Žmogus gimsta. Gyvena. Ir miršta. Laiko tėkmė yra vienakryptė ir nesustabdoma. Tai  neišvengiama. Bet daugumai žmonių yra lemta sugrįžti į savo praeitį. Žinoma, ši kelionė laiku yra sąlyginė: atsidūrę joje mes nieko negalim pakeisti, nes dabartyje išgyvenama praeitis ne visai mums priklauso... Ši patirtis žmogų aplanko tada, kai vyras ir moteris susilaukia vaiko: vėl po kambarius vaikštom keturpėsti; vėl prie jūros statome smėlio pilis; vėl sprendžiame matematikos uždavinius ir rašome diktantus. Ir visą tai darome kartu su savo atžalomis.

Vaikystė – itin svarbus laikas tiek vaikams, tiek jų tėvams. Juk gležną ir trapų gyvybės daigelį reikia laistyti pačiu geriausiu vandeniu, kad medis užaugtų stiprus ir tvirtas, kad vaisius megztų sveikus ir skalsius. Dėl to tėvai savo vaikams nori perduoti tai, kas gyvenime jiems atrodo brangiausia. Tik nereikia perlenkti lazdos: nesistenkime per vaikus įgyvendinti neišsipildžiusias savo svajones. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir nepakartojamas. O mes, tėvai, esame tik naujos gyvybės prižiūrėtojai. Palydėtojai į gyvenimo platumas. Tad būtina gerai apsvarstyti, ką norime savo vaikams perduoti kaip palikimą. Nes tai, ką vaikai gauna iš savo tėvų, priima visai nesukdami dėl to sau galvos. Tai ateityje jiems gali pridaryti visai nemažai bėdų.

Kai mūsų šeimoje atsirado kūdikis, jis nejučia ir spontaniškai man pažadino tai, kas jau seniai buvo užslopinta ir nustumta į atokiausius sąmonės ir širdies kampelius. Tai buvo ne kas kita, o pats Dievas. Ir nepaisant mano liūdnos ir skausmingos patirties su pačiu savimi ir Aukščiausiuoju, kuri, reikia pripažinti, visada kildavo dėl maištaujančio proto ir nepaklusnios širdies, aš pagaliau suvokiau, kad tai, kas geriausia man galėjo nutikti šiame gyvenime, yra Dievas. Būtent tai ir noriu perduoti savo vaikui: ne kokią nors religinę sistemą ar tradiciją, be kurios, žinoma, neišgyventų nei viena bažnytinė bendruomenė, bet gyvą ir autentišką patirtį su gyvybės Dievu.

Taip atsinaujino mano draugystė su Viešpačiu. Labai aiškiai suvokiau ir jaučiau, kad Viešpats su manimi nori pasidalinti savo Dieviškos Tėvystės dovana. Tad kiekvieną vakarą aš ėmiau laiminti savo kūdikio galvelę kryžiaus ženklu. Tai  buvo ir mano malda. Nors ir trumpa, bet iš širdies gelmių. Juk laiminimas reiškia palinkėjimą visa ko geriausio tam asmeniui, kuris yra laiminamas. Taip trumpai mums kartu su kūdikiu meldžiantis augo ir keitėsi mano santykis su Dievu ir tikrove.

Paaugus dukrytei, privalėjo keistis ir maldos forma. Klūpoti prieš ikoną ir kalbėti tradicines maldas vaikui pasirodė nuobodu. Į pagalbą buvo pasitelkta žvakių šviesa ir smilkalų lazdelės. Bet ir tai negelbėjo. Ėmiau iš dukrytės vis dažniau sulaukti įvairių klausimų. Kam mes meldžiames? Kur yra Dievas? Kodėl aš Jo nematau ir nejaučiu? Tai puikūs klausimai, aktualūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, kurie save laiko netikinčiais. Juos išgirdęs, aš visada apsidžiaugiu. Nes tai patvirtina glaudų santykį tarp mąstymo ir tikėjimo. Tikėjimas be mąstymo yra paviršutinis ir nepilnas, naivus ir infantilus. Tikintis žmogus yra mąstantis žmogus. Tik jo mąstymas yra kiek kitoks. Tikintis žmogus neklausia: ar Dievas yra, ar Jo nėra? Tikintis žmogus klausia: kaip Viešpats yra mūsų gyvenimuose?

Neleidau, kad dukros klausimai pakeistų pačią maldą. Yra sakoma: geriau trumpa ir reguliari malda nei reta ir ilga. Vis dėlto iškilusią problemą kažkaip reikėjo spręsti. Teko pasitelkti kūrybiškumą. Dukrytei nupirkau mažytę trumpų religinių eilėraštukų knygutę ir patariau einant prieš miegą perskaityti po vieną kūrinėlį ir užmigti apie jį galvojant. Ilgainiui supratau, kad toks būdas labiau atskleidžia maldos esmę. Jis ugdo asmeninį sąntyki su pačiu savimi ir Dievu. Juk pati malda ir jai skirtas laikas yra intymi teritorija, kurioje susitinka dvi širdys. Dėl to, kad maldos metu įvyktų abipusis ryšys, reikalingos tylos pauzės. Dažnai jos yra kur kas svarbesnės už pasakytus žodžius. Juk ir Biblijoje Jėzus ragina maldos metu nedaugiažodžiauti kaip pagonys, kurie mano, kad dėl žodžių gausos bus išklausyti. Taigi: malda yra santykis, kurio  centras esu ne aš pats, bet Kitas.

Žinau, kad mano dukrytei – tai pirmoji maldos gyvenimo patirtis. Pirmoji maldos pamoka. Džiaugiuosi tuo, kad tai vyksta šeimoje. Žinau, jog mano dukrytės dar laukia dvasinės sausros ir vėtros – jau dabar matau, kaip kasdieninė rutina jos mažą širdies laivelį siūbuoja ir blaško. Taip pat žinau, kad jos dar laukia Dievo paieškos asmeniniame gyvenime. Tačiau kol visa tai nutiks, aš jai savo žodžiu ir elgesiu nepaliaujamai stengsiuosi byloti, jog mes šiame pasaulyje atsiradom ne šiaip sau, bet tam, kad atrastume savo vietą po saule, tai yra tikrąjį savo pašaukimą. Nes tik radus savo gyvenimo tikslą, mūsų egzistavimas tampa įvairiaspalvis, daugiasluoksnis, prasmingas. Tada mes savo  gyvenimą švenčiame tikrąja šio žodžio prasme.