Gegužės 8 dieną Kaune įvyko pirmoji ciklo „Žmogus ir visuomenė“ diskusija. Šį diskusijų ciklą rengia Iustitia et Pax komitetas Lietuvoje, Lietuvos Laisvosios visuomenės institutas, ISM politikos klubas. Pirmosios diskusijos tema – „Šeima. Bažnyčia, Valstybė“.

Pagrindinis klausimas diskusijos dalyviams – kokios teisių ribos šiuo metu yra ir kokios turėtų būti tarp šeimos, Bažnyčios ir valstybės?

Diskusijai vadovavo SMI dėstytojas Vincentas Vobolevičius, diskutavo Šeimos instituto direktorė Jolanta Ramonienė, teisininkas, Laisvosios visuomenės instituto valdybos narys Vygantas Malinauskas ir Bernardinai.lt vyr. redaktorius, Iustita er Pax komiteto Lietuvoje narys Andrius Navickas.

Siūlome diskusijos vaizdo įrašą ir pagal jį parengtą tekstinį išrašą.

Jolanta Ramonienė, Šeimos instituto direktorė

Evgenios Levin nuotrauka

Diskusijos iniciatoriai ragino ieškoti ribų Bažnyčios, valstybės ir šeimos santykiuose. Tai sudėtingas ir svarbus uždavinys. Tačiau bėda ta, kad tokios paieškos paprastai remiasi prielaida, jog yra tam tikra sistema, kurią galima koreguoti. Mūsų situacija, deja, kiek kitokia – viskas apversta aukštyn kojomis. Būtent į tai ir noriu atkreipti dėmesį.

Konstitucijoje tarsi aiškiai pasakyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pamatas. Bažnyčia taip pat daugelyje dokumentų pabrėžia šeimos misijos nepakeičiamumą. Tačiau tikrovėje nei šeimos jaučiasi, jog yra kieno nors pamatas, nei politikai šeimos stiprinimą vertina kaip savo veiklos prioritetą – juk namo tvirtumas priklauso pirmiausia nuo pamatų, nei pagaliau Bažnyčia, turiu galvoje institucinę Bažnyčią, nuosekliai lydi ir rūpinasi šeimomis.

Pirmiausia pačioms šeimoms Lietuvoje trūksta savosios svarbos suvokimo, įsisąmoninimo, kad nuo to, kaip jos atlieka savo misiją, priklauso jų realus vaidmuo ir įtaka visuomenėje. Dažnai šeimos mano, kad yra svarbesnių reikalų, yra menkai susitelkusios, nebando atstovauti savo interesams politiniu lygmeniu, negina savo, kaip šeimos, teisių.

Ar galima teigti, kad Lietuvos politinis gyvenimas kuriamas ant šeimos pamato? Deja, ne. Net ir socialinėje politikoje orientuojamasi į atskirus šeimos narius, bet ne į šeimas kaip visumą. Kuriant ir priimant įstatymus nejaučiama būtinybės pirmiausia įvertinti, kaip jie paveiks šeimos institutą. Politikai dažniausiai orientuojasi į socialinių gaisrų gesinimą, o ne į nuoseklias skatinamąsias priemones.

Tenka pripažinti, kad ir institucinei Bažnyčiai trūksta nuoseklaus bendradarbiavimo su šeimomis. Paprastai apsiribojama pasirengimu santuokai, tada teikiami sakramentai vaikams, į pasirengimą jiems vis dar per mažai įtraukiami ir tėvai. Dažna šeima pasigenda kompetentingo dvasininkų ar aktyvių pasauliečių palydėjimo, galimybės kreiptis, sprendžiant problemas, su kuriomis susiduria, Turime didžiulį Bažnyčios dokumentų lobyną, kuris galėtų suteikti aiškesnes gaires šeimoms. Deja, jis pernelyg menkai perteikiamas šeimoms. Dėkui Bernardinai.lt ir žurnalui „Artuma“, jog nepamiršta šeimos temos, tačiau jų pastangų nepakanka.

