Arabų Emyratų šeichai, tikro dydžio žirafos, daugiakalbiai pasakų personažai, meškinai ir kiti žmogiški gyvūnai... – dailininko Kęstučio Kasparavičiaus kasdienybė.

Neseniai vengriškai prabilo jo personažas Sodininkas Florencijus, prancūziškai sapnuojami Julijos sapnai, o slovėniškai pasakojama Povandeninė istorija.  Gegužės 17 d. Prancūzijos mieste Kompjene, André François vardo vaikų literatūros ir iliustracijos centre, atidaryta dešimties lietuvių iliustruotojų paroda, kurioje – ir Kęstučio Kasparavičiaus darbai. Apie šiuos ir kitus dailininko gyvenimo paveikslus su juo kalbėjosi Viktorija Ivanova.

Kaip teigia prancūzų iliustruotojas Frédéricas Stehras, „Kęstutis Kasparavičius – tai medis, paslepiantis mišką“... Kokį iliustracijų „mišką“ Lietuvoje Jūs matote? Ir kokiu medžiu jaučiatės?

Frederico Stehro pasakymas tėra metafora, tiesa, tikrai graži. Aš pats nesijaučiu esąs kažkoks didelis medis, o veikiau vienas iš daugelio lapelių, iš kurių susideda tas mūsų gražiai žaliuojantis medis. Kai kurie lapai laikui bėgant pagelsta ir nukrenta, bet vietoje jų užauga nauji, gražūs, žali lapai.

Į vengrų kalbą vasarį išverstas „Sodininkas Florencijus“, į prancūzų kalbą kovą išversti „Julijos sapnai", į slovėnų – gegužę – „Povandeninė istorija"... Rodos, kone kas mėnesį Jūsų personažai prabyla vis skirtingomis kalbomis, kokie vertimai dar numatomi netolimoje ateityje?

Visos paminėtos čia knygos ne tik išverstos, bet jau ir išleistos. Džiaugiuosi, kad „Sodininkas Florencijus“ ir „Povandeninė istorija“ – pirmos mano knygos, išleistos slovėnų ir vengrų kalbomis. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad labai svarbu išleisti kažkuria kalba būtent tą pirmąją knygą. Nes paskui kitos jau išleidžiamos daug lengviau. Kitaip sakant, svarbu susirasti leidėją, kuris patiki tavo knygomis. O vėliau jau jis pats suinteresuotas išleisti ir daugiau to paties autoriaus knygų dėl labai paprastos priežasties. Lengviau parduoti kelias to paties autoriaus knygas negu vieną. Kadangi viena knyga reklamuoja kitą.

Kokie vertimai dar laukia, negalėčiau pasakyti, nes ne visada taip būna, kaip tikiesi. Vienos knygos, dėl kurių ir sutartys jau pasirašytos, netikėtai užstringa ir nukeliamos vėlesniam laikui, o kitos išleidžiamos labai netikėtai ir greitai.

Jūsų iliustruotų knygų galima rasti 27-iomis kalbomis (neklystu?): tarp jų – korėjiečių, kinų kalbos... Ar turite norą didinti šį skaičių, ar norėtumėte pamatyti savo knygų, išverstų į vietinę kalbą, tam tikros konkrečios šalies lentynoje? Ar už visas kalbas garsiausiai ƒ„girdisi“ vis dėlto iliustracijos?

Ką tik dar kartą perskaičiavau visas kalbas, nes jau ir pats buvau truputį susipainiojęs. Iš viso – 26 užsienio kalbos, bet čia įskaičiavus ir tas kitų autorių knygas, kurioms nupiešiau iliustracijas. Knygos, kurioms pats sukūriau tekstus ir iliustracijas, išverstos į 18 kalbų.

Žinoma, iliustracijos pranašesnės už tekstus, nes jų nereikia versti.

Vis dėlto malonu, kad tų kalbų po truputį vis daugėja, ir mano knygos tokiu būdu keliauja po pasaulį. Smagu, kai pagalvoji, kad kažkur Kolumbijoje į patį atokiausią po palmėmis pasislėpusį kaimelį nuklydusio skaitymo projekto metu vaikams skaitomas mano Kiškis Morkus (Zanaforius).

Tikrai netikiu, kad kuri nors mano knyga bus išleista suahili kalba, bet štai apie persų kalbą svajoju.

