų nei apskritai „Stalo teatro“ nebūtų buvę... Juk jis atsirado ne specialiai sugalvojus...

...Natūraliai atsirado. Dėkoju už sveikinimą. Kiekvienas apdovanojimas yra bendras konkretaus teatro žmonių darbo įvertinimas. Teatras – gyvas organizmas, kiekvienas jame veikia pagal „Dievo planą“. Teatrui svarbūs ir atsitiktinumai. Režisierius, kurdamas spektaklį ar teatrą, atsitiktinumų karolius veria „ant siūlo“. Anksčiau kankindavo klausimai: ką čia darau, ar neužsiimu vien saviraiška, ar nesimėgauju išradingumu? Nelengva išgyventi ir šlovės akimirkas. Galvoju, kad esu kaip „radijas“, transliuojantis mintis, kurias kažkodėl būtent man siunčia dangus, gyvenimas... Pagaunu impulsus, idėjas ir, pasitelkusi savo charakterio savybes bei mane supančius žmones, jas materializuoju, pateikiu pasauliui.

Studijų metais ir dirbdama teatre „Vaidila“ sulaukdavau įvairių pasiūlymų. Kai pagalvoju, galėjau dirbti dviejuose valstybiniuose teatruose, vienoje komercinėje televizijoje, LRT „Klasikos“ programoje muzikinę laidą vesti (turiu muzikinį išsilavinimą – 1989 m. Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje įgijau choro dirigentės specialybę), bet... matyt, likimas man saugojo „Stalo teatrą“, kuriam dabar atiduodu praktiškai visas paras. „Stalo teatras“ negimė staiga. Jis atkeliavo iš vaikystės ir svajonių.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte studijas kurse, kuriam vadovavo Algirdas Latėnas, nors įstojote į prieš tai rinktą lėlių teatro kursą?

Esu dėkinga savo dėstytojams A. Latėnui, šviesaus atminimo režisierei ir pedagogei Daliai Tamulevičiūtei, Elvyrai Piškinaitei. Turėjome puikią scenos kalbos dėstytoją – šviesaus atminimo Stefaniją Nosevičiūtę. Nors buvo reikli, ji gerai išmokė kupiūruoti tekstą, palikti jo esmę: pagrindinius įvykius, fragmentus, kurie padeda kurti veiksmą. Daug padėjo griežta šviesaus atminimo kalbos kultūros dėstytoja Valerija Vaitkevičiūtė. Ji mokė taisyklingai kirčiuoti. Neatlaidumas klaidoms – sveikintinas dalykas. Dabar kartais reklamoje pasitaiko tokių baisių klaidų, esu net atsisakiusi skaityti... Aktorinė mokykla tai ir yra tam tikra vertybių bei reikalavimų sau skalė. Scenoje matosi, kai aktorius neišėjęs geros mokyklos.

Prieš tai 1990-1991 m. mokiausi lėlių teatrui rinktame šviesaus atminimo režisierės Irenos Bučienės kurse, dėstė ir Juozas Marcinkevičius, Vitalijus Mazūras, bet po pirmo kurso buvau pašalinta: „Esate gražus, darbštus žmogus, bet neteatrinės prigimties.“ O kokioje teatrinėje enciklopedijoje paaiškinta, kas ta teatrinė prigimtis?

Tie 1991-ieji buvo labai sunkūs – kaip tik Sausio 13-osios įvykiai... Kita vertus, dabar, kaip režisierė, galvoju, kad gal ir teisingai padarė. Juk ir aš renkuosi žmones, su kuriais man gera dirbti, su kuriais randame bendrą kalbą ir siekiame bendrų tikslų. Tad dėstytojus suprantu...

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Regis, iš baigusiųjų minėtą kursą lėlių teatre niekas ir nedirba...

Atrodo, Paulius Bartašavičius trumpai vaidino Kauno valstybiniame lėlių teatre. Kristupas Kavaliauskas „Lėlės“ teatre kūrė spektaklį, bet.... Lietuvoje aktoriui dirbti lėlių teatre nėra prestižas. Lėlių teatras – ne autoritetas. Gal naujai Lietuvos nacionalinio UNIMA centro tarybai, kurios rinkimai buvo kovo mėnesį, pavyks pakeisti požiūrį?