Taigi, dabartinėje situacijoje tiek valstybė, tiek Bažnyčia neretai į šeimą žvelgia ne kaip į pamatą, bet kaip į naštą, su kuria reikia kažką daryti. Tad nenuostabu, kad valstybė pradeda perimti ar net dubliuoti tas funkcijas, kurias tradiciškai sėkmingai atlikdavo šeima. Iškeliami atskirų šeimos narių teisių klausimai, pabrėžiant, kad pačios šeimos jų esą nesugeba spręsti. Apie paramą šeimai pradedama kalbėti kaip apie išlaidavimą, pamirštant, kad šeimoje ne tik vyksta visuomenės atsinaujinimas, priimama nauja gyvybė, bet ir vyksta socializacijos, ugdymo procesai, kurie esmingai svarbūs valstybės gyvenime.

Bažnyčia taip pat pastoracijoje daugiau orientuojasi į pavienius asmenis, o ne į šeimas, kaip tikėjimo bendruomenes.

Kaip spręsti tas problemas, kurias įvardijau? Pirmiausia, mano galva, labai svarbu įsivardyti dabartinę situaciją, į ją pažvelgti realistiškai, nes, priešingu atveju, mes nepasieksime realių pokyčių. Dar vienas svarbus dalykas – pavienių sprendimų nepakanka, čia reikia sisteminės prieigos ir esminių pokyčių, kaip esame įpratę formuluoti problemas, mentaliteto pokyčių. Galima pasidžiaugti, kad būta pastangų keisti situaciją ir tą matome parengtoje Valstybės šeimos politikos koncepcijoje, Švietimo įstatymo pataisose, kuriose labiau akcentuojama šeimos svarba, tačiau šalia yra daug įstatymų, iniciatyvų, kurie juda priešinga kryptimi ir sukelia dar daugiau chaoso.

Labai svarbu sutarti dėl bendro tikslo, kurio aktyvios šeimos, šeimų organizacijos, politikai, dvasininkai sutelktai galėtų siekti, suvokiant, kad kalbame apie pamatų stiprinimą.

 Vygantas Malinauskas, teisininkas, Lietuvos vyskupų konferencijos atstovas, Laisvosios visuomenės instituto valdybos narys 

Vygandas Malinauskas

Evgenios Levin nuotrauka

Šeima – Bažnyčia – valstybė yra trys labai svarbios institucijos. Svarbu pasiaiškinti, kaip jos viena su kita sutinka arba nesutinka šiandien ir kur to priežastys bei padariniai. Visi mes pasisakome už tai, kad šeima būtų savarankiška, net ir Europos pagrindinių laisvių ir teisių konvencijoje įtvirtintas principas, kad šeimos gyvenimas savarankiškas, tai erdvė, kuri turi būti gerbiama ir puoselėjama. Tiesa, natūralu, kad kitos institucijos daro įtaką šeimai. Nuo pat valstybės atsiradimo ji veikė šeimos gyvenimą, kaip ir Bažnyčia daro įtaką kiekvienam šeimos nariui. Valstybės ir Bažnyčios įtaka yra skirtinga. Bažnyčia pirmiausia siūlo vertybes, suteikia žmonių gyvenimui vertybinį turinį, o valstybė įprastai į šį turinį nesikišdavo, tačiau siekdavo sukurti tokią visuomenės tvarką, kurioje šeimos galėtų savarankiškai tvarkytis ir klestėti.

Tačiau mūsų laikais stebime naują reiškinį, kai valstybė pradeda siekti užimti Bažnyčios vietą ir perimti religijos funkcijas, pradeda nurodinėti šeimai, kaip ši turi gyventi, kokias vertybes išpažinti, pradeda net nustatinėti, kas gali būti vadinama šeima, kaip dera auklėti vaikus, koks yra šeimos ir santuokos ryšys. Kitaip sakant, valstybė įsiveržia į sferą, kuri anksčiau buvo išskirtinai moralės plotmės dalykas. Tai yra vienas iš didžiausių mūsų laikų konfliktų, kuris, panašu, vis aštrėja.