Kalbant apie garsus: minėjote, kad Jums kūryboje labai pradėjo braižybos ir architektūros pagrindai, įgyti studijų metu. Sakykite, o kaip muzika – ar netrumpi metai, mokantis chorinio dirigavimo, turi įtakos Jūsų iliustracijoms, kaip naudojate dirigavimo įgūdžius „prižiūrėdamas“ personažų istorijas, tekste esančių raidžių išsidėstymą?..

Dirigavimo įgūdžių nepavyko iki šiol pritaikyti. O juo aš netapau visų pirma dėl to, kad esu intravertas ir stovėti prieš didelį būrį žmonių man būdavo gana nejauku. Be to, dirigentas turėtų būti žmogus, iš prigimimo linkęs vadovauti, o gal net šiek tiek despotas. O aš esu švelnus žmogus ir gana liberalus. Tai ką aš jau ten privadovaučiau. Gal dėl to ir tie mano knygų herojai tokie išskydę, lyg palaida bala.

O štai braižymo ir konstravimo pagrindai tikrai pravertė. Žmogui, kuris tų dalykų nesimokė, tenka nemenkai pavargti, jeigu nori teisingai nupiešti kokį kambarį su baldais, gatvę ar nors keletą namų. O man tai tikrai labai lengva. Paskui belieka tik toje pagal visas perspektyvos taisykles nupieštoje aplinkoje apgyvendinti savo herojus, ir jie ten labai lengvai prigyja. Panašu, kad jiems ten patinka.

Su Jūsų kūryba užaugo ne viena lietuvių ir užsienio vaikų karta. Ar turite kažkokią žinią, kurią, Jūsų nuomone, svarbu perduoti savo knygomis ateinančioms kartoms?

Visa tai, ką dabar žmonės parašo ir ką sukuria, yra žinia ateities kartoms. Lygiai kaip ir tai, ką žmonės sukūrė, tarkim, prieš 400 metų, yra žinia mums, dabar gyvenantiems. Kai skaitau tekstą, kurį kas nors parašė 1600 metais, ar klausau kokį senovinį tų laikų madrigalą, jaučiu, kad mūsų mintys susitinka, ir tas didžiulis laiko tarpas, skiriantis mus, išnyksta.

O kalbant apie dabartį, kiekvienas perskaito mano knygose tokią žinią, kokią jis pats susigalvoja. Aš nieko savo knygomis nenoriu ir nesiruošiu mokyti. Mano knygose aprašomos istorijos yra tiesiog istorijos, nė viena iš jų nėra pamokoma. Kiek pamenu, vaikystėje aš pats labai nemėgau, kai mane kas ko mokė. Tokiais atvejais aš būtinai norėdavau viską daryti atvirkščiai. Kartais (bet tai būna labai retai), jeigu sugalvoju parašyti ką nors naudingo ar panašaus į patarimą, tai taip stengiuosi užmaskuoti, kad vaikai to nė neįtartų. Pastaruoju metu man tenka daug bendrauti su vaikais susitikimų ir mano kūrybinių dirbtuvių-papaišymų metu. Deja, turiu prisipažinti, kad nesijaučiu nė kiek protingesnis už juos. Tai ko jau aš ten galėčiau juos išmokyti? Pats turiu keturis vaikus. Tačiau, kiek pamenu, tai ne aš juos auklėjau, o kur kas dažniau jie mane. Ir dabar tebeauklėja, už ką aš jiems esu be galo dėkingas..

Ar galima sakyti, kad tekstu Jus prakalbino ne bet kas, o kinai: juk Jūsų pirmoji parašyta ir iliustruota knyga buvo išleista kinų kalba po to, kai pristatęs jiems vieną tekstuką ir iliustraciją, nekaltai pamelavote, kai buvote paklaustas, ar turįs tokių kūrinių daugiau?..

Visa tai tiesa, tik dėl to savo nekaltumo prieštaraučiau. Žinoma, dabar aš labai džiaugiuosi, kad tas atsitiktinumas, o gal dar ir įgimtas noras nuolat iškrėsti kokią kvailystę ar šiaip polinkis į nuotykius pastūmėjo mane rašyti. Tikrai pats nebūčiau pradėjęs rašyti, o ypač bandyti to siūlyti kokiai Lietuvos leidyklai. Aš tada buvau tvirtai įsitikinęs, kad neturiu tam jokio talento, be to, tikri rašytojai juk turi būti baigę rimtas literatūros studijas. Bet kai pasitaikė tokia netikėta galimybė, pagalvojau, kad galima pabandyti. Galvojau, kad blogiausiu atveju, jeigu jau visiškai nusirašysiu į lankas, tai bus labai toli, kitame pasaulio krašte, ir niekas apie tai nesužinos.

