Gegužės 17-oji – tarptautinė vaikų psichologinės pagalbos linijų diena. Visiems žinoma, kad nemaža dalis vaikų psichologinių problemų ir skausmo yra susiję su iš bendraamžių patiriamomis  patyčiomis. Šia proga siūlome kanadiečio vystymosi psichologijos specialisto, turinčio 40-ties metų pagalbos vaikams, jaunimui bei jų tėvams ir ugdytojams patirtį, dr. Gordono Neufeldo įžvalgas opiu patyčių klausimu.

Kodėl kai kurie vaikai tyčiojasi?

Daugelis mūsų patyčias suvokia kaip elgesio problemą – esą besityčiojantis taip daro iš piktos valios. Iš tiesų, jei giliau pažvelgtume į šį reiškinį, jis susijęs su prieraišumo institnktais, kurie tapo iškreipti. Prieraišumas yra skirtas palengvinti rūpinimąsi – mažais, silpnais, pažeidžiamais.

Esama dviejų instinktų grupių. Viena jų, susijusi su poreikiu priklausyti, rodyti pagarbą, siekti pritarimo. Kita grupė ( kalbant apie žmones, jai neturime pavadinimo, tačiau apie gyvūnus – taip) – tai „alfa instinktas“: dominuoti, kontroliuoti, tarti paskutinį žodį, visada būti pirmam, visada – preišakyje. Tai reiškia, gebėti pasirūpinti. Ir tą mes akivaizdžiai pastebime gyvūnų pasaulyje.

Probelmų atsiranda tada, kai vaikai atsiriboja nuo savo jausmų. Kai jie „bėga“ nuo savo pažeidžiamumo (o tai dažnai nutinka mūsų vaikams), kai šie ne tik stumiami tapti „alfa vaikais“, bet tuo pat metu jiems neleidžiama rūpintis ir prisiimti atsakomybės, kas šiuo atveju turėtų būti logiška. Tai sąlygoja iškreiptą situaciją: tokie vaikai pradeda pulti silpnesnį ir išnaudoti pažeidžiamesnį. Tai – iškreipto prieraišumo fenomenas. Taigi, patyčių reiškinį galima vadinti ir prieraišumo sutrikimu.

Tokiu požiūriu bei siekiu grąžinti besityčiojantį į jam prideramą vietą heirarchijoje ir vadovaujasi veiksmingiausios patyčių prevencijos programos.  Į jas įtraukiami tiek vyresni žmonės, tiek maži vaikai. Pastarosios programos grąžina besityčiojantį į natūralią, rūpesčiu paremtų santykių hierarchiją, kokia ji iš tiesų ir turi būti.

Taigi, kai besityčiojantis vaikas stipriai prisiriša prie besirūpinančio juo suaugusiojo, jo širdis ima minkštėti. Turėdamas tokią širdį, jis nebegali tyčiotis. Kai toks vaikas vėl susigrąžina savo jausmus, jis susigrąžina ir gebėjimą rūpintis. O tai daro stebuklus.

Tačiau patyčių problemą mes dažnai sprendžiame neteisingai, sutelkdami  dėmesį vien į  elgesį, kovodami su simptomais, tačiau nesuvokdami pačios probelmos esmės.

Ar galima „perauklėti“ besityčiojantį?

Be jokios abejonės. Vos tik imi suprasti patyčių esmę, jog tai – iškreiptas „alfa instinktas“. „Alfa instinkatas“ skirtas rūpintis, ginti, saugoti. Tai – nuostabus instinktas. Tačiau kai vaikas pradeda gintis nuo savo jausmų, jis tampa iškreiptas. Taigi vaikas ima pulti pažeidžiamiausius, išnaudoti silpnesnius.

Taigi , kai atsiranda atsakingai besirūpinantis suaugusysis ir besityčiojantis prie jo prisiriša, jo širdis „suminkštėja“,  ir „alfa instinktui“ grąžinama pirmykštė funkcija. Ir  tas, kuris anksčiau tyčiodavosi,  pradeda  įnirtingai ginti tuos, prie kurių yra prisirišęs.