Man objektų teatras reiškia didelę erdvę kūrybai. Iš daiktų sukurtas personažas turi daugiau judėjimo, formos realizavimo galimybių, jį valdantis ir atgaivinantis aktorius atsiskleidžia nestandartiškai, be išmoktų klišių. Tik kaip aktoriui sekasi rasti santykį su personažais, – atsakingas režisierius. Čia ir yra visas sunkumas: kaip pritaikyti aktoriaus vaidybą spektaklio turiniui, veikiantiems objektams. Aktorius savo subtiliu vidinio veiksmo atspindžiu veide perteikia objekto „nuotaikas“. Kaip neperspausti, nepervaidinti, kad objektas būtų centre? Iš dramos teatro atėjusiems „nepirmauti“ nėra lengva...

Tradicinių lėlių nelabai mėgstu. Anksčiau net lėlių spektaklių nemokėjau žiūrėti – išmokė Vitalijus Mazūras. Kai studijavau LMTA, kartu su kurso draugais Edita Zizaite ir Giedriumi Arbačiausku vaidinome Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Sniego karalienė“, kurį režisavo V. Mazūras. Vaidinau visus neigiamus personažus, taip pat ir Sniego karalienę (už vaidybą gavau prizą festivalyje „Teatrai vaikams“, 1994). Buvo labai įdomu veikti su lėlėmis, daiktais. Kartu su režisieriumi kūrėme spektaklio aplinkybes. Juk V. Mazūro teatras nestandartinis, nesiekia vien atpasakoti pjesės siužetą. Tuomet galbūt pirmą kartą pajutau, kas yra kūrybinis procesas ir jo „vaisiai“.

Ar vaikystėje žaidėte lėlių teatrą?

Aš ir jaunesnė sesė Eglė augome Alytuje, žaislų beveik turėjome, žaisdavome su daiktais – šachmatais, žirklėmis... Buvome „prie meno“ nuo pat mažens. Pirmą lėlių spektaklį pamačiau Kauno lėlių teatre – „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“. Buvo tamsu, baisu... Alytuje tuo metu vaikams nelabai ką rodydavo, gastroliuodavo visokie „čigonai“ iš Rusijos, Ala Pugačiova... Mama veždavosi į tuometinį Operos ir baleto teatrą Vilniuje. Valgydavome saldainius „Raimonda“, „Nomeda“ ir „Jovaras“, gerdavome karštą šokoladą (juokiasi). Prisimenu baletą „Mėlynoji paukštė“ – buvau užburta... Pats teatro pastatas atrodė kaip stebuklas: didžiausi kabantys šviestuvai, šokolado kvapas... Atsimenu, važiavau balandžio mėnesį, avėjau basutes. O kai grįžau, buvo sniegas...

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Stalo teatre“ atliekate įvairiausias funkcijas, ne vien kūrybines: vairuojate, montuojate dekoracijas, koordinuojate komandos darbus, skaičiuojate pajamas ir išlaidas...

Ir scenografės, butaforės bei krovikės darbus, tik siuvinėti kruopščiai nemoku. Mano mama – puiki rankdarbių meistrė. Jos draugės stebėdavosi: lekia žiemą kartą per savaitę laukais 15 km į sodą ir atgal vištų palesinti! O mamos siuvinėti darbai sudarydavo įspūdį, kad ji – salonų ponia. „Čia tos, kuri per laukus lekia, darbai?..“ – stebėdavosi draugės. Pati sunkiausia funkcija – vadovauti kolektyvui...

Ištvermę įveikti „ilgas distancijas“ turbūt paveldėjote iš mamos... Koks dabar jūsų gyvenimo ritmas?

Galbūt iš mamos paveldėjau ištvermę, o iš tėčio – nuostatą, jog visų indų pasaulyje neišplausi ir visų dulkių neišsiurbsi... Ritmas būna įvairus. Intensyviausias, kai artėja premjera. O dar papildomi darbai, šeima, trys vaikai, namas, kiemas... Ačiū Dievui, vaikai auga, padeda.