Matome tendenciją, jog atsiranda vis daugiau institucijų, įstatymų, direktyvų, kurios siekia reglamentuoti šeimos vidaus gyvenimą. Nors pabrėžiama, kad šeimos privatus gyvenimas turi būti neliečiamas, tačiau realiai valstybė stengiasi primesti jam savo taisykles. Pirmiausia valstybė jaučiasi galinti pasakyti, kaip turi būti auklėjami vaikai, ir kištis, jei, jos požiūriu, auklėjimas nėra tinkamas. Valstybė kontroliuoja švietimo sistemą ir matome tendenciją, jog vis aktyviau bando nurodyti, kaip joje turėtų būti aiškinami pasaulėžiūriniai dalykai. Taip pat valstybė stengiasi įsigyti kuo daugiau instrumentų , kurie pateisintų įsikišimą į šeimos vidaus reikalus, jei būtų konstatuota, kad šeima gyvena ne taip, kaip, valstybės požiūriu, jai derėtų gyventi, padėtų spręsti šeimoje įsiliepsnojančius konfliktus.

Neabejotina, kad tam tikrais atvejais valstybės įsikišimas tiesiog būtinas. Tačiau bėda ta, kad vis labiau siaurinamos tėvų kompetencijos ribos ir dažnėja intervencijos atvejais, kurie toli gražu ne visada yra būtini. Pavyzdžiui, labai daug dėmesio skiriama, kaip tėvai privalo auklėti vaikus: ar galima duoti diržo, ar galima statyti į kampą. To padarinys yra tai, kad šeimos gyvenimas nustoja būti gerbiamas. Į tėvus pradedama žiūrėti ne kaip į žmones, kurie trokšta savo vaikams visko, kas geriausia, bet kaip į potencialius smurtautojus ir nevykėlius.

Kokia turėtų būti Bažnyčios laikysena, kurios įtaka ar galimybė viešai deklaruoti vertybes mažinama, didėjant valstybės kišimuisi? Viena iš išeičių – visuomenė turėtų drąsiai ginti savo teisę gyventi protingai. Ką tai reiškia? Pirmiausia galimybę kelių vertybinių alternatyvų akivaizdoje rinktis tą, kurią vertiname kaip geriausią. Valstybė turėtų atisakyti pretenzijos primesti savo protingumo kriterijus, tuo labiau kad tai ypač pavojinga situacijoje, kai vyrauja politinė filosofija, tvirtinanti, kad valstybės tvarka turi būti „išvalyta“ nuo bet kokių vertybinių įsitikinimų. Kas nutinka, kai iš viešosios tvarkos eliminuojama religinė, vertybinė dimensija? Paprasčiausiai žmonėms atimama teisė gyventi protingai. Iš esmės jie praranda galimybę rinktis ir yra verčiami gyventi pagal valstybės direktyvas. Pavyzdžiui, išmintingi tėvai, kurie nori, kad jų vaikai užaugtų laimingi, supranta, jog laimingam gyvenimui būtinos dorybės. Tai dar antikoje suformuluotas teiginys, daugybę kartų įrodęs savo teisingumą. Kaip dorybės gali būti įgyjamos? Tik gyvenant tam tikroje aplinkoje, kurioje būtų jomis gyvenama, kurioje būtų aiškūs vertybiniai riboženkliai. Bėda ta, kad šiandien valstybė tvirtina, jog visi pasirinkimai yra vienodos vertės, ir viskas priklauso nuo individo preferencijų. Galima teigti, kad vienas iš svarbiausių šiandienos ginčų yra tai, ko reikia žmogui, kad jis taptų visaverčiu žmogumi? Vyrauja individualistinė samprata, kurioje žmogus suvokiamas kaip atomas, kuris pats gali save konstruoti, nuspręsti, kas jam yra geriausia, ir turi galimybę reikalauti iš aplinkos, kad visi pripažintų tas jo pretenzijas. Alternatyvi pažiūra, kuri remiasi ne individualistine, bet dorybių pasaulėžiūra, tvirtina, kad žmogaus ugdymui būtina bendraminčių bendruomenė, Yra toks posakis – užauginti vaiką reikalingas visas kaimas. Iš tiesų reikalinga bendruomenė, kuri išpažintų ir gyventų pagal tam tikras vertybes.

Deja, dabartinė politinė tvarka, deklaruojanti neutralumo šūkį, nepripažįsta ir net visaip trukdo vertybinių bendruomenių egzistavimui, bandydama kuo didesnę teritoriją perimti kontrolei. Tad vienas svarbiausių uždavinių šiandien – kovoti už tokią tvarką, kurioje būtų gerbiamos vertybinės „salos“. Tik tokia Lietuva bus laisva ir laiminga. Priešingu atveju, mums visiems teks nuolat taikytis prie bendro žemiausio vidurkio.