Egzistuoja dar viena problema. Nors „alfa vaikas“ gali būti ir geros širdies, tam,  kad netaptų besityčiojantis, jis turi jausti suaugusiojo švelnų, rūpestingą, tačiau tvirtą dominavimą savo atžvilgiu.

Ar tėvai žino, kad jų vaikas tyčiojasi?

Dažniausiai ne. Paprastai patyčių instiktai išlenda tada, kai šalia nėra tėvų ir kitų suaugusiųjų.

Norint išsiaiškinti, ar jūsų vaikas nesityčioja, reikėtų atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma: ar jis  yra „alfa vaikas“ – visada siekia būti pirmas, tarti paskutinį žodį, visada nori vadovauti. Antra: ar nėra ženklų, kad jis slopina savo jausmus. Tai išduoda tokie pasakymai: „Man nerūpi“, „Tai nesvarbu“, „Na ir kas“. Toks vaikas bodisi kalbėti apie savo skaudulius, tai, kas jį liūdina, jis niekada neprisipažįsta, jog jam neramu, niekada nesako „aš jaudinuosi“, „aš bijau“.

Štai tokia „kombinacija“ ir yra rizikos faktorius – „alfa vaikas“ su nuslopintais jausmais. Galite būti beveik tikri, kad jis ims išnaudoti jaunesnius brolius ir seseris, skriausti silpnesnius ir pažeidžiamesnius.

Kaip turėtų patyčių probelmą spręsti mokyklos?

Iš esmės reikėtų orientuotis ne į gražų vaikų tarpusavio sutarimą, t.y. mokyti būti draugiškiems, neužgauti vieni kitiems jausmų ir pan. Ne, kadangi mes, kad ir kaip norėtume, niekada niešrausime polinkio į agresiją. Jį turi visi žinduoliai. Jis išryškėja tam tikromis sąlygomis, ir jos visada susiklostys ten, kur kai kurie vaikai nesijaus saugūs ir priklausomi nuo už juos atsakingų suaugusiųjų. Kai tokie vaikai atsiriboja nuo savo jausmų, jie ima nuo jų gintis. Tą galima pastebėti netgi pelių pasaulyje.

Taigi turėtume stengtis sugrąžinti vaikus į jais besirūpinančių suaugusiųjų „orbitą“. Kai mokiniai „sukasi“ aplink mokytoją, kai jie su juo jaučiasi saugūs, jų pačių tarpusavio santykiai tampa kur kas geresni ir vaikai  mažiau linkę pereiti į hierarchiją vienas kito atžvilgiu.

Tarkime, identiški dvyniai „sukasi“ aplink mamą ir tėtį. Kai mama ir tėtis yra dominuojantys vaikų atžvilgiu, šie nepradeda „suktis“ vienas aplink kitą. Taigi vaikų tarpusavio santykis yra teisngas. Tačiau jei identiški dvyniai ima „suktis“ vienas aplink kitą, kažkuris jų tampa „alfa“, o kitas – priklausomas. Taigi, tarp jų atsiranda nesveikas  hierarchinis santykis.

Problema glūdi tame,  kad mes stengiamės būti lygūs su savo vaikais, tarsi su savo bendraamžiais. Tačiau tam nėra jokio mokslinio pagrindo. O akivaizdu tai, kad tarp vaikų ir tų, kurie jais rūpinasi ir už kuriuos jie patys atsakingi turi būti hierarchija paremtas santykis.  Kai atsiranda  toks, rūpinimusi paremtas santykis,  besityčiojančių širdys „suminkštėja“.

Taigi, neturėtume elgtis su savo vaikais kaip lygūs su lygiais. Reikėtų gebėti sukurti tokį santykių kontekstą, kur vaikai būtų prisirišę prie atsakingų suaugusiųjų – mokytojų, jų padėjėjų, taip pat gebėti sietis su jaunesnių klasių vaikais, už kuriuos jie turėtų jaustis atsakingi.

Natūralios hierarchijos sukūrimas – tai paprasčiausias ir drauge veiksmingiausias patyčių probelmos sprendimo būdas, kuris taip pat ir nieko nekainuoja.

Pagal „Catholic Education Resource Center“ parengė J.Ž.