Į „Stalo teatro“ veiklą jų neįtraukiate? Pavyzdžiui, Jūratės ir Dariaus Armanavičių („Nykštuko“ lėlių teatras, Kaunas) vaikai Zigmantas ir Paulina yra net tėčio režisuotą spektaklį „Pančas ir Džudi“ vaidinę 2007-aisiais.

Šeima teatro veikloje dalyvauja neakivaizdžiai. Vyras Rimantas Šiekštelė ne tik morališkai palaiko. Išvertė „Eglės Žalčių karalienės“ tekstą į rusų kalbą. Būdavo ginčų dėl vertimo: kartais man reikėdavo tam tikro žodžio, kuris padėtų veiksmui. Dalyvavau verčiant, todėl vaidinti rusiškai nebuvo sunku. Ypač anksčiau save daug kritikuodavau, nevertinau savo kūrybos (kaip D. Tamulevičiūtė sakydavo: „Neužsiminėkite „samajiedstvom“, savigrauža, o veikite!). Vyro ir kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės padedama išmokau konstruktyviai suvokti tai, ką darau, ir verbalizuoti.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Kada prasidėjo jūsų kūrybinė draugystė su Snieguole?

Susipažinome Snieguolės miuziklo „Katės namai“ repeticijų metu Valstybiniame jaunimo teatre (režisierius Ramūnas Rudokas, 2002). Snieguolė kūrė spektakliui muziką. Aš vaidinau ožką, šokau rokenrolą su Nerijumi Gadliausku... „Stalo teatro“ narė aktorė E. Zizaitė, kuri tuo metu laukėsi vaikelio, vaidino Kiaulę... Taigi visokių idėjų kupina Snieguolė vieną dieną pareiškė: „Noriu susitikti...“ Tada dirbau Lietuvos vaikų ir jaunimo centre įsikūrusioje „Nykštukų“ mokyklėlėje teatro mokytoja. Vaikams norėjau atskleisti, kokie gali būti įdomūs paprasti daiktai. Per vieną pamoką žaidėme su lentomis, per kitą – su kilimėliais, per trečią – su pagaliukais... Improvizavome, sekėme pasakas. Nenorėjau kartotis, kiekvieną savaitę ieškojau naujovių. Parodydavome ir tėvams, kaip galima kitaip – be barbių ir nindzių – žaisti su vaikais. Tai ir yra „Stalo teatro“ idėja, kuria remiamės. Teatras neturi nutolti nuo vaikų. Pažiūrėję mūsų spektaklius mažieji patys gali ką nors sukurti iš popieriaus, vilnos, vielos... Todėl ir kūrybines dirbtuvėles organizuojame prieš arba po spektaklių.

2004 m. Snieguolė paprašė parodyti, kaip dirbu su vaikais. Pasiūlė kartu kurti spektaklį „Bebenčiukas ir Barbė“ (pagal Jeronimo Lauciaus kūrinį). Sutikau net nepagalvojusi, ar sugebėsiu... Pasiuvau staltiesę su kalniukais ir ežerėlio bangelėmis. Beje, iš pradžių veikėme kaip „Knygos teatras“, skatinęs vienos leidyklos knygų pardavimą. Vietoj bilietų žiūrovai pirkdavo knygas.

Po pirmo spektaklio, kurį daug kur rodėme, laukė sunkūs metai: šeima sirgo, pinigų nebuvo, košmaras... Ir nusprendžiau: gana visokių „chi-chi, cha-cha“, gana darkytis šventėse. Norėjosi sukurti ką nors rimto. 2005-ųjų vasarą lėlių teatro dailininkė ir režisierė Loreta Skruibienė iš Alytaus pakvietė į tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Aitvaras“. Vasarodama sodyboje pagalvojau apie „Eglę Žalčių karalienę“, kuri mane lydėjo nuo vaikystės. Mama prieš miegą mums atmintinai deklamuodavo Salomėjos Nėries kūrinį. Bet aš rėmiausi pačiu mitu. Skaičiau šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus įžvalgas. Nutariau grąžinti skolą vaikystei, dalykams, kurie tada buvo labai brangūs...