 Andrius Navickas, Bernardinai.lt vyr. redaktorius 

Puiku, jog pripažįstama, kad šioje diskusijoje yra daug sudėtingų klausimų ir nepakanka priimti skambią deklaraciją, kuri esą viską sudėliotų į vietas. J. Ramonienė teisingai pastebėjo, kad gyvename chaotiškoje situacijoje, kai deklaracijos ir tikrovė labai skiriasi. Ji teigė, kad valstybė nesielgia pagal Konstitucijoje įrašytą principą, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pamatas. Visiškai su tuo sutinku. Valstybinės institucijos, politikai šiandien, deja, nesuvokia, kokia svarbi šeima. Pagarba šeimai nėra vien duoklė tradicijai, savojo krikščioniškumo demonstravimas, bet pirmiausia rūpinimasis valstybės ateitimi. Dažnai politikai pradeda labiau priminti teologus, moralistus, kurie mums pasakoja apie šeimos svarbą, užuot darę tai, kas jiems priklauso: kurtų tokią teisinę aplinką, kurioje šeimai būtų skirtas deramas vaidmuo, garantuotų, kad priimti įstatymai neliktų gražiomis deklaracijomis, bet būtų vykdomi.

Deja, ir institucinės Bažnyčios atstovai dažnai elgiasi veikiau kaip politikai, o ne kaip ganytojai. Gerai, kai kunigai, vyskupai, aktyvūs pasauliečiai kalba apie šeimos reikšmę valstybei, tačiau šeima ne mažiau svarbi ir Bažnyčiai. Mes pernelyg daug kalbame, ką kiti turėtų daryti, užuot patys padarę bent tiek, kas nuo mūsų priklauso.

V. Malinauskas labai tiksliai konstatavo, kad didžiausias konfliktas šiandien kyla dėl to, kad pradedama trintis riba tarp valstybės ir šeimos kompetencijų. Čia nemaža pačių mūsų, krikščionių, kaltė, kai mes pradedame iš valstybės reikalauti per didelio aktyvumo, neretai norime, kad ji ne padėtų šeimoms spręsti savo problemas, bet spręstų šeimai iškilusias problemas pati. Drįstu teigti, kad dažnu atveju šeimos lūkesčiai valstybės atžvilgiu yra perdėti, ir tai susiję su bendra pokomunistine mąstysena. Sovietmečiu valstybė buvo totalitarinė, ji bandė kontroliuoti viską. Mes tuo piktinomės, tačiau iš dalies ir pripratome. Šiandien, kai tik susiduriame su iššūkiu, didelė pagunda piktintis, kodėl valstybė nieko nedaro, o ne bandyti spręsti problemas patiems. Be to, nepamirškime, kad valdžios keičiasi. Kai mes, džiaugdamiesi, kad kuri nors valdžia labiau rūpinasi šeima, perleidžiame jai per dideles sprendimo teises, pasikeitus valdžiai, tai atsigręžia prieš mus pačius. Krikščioniškas socialinis mokymas mums aiškiai primena, kad šeima yra pirmesnė valstybės atžvilgiu ir iš valstybės pirmiausia nori, kad ši pripažintų šeimos tapatybę ir savarankiškumą.

Taip pat svarbu viešai pasakyti, kad valstybei kur kas labiau reikia šeimos nei šeimai valstybės. Šeimos kaip nors išsivers ir be valstybės, tačiau be šeimos valstybė pasmerkta žlugti, nes šeima sprendžia demografinius, socialinius, ugdymo klausimus. Tai turime padėti įsisąmoninti politikams. Mes, kalbėdami apie paramą šeimai, prašome ne išmaldos, bet kalbame apie išmintingą investiciją į valstybės ateitį. Kai politikai sako, kad tam nėra pinigų, jie elgiasi kaip kvailiai. Deja, dažniausiai tenka vadovautis taisykle, kad neregių šalyje net vienakis turi geriausią regėjimą. Kitaip sakant, dažniausiai tenka remti politikus, kurie labiau nei kiti rūpinasi šeimos instituto stiprinimu, nors rūpinasi visai nepakankamai.