Esate minėjęs, kad Jūsų literatūros mokytoja dar mokykloje Jums patarė geriau nerašyti... Ką jai pasakytumėte šiandien? Ką pasakytumėte vaikams, mokykloje patariamiems vieno ar kito?

Jeigu kažką labai nori daryti, tai ir daryk, nes gali būti, kad kada nors labai gailėsies, kad to nepadarei.

Daug kas, ypač iš jaunų žmonių, ieško ir nori sulaukti patarimo, kuris jį paskatintų ar pastūmėtų kažkokios jo svajonės įgyvendinimo link. Bet iš tikrųjų visai nesvarbu, kas ir ką tau pataria. Visada sprendimą turi padaryti pats. Nei mokytoja, nei koks didingas autoritetas, nei šamanas ar kokia, neduok Dieve, ragana to sprendimo už tave nepadarys. Beje, ta mano mokytoja tada buvo visiškai teisi. Ji tiesiog turėjo įvertinti mano abitūros rašinį, o juk ten buvau pripaistęs baisių nesąmonių. Kitą vertus, kas būtų buvę, jeigu ta literatūros mokytoja staiga būtų pradėjusi tą mano rašliavą girti. Dievaži, būčiau pagalvojęs, kad jai nučiuožė stogas.

Per pastaruosius metus aplankyta JAV, Kroatija, Italija, Arabų Emyratai... iš pastarosios šalies grįžote neseniai – papasakokite, ką ten veikėte ir kokie įspūdžiai.

Taip, pastaruoju metu tikrai nemažai keliauju. Ir kartais atrodo, kad jau tą savo „pasakų“ šalį esu atradęs. Bet taip būna... iki kitos „pasakų“ šalies. Dar visai neseniai maniau, kad nieko nuostabiau nei Lotynų Amerika negali būti. Mano aplankytos Meksika ir Kolumbija (du kartus) buvo tos šalys, apie kurias vien pagalvojus stipriai suvirpėdavo širdis. Suvirpa ji, žinoma, ir dabar. Kur jau ten nesuvirpės! Jomis aš tikrai nenusivyliau, todėl tikiuosi kažkokiu stebuklingu būdu aplankyti ir Argentiną, ir Čilę, ir Peru, ir… būtinai vėl sugrįžti į Kolumbiją.

Taigi taip jau išėjo, kad paskutine mano „pasakų” šalimi tapo Jungtiniai Arabų Emyratai. O tiksliau Sharjah miestas, į kurį vykau pakviestas Sharjah knygų mugės organizatorių. Teisingiau pasakius, tas mano dalyvavimas buvo dvigubas. Mano iliustracijos naujausiajai knygelei „Drebantis Riteris” buvo atrinktos į didelę ir tikrai labai puikiai surengtą iliustruotojų parodą-konkursą. Kiekvienas parodos dalyvis gavo po gražų parodos katalogą, nelabai nusileidžiantį garsiųjų Bolonijos knygų mugės iliustruotojų parodų katalogams, ir po auksu spindintį medalį prašmatnioje dėžutėje. O šeši konkurso finalininkai – dar ir po solidžią premiją. Aš jokios premijos negavau, tačiau mane visą viešnagės laiką džiugino tų šešių apdovanotųjų, kurie irgi buvo pakviesti, draugija. Mano pagrindinė misija, buvo surengti tris kūrybines dirbtuves vaikams. Iš mano pasiūlytų kūrybinių dirbtuvių variantų (turiu jų bent penkis), organizatoriai atrinko mano mėgstamiausią: „Tikro Dydžio Žirafą”. Tai paeiliui kasdien jas ten ir piešiau: pirmą dieną su mergaičių grupe, antrą – su berniukų, o trečią dieną buvo ir tokių, ir tokių. Pirmą dieną, nes tai buvo mugės atidarymo diena, mano Žirafą aplankė ir jo Didenybė Sharjah šeichas Sultanas Bin Mohammedas Al Qassimi. Tai tikrai labai malonus inteligentiškas ir išsilavinęs žmogus (baigęs tris universitetus, du iš jų – Anglijoje), filosofijos daktaras ir daugelio protingų knygų autorius. Nors lydimas viso pulko fotoreporterių ir TV žmonių, apsirengusių kanduromis ir gutromis ant galvų, jis man pasirodė, tarsi ką tik nužengęs iš kokios nors seniai vaikystėje skaitytos 1001 nakties pasakos.