Spektaklį kartu su Snieguole sukūrėme gana greitai. Minčių buvo daug, rėmiausi intuicija. 2005-aisiais Alytuje mūsų „Eglė Žalčių karalienė“ laimėjo du prizus: „Už režisūrą“ ir kaip „Geriausias festivalio spektaklis“. O virpėjau vaidindama!.. Baigėme – žiūriu, ateina apsiverkusios mano mama ir teatrologė Salomėja Burneikaitė iš Klaipėdos... Pataikėme (juokiasi). Labai jaučiu jungties su gamta, moteryste subtilumus. Beje, šį birželį numatome spektaklį „Eglė Žalčių karalienė“ vaidinti Šveicarijos lietuvių bendruomenėje.

Pirmieji mūsų spektakliai gimė namų virtuvėje, ant apvalaus medinio stalo... Vyras – į darbą, vaikai – į darželius, aš – į virtuvę repetuoti. „Bebenčiuko ir Barbės“ repeticijoms gavome kažkokį koridorių, degė viena lemputė. Repetavome ant grindų pasitiesusios staltiesę, vaikščiojo santechnikai, siūlė išgerti... Iš esmės buvo tarsi nesvarbu, kur dirbi. Svarbiausia – idėja, kuri jaudina ir įkvepia. Tada repeticijos vyksta kiekvieną minutę. Galvoje.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Publika teatrą tapatina su patalpomis, pastatu, turinčiu savo istoriją, atmosferą. Turėdamas namus, teatras jau gali kurti individualią bendravimo kultūrą su žiūrovais: vienas „kvepia“ karštu šokoladu, kitas stebina vaikus didelėmis žuvimis akvariume... Nevalstybinių teatrų „benamiai“ aktoriai pasmerkti tampyti lagaminus, maišus...

Nebuvome visiški benamiai – nuo 2006 m. vaidinome Valstybinio jaunimo teatro Salėje 99. 2007 m. pavasarį Jaunimo teatre dienos šviesą išvydo „Stalo teatro“ spektaklis-improvizacija „Gimimo diena“ (pagal P. Travers kūrinį „Merė Popins“). Tai buvo kūrybinio bendradarbiavimo su Ligita Skukauskaite pradžia. Ji iki šiol yra beveik visų mūsų spektaklių kostiumų dailininkė ir dvasios palaikytoja... O 2007-ųjų rudenį – „Peliukas gitaroje“. Šis spektaklis gimė egzotiškomis aplinkybėmis – festivalyje „Maskvietiškos atostogos“, kuriame rusiškai vaidinome „Eglę Žalčių karalienę“, susipažinome su lėlių teatro technologu Vladimiru Zacharovu iš Tomsko ir vasarą, nuvykę į jo unikalų „Gyvų lėlių teatrą“, dvi savaites repetavome, laukdami, kol jis pagamins mano rankai pritaikytą lėlę – peliuką. Kuriant spektaklį „Peliukas gitaroje“ prie mūsų komandos prisidėjo instrumentininkas, garso dizaineris Valdas Narkevičius. Elektrinės gitaros garsai vaikams sukeldavo džiaugsmo pliūpsnį.

Glaustis po kito teatro stogu nėra paprasta. Kartą 2009 m. paskambinote jūs: „Ar žinote, kad „Menų spaustuvė“ rengia rezidentų konkursą?“

Tikrai? Jau neprisimenu...

Tikrai, kaip tik tuo metu sėdėjau vaikų darželio salėje su savo mažaisiais aktoriais. Užpildžiau anketą, laimėjome rezidentūros konkursą. Į „Menų spaustuvę“ atėjome repertuare turėdami tris spektaklius: „Eglė Žalčių karalienė“, „Gimimo diena“, „Peliukas gitaroje“. Ir iki šiol sėkmingai joje reziduojame. Gera turėti namus. Namus kartu su daugeliu kolektyvų, panašių į mūsų... „Menų spaustuvėje“ šilta atmosfera, žodžiai vienaprasmiai, tarp eilučių nieko nėra, jaučiame palaikymą, pastangas padėti gerai sutikti žiūrovus, organizuoti spektaklį. Linkėčiau, kad Lietuvoje atsirastų daugiau tokių „Menų spaustuvių“...