Šiandien turime aiškiai sau atsakyti, kiek valstybė gali ir privalo pasitikėti šeima. Kai valstybė sako, kad gimdyti galima tik taip, kaip ji nurodo, kad ugdyti vaikus galima tik taip, kaip ji nurodys, kad vaikų sveikata reikia rūpintis, kaip ji nurodys, tai reiškia, kad nepasitikima, jog šeimos nori savo vaikams to, kas geriausia. Taip, yra šeimų, kurios elgiasi neatsakingai.

 Jolanta Ramonienė

 Bendraudama su politikais matau, kad jų veiksmuose labai daug deklaratyvumo. Ką geriausio politikai gali padaryti? Nuosekliai ir kryptingai dirbti, bandyti įsiklausyti ir suprasti, ko reikia šeimoms. Tai ne vienos kadencijos darbas, kurio vaisiams subręsti reikia ilgo laiko. Deja, politikai paprastai mąsto kadencijomis ir jau nuo vidurio kadencijos pradeda galvoti apie rinkimus ir efektingus, bet nebūtinai efektyvius sprendimus.

Dabartinėje situacijoje daug kas priklauso ir nuo pačių šeimų aktyvumo. Kiek šeimos bus aktyvios ir gins savo interesus. Problema ta, kad būti aktyvistu šioje srityje nėra paprasta. Tam reikia skirti laiką po kitų darbų, kurį tenka atimti iš šeimos. Reikalingas tikras pasišventimas. Kaip atrasti tokių žmonių? Tikiu, kad jų yra, tačiau reikėtų veikti ne pavieniui, bet sutelktai. Per darbo su politikais laikotarpį įsitikinau, kad pokyčiai įmanomi, tačiau reikia būti labai nuosekliems, atkakliems ir įsisąmoninti, kad teks judėti labai mažais žingsneliais.

Dar vienas svarbus dalykas – nevalia užsidaryti savame rate ir vienas kitam pamokslauti. Turime atsiverti ir kitaip mąstantiems, įsiklausyti, ieškoti sutarimo. Tikiu, kad galima atrasti bendrų tikslų, nepaisant to, kad bus ir skirtumų, tačiau šeimos politika tikrai gali vienyti, telkti, o ne skaldyti valstybę.

 Vygantas Malinauskas

 Nemanau, kad valstybė gali būti visiškai vertybiškai neutrali. Dažnai deklaruojama, kad vienodai rūpinamasi visais, visi vienodai traktuojami, tačiau net ir pačioje liberaliausioje visuomenėje yra ekstremistinių grupių, kurios atsiduria anapus įstatymų ribų. Šiuo atveju svarbu sutarti, kokios vertybės bus atskaitos taškas. Ne kartą teko įsitikinti, jog teisinga pažiūra, kad net ir teismuose sprendimams daro įtaką ne tik įstatymai, bet ir teisėjų vertybinė pozicija. Tai akivaizdu sudėtingose bylose. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas, svarstydamas, ką Konstitucija sako apie šeimą, galėjo perskaityti tekstą ir visai kitaip nei perskaitė. Viskas priklausė nuo tų vertybinių nuostatų, kurias turi patys teisėjai. Kita vertus, net ir paprastose bylose vertybės veikia, tik mes to nepastebime, nes jos mums atrodo savaime suprantamos. Pavyzdžiui, niekam nekyla abejonių, kokias vertybes gina įstatymas, draudžiantis viršyti greitį, važiuojant automobiliu. Todėl ir atrodo, kad teisėjas, sprendžiantis greičio viršijimo bylą, vadovaujantis išskirtinai teisės aktais, nors iš tiesų vadovaujasi ir savo vertybėmis.

