Grupės studentų sprendimas surengti „juodąsias mišias“ Harvardo universiteto miestelyje sukėlė masinį katalikų atsaką ne tik Bostone, bet visose Jungtinėse Valstijose ir netgi pasaulyje. Girdėjau, kad daugybė JAV parapijų aukojo šventąsias Mišias tuo metu, kai buvo numatytas satanistų susibūrimas Harvarde. Pats dalyvavau didingoje Eucharistinėje procesijoje iš universiteto miestelio į Šv. Pauliaus bažnyčią. Šimtai katalikų lydėjo Švenčiausiąjį Sakramentą pagrindine Kembridžo gatve, kur tūkstančiai žiūrovų matė tikinčiųjų kaimenę, sekančią Eucharistinį Gerąjį Ganytoją.

Ne visada esu „didelių renginių“ gerbėjas, nes jaučiu, kad tokie dalykai gali būti panaudoti kaip tikro tikėjimo pakaitalas. Kartais pastangos, įdedamos planuoti ir įgyvendinti tuos renginius, toli pranoksta jų naudą. Jie gali būti viešumo ar stiprios emocinės reakcijos sukūrimo būdas, tačiau efektas dažnai esti trumpalaikis. Tačiau ši Eucharistinė procesija sukėlė kitokius jausmus. Kai mačiau aplink save daugybę dalyvaujančių jaunų koledžo studentų, buvau paliestas jų meilės Eucharistijai ir nuoširdaus troškimo sekti Kristų.

Per pastaruosius metus mane itin džiugino studentų, su kuriais kasdien susitikdavau, eucharistinis tikėjimas. Dažnai, kai stoviu prie bažnyčios prieš sekmadienio šv. Mišias, manęs klausia: „Tėve, ar turėtumėte laiko greitai išpažinčiai?“ Išpažinčių klausau ir pusvalandį prieš kasdienes šv. Mišias. Labai retai pasitaiko diena, kad niekas neateitų. Žmonių sąmoningumą pastebiu ir per pačią Eucharistiją. Kiekvieną sekmadienį ateina jaunimo, kuris vietoje šv. Komunijos paprašo palaiminimo. Galimas daiktas, ištyrę savo sąžinę, jie nenori priimti Eucharistijos negavę Atgailos sakramento.

Visa tai mane sukrečia. Šie jauni žmonės nėra skrupulingi ar įsikibę įstatymo raidės. Jie nesuraišioti mazgais. Jie įkvepia mane kaip jauni žmonės, mylintys Viešpatį ir norintys Jį priimti su atsidavimu ir meile. Jų meilė Eucharistijai ir lengvumas, su kuriuo eina išpažinties, yra gražus mane drąsinantis liudijimas.

Visa tai ateina į galvą, kai mąstau apie „didįjį Eucharistinės procesijos įvykį“ ir šventvagiškas „šėtoniškas mišias“, kurios jį išprovokavo. Šie įvykiai man primena poreikį pačiam nuolatos gilinti savo atsidavimą Eucharistijai. Jie kviečia mus visus įvertinti save pačius ir atnaujinti meilę Švenčiausiajam Sakramentui. Ar myliu Eucharistiją? Ar mano gyvenimas derinasi su Eucharistija, kurią priimu? Ar nuolankiai ištiriu savo sąžinę prieš eidamas priimti šv. Komuniją? Ar praleidžiu laiko maldoje prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ir priimu Eucharistiją su pagarba, ar nerūpestingai ir išsiblaškęs?

Šis „didysis įvykis“ turėtų išjudinti mūsų, kurie laikome save katalikais, troškimą tapti nuoseklesniems savo gyvenime. Nors ir buvome teisingai pasipiktinę kitų planuojama šventvagyste, turėtume įsitikinti, kad patys nesame paprasčiausi „protestuotojai“ savo santykyje su Eucharistija. Verčiau turėtume patys labiau savo gyvenime vertinti Švenčiausiąjį Sakramentą. Šis „didysis įvykis“ turėtų sustiprinti mūsų troškimą vis stipriau išgyventi Eucharistijos artumą. Svarbiausia būti tikriems, kad patys nesame šventvagiški ar nerūpestingi.

Manau, kad šios Eucharistinės procesijos pavyzdys atneš daugiausia vaisių, jeigu katalikai visur ištirs savo pačių sąžines ir nusižeminę išpažins nuodėmes ir gaus išrišimą. Nors dalyvaudami procesijoje tikintieji paliudijo savo meilę Eucharistiniam Jėzui, tačiau mano gyvenime daug galingesnis ir autentiškesnis tikėjimo Eucharistija liudijimas yra matyti kasdienę eilę studentų, laukiančių išpažinties.

Pagal aleteia.org parengė Monika Midverytė OFS