Vienas iš „Stalo teatro“ sunkumų – repertuaro palaikymas. Rečiau vaidinami spektakliai užsimiršta, reikia juos repetuoti, tvarkyti dekoracijas. Pavyzdžiui, pernai po intensyvių gastrolių su spektakliu „Gandro dovana“ Kanadoje ir Farerų salose (beje, iš Farerų parsivežėme banginio kaukolę ir rengiamės ją personifikuoti naujai kuriamame spektaklyje „Didysis Dūdininkas ir liūto uodega“, kuriam pjesę parašė poetas Gasparas Aleksa) sulūžo ratelis, kurį iškeldavome reginio pabaigoje. Lagaminus oro uostuose mėto, kaip nori... Vėl reikia lėšų naujam rateliui, meistro jam perdirbti. Seniau staliaus darbus mano vyras atlikdavo, dabar – vyriausias sūnus Severinas, kuris dirba su medžiu, padeda... Mums svarbu, kad technologiniai scenografijos sprendimai būtų paprasti, pageidautina – ir lengvi (šypsosi) – neretai mes vienos, dvi aktorės, turime paruošti spektakliui dekoracijas ir rekvizitą.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Turite tiek veiklos, kad šeimoje pyktis turbūt nėra kada?

Būna visko, bet stengiamės... Bjauriausia, kai įvyksta kokia nors premjera, grįžtu namo (ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai), o ten... remontas nepajudėjęs, kokie nors reikalai nesutvarkyti... Vyras – mikrobiologas. Mano teatrą jis supranta, o aš jo „mikrobų teatro“ – ne (juokiasi). Kai vaikai neklauso, pajuokauju, paberiu jo burtažodžių (kuriuos nelengvai ištariu): „Prašome klausyti, nes ateis „dezoksibribonukleininė rūgštis“ arba „triozofosfatizomerazė“, arba „fosfoenolpiruvatkinazė“ – bus jums!“

Už spektaklio „Tarmių stalas“ idėją esu dėkinga vyro giminei: šviesaus atminimo vyro tėvui dailininkui karikatūristui Algirdui Šiekštelei ir jo tėvui mokytojui, liaudies menininkui Vladui Šiekštelei. Vladas drožė iš medžio giminės skulptūrėles – galvas, biustus. Algirdas sode, kuriame dabar gyvename, ant vartų po stogeliu tas „giminės galvas“ buvo suklijavęs. Visi, ėjusieji pro šalį, girdavo gražius vartus. Deja, stogelis supuvo, „galvas“ pradėjo naikinti lietus, sniegas ir saulė... 2008-aisiais, kai laukiausi dukrytės Veronikos, ėjau pro šalį – lijo lietus – ir neapsikenčiau... Užlipau ant kopėčių ir pjūklu nuo vartų nupjoviau visas „galvas“ (turėjo būti geras vaizdas...). Parsinešiau jas namo, nušveičiau, konservavau, apverčiau senovišką dubenį, uždėjau „galvą“, pridėjau savo rankas – žiūriu, „personažas“! Taigi nuo 2008-ųjų pradėjo rutuliotis „Tarmių stalo“ idėja, kuri virto premjera 2013-aisiais. O vyras Rimantas ir sūnus Severinas padėjo atlikti medžio darbus spektakliui. Kėdės „vaizduoja“ atskirų regionų sodybas: suvalkiečiui (Saulius Čėpla) ji pagaminta su skaitliukais; dzūkės (Jurgita Orlovaitė) kėdė – su užuolaidėlėmis, verpimo rateliu, „džiovintais grybais“ – ritelėmis; žemaitei (E. Zizaitė) taburetėje įrengtas „vandens malūnas“, „sviestamušė“, krosnis; aukštaitei, kurią aš vaidinu, – grėblys...