Sudėtingiausias klausimas – kas nustato vertybes, kokioms vertybėms turi būti teikiamas prioritetas, kaip spręsti vertybių konfliktus? Atsakymo kryptį mums diktuoja prigimtinių teisių tradicija, kuri sako, kad turime pirmiausia remtis tomis vertybėmis, kurios kyla iš žmogaus prigimties ir yra svarbios laimingam gyvenimui. Tačiau šiandien, deja, jau nebesutariama, kas yra universalu, kokia yra prigimtis ir kas yra laimingas gyvenimas. Tad lieka tik savotiškų paliaubų kelias. Negalima sakyti, kad valstybė jokiais atvejais negali ir neturi kištis į šeimos gyvenimą. Yra situacijų, kai tai būtina. Tačiau turi būti pastatyta labai aukšta siena, kurią perlipti būtų galima tik išskirtiniu atveju, iškilus būtinybei, ir veikti derėtų tik proporcingai. Deja, šiandien stebime priešingą tendenciją: menkinama šeimų gyvenimo apsauga ir neproporcingai didinama individualios saviraiškos apsauga.

 Andrius Navickas

 Kai kalbėjau apie tai, jog reikia skirti teologinį ir politinį kalbėjimo būdus, jokiu būdu nenorėjau pasakyti, kad politika gali būti atskirta nuo moralės, nuo vertybių. Tačiau politikoje svarbiausiu kriterijumi turi būti bendrojo gėrio siekis, o ne tai, kad argumentai esą susiję su kuria nors vertybine tradicija.  Šeima politikams turi būti svarbi ne todėl, kad krikščionybė labai ją vertina, bet dėl to, kad ji vertinga, žvelgiant iš bendrojo gėrio perspektyvos.

Kiekvienas politikas vadovaujasi tam tikromis vertybėmis. Nėra vertybiškai neutralaus šeimos apibrėžimo, kiekvienas apibrėžimas priklauso nuo jį formuluojančio pasaulėžiūros. Aišku, kiekvieną apibrėžimą galima tikslinti, dėl jo diskutuoti, pasiekti kompromisą, tačiau kompromisinis apibrėžimas yra visai kas kita nei neutralus. Kodėl tai akcentuoju? Nes šiandien regime keistas pastangas šeimos politikoje politinius kozirius perduoti mokslininkams. Štai sociologai ištiria dabartinę situaciją ir paskelbia, kad daug žmonių gyvena nesusituokę. Iš čia kažkodėl skubama daryti išvadą, kad gyvenimas nesusituokus turi būti valstybės skatinamas. Tai fakto ir vertybės supainiojimas. Mokslininkai iškelia klausimus, parodo tendencijas, o jau politikų tikslas žiūrėti, ką daryti būtent tokioje situacijoje, kaip iš jos kapanotis? Įsivaizduokite, kad važiuojame automobiliu iš Vilniaus į Kauną, ir jis sugenda prie Elektrėnų. Vertybiškai neutralus stebėtojas gali konstatuoti, kad mes esame prie Elektrėnų, ir tai bus neginčijama tiesa, bet tai nereiškia, kad mums čia dera likti, kad mums nebereikia į Kauną. Problema, kurią turime išspręsti – kaip nuo Elektrėnų nuvykti iki Kauno, o ne kaip įsipatoginti Elektrėnuose? Mokslininkai, kol lieka tik mokslininkai, negali pasiūlyti vertybinių gairių. Jas gali pasiūlyti etikai, dvasininkai, intelektualai etc., o politikų prievolė siekti, kad labiausiai jiems priimtina formuluotė taptų įstatymų pamatu.

Demokratinėje visuomenėje visi priimti sprendimai turi vertybinį atspalvį ir turime siekti ne vertybiškai neutralių sprendimų, bet to, kad jie būtų priimti, įsiklausant, atsižvelgiant į kuo didesnį žmonių skaičių. Demokratinėje visuomenėje visos nuomonės svarbios, tačiau tai nereiškia, kad visos jos vienodai teisingos. Yra numatyti politiniai mechanizmai, kurie padeda atsirinkti, kaip spręsime konkrečią problemą. Šiandien problema, kad, nepaisant daugybės kalbų apie demokratijos triumfą, iš sprendimų priėmimo proceso bandoma išstumti krikščionis, nes, pasak keistos dabartinio liberalizmo atmainos, krikščionys esą per mažai „modernūs“, kad į jų nuomonę reikėtų įsiklausyti. Tad galime sakyti, kad valstybės ir šeimos santykių krizė kartu yra ir demokratijos krizė.