Kurdama spektaklio scenarijų ir scenografiją rėmiausi Norberto Vėliaus monografija bei straipsniais, sudėtais į knygą „Baltų mitologija iš sakalo skrydžio“ (parengė Pranas Vildžiūnas), studijavau tarmių atlasus, klausiau begalę įrašų, perskaičiau daugybę lietuviškų pasakų, konsultavausi su Lietuvos kalbos instituto darbuotojais. Jau 2008-aisiais norėjau sukurti monospektaklį „Keturi kampai“, bet supratau, kad turi vaidinti keturi aktoriai...

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Kodėl?

Vienam įtikinamai ir natūraliai keturiomis tarmėmis šnekėti sunku. Studijų metais dėstytoja V. Vaitkevičiūtė neleido vienam studentui žemaitiškai kalbėti: „Šios tarmės nėra tavo kraujyje.“ Mūsų spektaklyje natūraliausia yra tikra žemaitė E. Zizaitė, komiškų šaržų ir teatrinių pokštų meistrė. Liūdna, bet tarmės po truputį traukiasi iš mūsų tautos gyvenimo. Dėl daugelio priežasčių. Turbūt čia ir bendrinės kalbos švarinimas, ir okupacija turėjo milžiniškos įtakos, o ir aplinkinių požiūris į kalbantįjį tarmiškai: „Žiū, kaimietis!“ Apmaudu, kad aš nemoku kokios nors tikros tarmės. Esu „maišyta“ suvalkietė – alytiškė. Tarmių mums reikia mokytis kaip kokios užsienio kalbos. Norėjau, kad spektaklyje suskambėtų kiekvienos lietuviškos tarmės „muzika“.

Kaip sekėsi vadovauti kolegoms, režisuoti? Intymiai ir subtiliai pasaką apie Bezduką spektaklio „Tarmių stalas“ pradžioje seka aktorė J. Orlovaitė. O kokios aktoriaus S. Čėplos savybės imponuoja?

Su Sauliumi kartu vaidiname antrame spektaklyje („Gandro dovanoje“ jis pakeitė Jokūbą Vilių Tūrą, o šis – prieš tai vaidinusį Darių Rakauską). Kiekvieno režisieriaus svajonė, kad aktorius būtų lankstus. Saulius labai imlus, geranoriškas, pagavus, improvizuojantis, turi gerą humoro jausmą. Iš dramos teatro atėjusiems animuoti daiktus nėra lengva...

Nelengva buvo man, vaidinant pasaką „Dangus griūva“, pasivyti kolegas. Aktoriaus ir režisieriaus profesijų susidūrimas – slidus. Negali repetuoti visu pajėgumu kaip aktorė, nes reikia akylai stebėti spektaklio vyksmą ir vertinti trūkumus. Tačiau atėjus tam tikram laikui turi pamiršti, kad tu režisierius, ir „nerti“ į vaidybą. Turbūt tas momentas ir sunkiausias.

Dabartine „Stalo teatro“ komanda džiaugiuosi: jaučiu kiekvieno nario geranoriškumą, suinteresuotumą, norą kurti, prisidėti prie teatro gyvavimo tuo, kuo sugebi, ir dar daugiau... „Stalo teatras“ kiekvienam iš mūsų yra brangus, jaučiu, kad svajonė pildosi – radau bendraminčius.

Kaip spektaklyje atsirado „žaidimai garsu“?

„Stalo teatro“ spektakliams būdinga, kad aktoriai muzikuoja, kuria garsinę aplinką patys arba profesionalūs muzikantai muzikuodami tampa aktoriais. Kartu su kompozitore S. Dikčiūte muzikos, kaip ir kitų „Stalo teatro“ spektaklių elementų, nenorime nutolinti nuo žiūrovų. Nenorime jų apgaudinėti „atmosferiniais“ šydais. Stengiamės, kad visuose spektakliuose muzika būtų atliekama scenoje. Kai dėl įvairių priežasčių to kartais nepavyksta įgyvendinti, tenka leisti įrašą. Tačiau siekiame, kad muzika būtų visavertė pastatymo dalis. O šiame spektaklyje puodai, dubenys, akmenys, skaitliukai ir t. t. panaudojami, kai kuriame garsus. Ir šviesa svarbus elementas. Mūsų spektaklius šviečia šviesų dailininkas Tadas Juozapaitis. „Šviestukas“ teatre svarbu: išjungs šviesą – vaidink, kiek nori! (Juokiasi).

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Atpasakoti siužetą jums ne itin svarbu. Neeiliuojate posmų. Ir „Trimis paršiukais“ jūsų nesugundysi...

Kodėl? „Statybininkų pasakose“, kurias seku Pasakų pirmadienių metu („Menų spaustuvėje“) mažyliams, yra ir „Trys paršiukai“, ir „Jaučio trobelė“, ir „Mažųjų statybininkų seminaras“ (juokiasi) – duodu popieriaus, įvairių kamštelių, ir vaikai stato namus. Vilkas pučia – nė vieno namo nenupučia! „Nėra ko bijoti vilko, jei namo sienos visus vėjus atlaiko!“ – sakau jiems. Taip kovojame su baimėmis...

Kalbant rimtai, medžiaga turi jaudinti, įkvėpti; „Trys paršiukai“ kurti didesnio spektaklio neįkvepia. O turiu pasakų, mitų, kurie laukia savo laiko...

Svajonė? Būsiu banali, bet norisi turėti patalpas, kuriose galėtume repetuoti, laikyti dekoracijas, susiburti. „Menų spaustuvėje“ nėra sąlygų sandėliuoti. O turto pas mus daug – 12 spektaklių repertuare! Pavyzdžiui, „Vėjų Motės“ dekoracijas, apšvietimą, efektus reikia montuoti tris valandas, paskui suvaidinti monospektaklį, tada išmontuoti, pakrauti, iškrauti... Uf! Norisi, kad Lietuvos valstybėje atsirastų kitoks požiūris į vaikus, į jiems skirtą teatrą ir būtų skiriama tiek lėšų, sudaryta tokia finansavimo sistema, jog visi galėtų pamatyti gerus spektaklius, o teatralai juos garbingai kurtų nedrebėdami dėl rytojaus duonos kąsnio, nebijodami sąskaitos už patalpų nuomą ir laiku atsiskaitydami su samdomais darbuotojais. Juk teatras vaikams, o tuo labiau kamerinis, negali užsidirbti iš spektaklių. Tuomet bilietai turėtų būti keturgubai brangesni.

Ką jums reiškia „Auksinio scenos kryžiaus“ įvertinimai? Šiemet stebėjau apdovanojimų ceremoniją Panevėžio J. Miltinio dramos teatre – aktoriai, suaugę žmonės, emocijas teatro fojė reiškė kaip vaikai – šėlo, šokinėjo, plojo rankomis, šūkavo...

Aktoriai – emocijų žmonės. Šlovė svaigina... Džiaugiuosi ir aš: mes, mažas „Stalo teatras“, galime konkuruoti su valstybiniais lėlių teatrais, net aplenkti juos...

„Gandro dovana“ reikalauja subtilios aktorinės partnerystės, kūrybinio jautrumo, veikimo „čia ir dabar“. Negali iš lovos atsikėlęs ir atlėkęs suvaidinti spektaklio, pavyzdžiui, apie pasaulio sukūrimą... Turi prieš tai „pabūti mite“, paieškoti kitokių, nebuitinių santykių su kolegomis...

Gali atrodyti, kad „Avinėlio kelionėje“ (2010 m. Klaipėdos tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Karakumų asilėlis“ laimėjo vaikų žiuri diplomą) mes tik skysčius pilame po grafoprojektoriumi, o iš esmės tas pilstymas yra aktorių šokis. Net dubens padavimas, juostos su gyvūnų piešiniais traukimas paklūsta mito ritmikai. Negalima prieš spektaklį kalbėti nesąmonių, blaškytis. Vaikai – jautriausia publika. Šalta nosimi pavaidinsi – neklausys tavęs... Spektaklis įvyksta, kai pasieki jų širdis. Tarsi ilgai meditavęs nutapytumei paveikslą vienu brūkšniu, vienu potėpiu...