Labai graži ir paslaptinga šalis. O kokios ten naktys!

Jūsų tarptautinė karjera prasidėjo dalyvaujant tarptautinės Bolonijos vaikų knygų mugės programoje patekus į Iliustruotojų parodą. Oficialiai sakoma, kad šioje parodoje „...svarbiausia – naujoviškumas, paroda siekiama pristatyti naujų veidų, atskleisti naujų tendencijų“. Joje dalyvavote jau, berods, 13 kartų? Kaip manote, kas Jūsų kūryboje taip pakeri komisiją, kad kasmet Jūsų iliustracijos jiems rodosi naujos, Jūsų veidas – naujas, o ir Jūsų kūrybos tendencijos – naujos?..

Aš pats stebiuosi, kaip man pavyko ten dalyvauti net 13 kartų. Matyt, tiesiog pasisekė. Mat visi tie 13 kartų buvo šiek tiek anksčiau. Dabar patekti į šią parodą be galo sunku dėl milžiniškos konkurencijos. Štai pastaraisiais metais savo darbus ten buvo atsiuntę 3190 iliustruotojų iš viso pasaulio. O į parodą buvo atrinkta ir įtraukta į tą garsųjį katalogą tik 75. Taigi, 42 iliustruotojai į vieną vietą. Džiugu, kad tarp atrinktųjų šiemet buvo ir mūsų Rimantas Rolia. Aš savo iliustracijas siunčiu kasmet nuo 1989 m. Nė vienų metų nepraleidau. Tik štai pastaruoju metu mane vis iš tos parodos „prameta“. Tiesą sakant, ir gerai daro. Vienas dalykas, kad aš turbūt tiesiog nusibodau, o kitas, jog organizatoriai kasmet ieško naujų veidų, naujų idėjų. O tai gali pasiūlyti dažniausiai nauji jauni žmonės (žinoma, būna ir išimčių). Tokia organizatorių nuostata man labai patinka, nes ji padeda atrasti naujų talentų. O tiems jauniems iliustruotojams suteikiama puiki galimybė parodyti savo kūrybą. Tokiu būdu juos pastebi ir leidėjai.

Be visų kitų apdovanojimų ir paskatinimo premijų, esate du kartus nominuotas prestižinei H. Ch. Anderseno premijai, įrašytas į IBBY garbės sąrašą, o keturis kartus nominuotas Astridos Lindgren atminimo premijai. Minėjote, jog tokie įvertinimai – tarsi saldainis, kuriuo džiaugies, bet suvalgęs išmeti popieriuką ir nebegalvoji. O apie ką galvojate – kas Jus  skatina kurti toliau?

Tas mano atsakymas apie saldainį teisingas. Mano darbo kambaryje stovi nemaža medinė komoda su daug siaurų stalčių popieriams. Viename iš tų stalčių visi tie diplomai ir nusėda. Jeigu kas netelpa, tai pasistatau ant palangės (pvz., skulptūrėles, jeigu jos neerzina akių). Man pats mieliausias prizas yra Janis Baltvilks Prize, kurį gavau prieš keletą metų Rygoje už knygą „Baltasis Dramblys“. Tai baltas fajansinis laivelis, kuriame sėdi baltas vilkas ir skaito knygelę. Taigi tas laivas su vilku visada stovi ant palangės, greta mano darbo stalo, ir kasdien džiugina mano akį. Tikrai mielas daikčiukas.

Pasakojote, kad kadaise, kai piešėte iliustracijas „Pinokio nuotykiams“, pasikvietėte ir savo tėtį, medžio drožėją Joną Kasparavičių papozuoti, vėliau jis panašumu galėjo dalintis su knygos personažu Džepetu. Sakykite, ar daug Jūsų personažų turi atitikmenis realiame gyvenime? Ar esate piešęs save?

Taip, esu vienaip ar kitaip įamžinęs beveik visus saavo namiškius, įskaitant ir šunį. Kadaise, pageidaujant kai kuriems mano leidėjams, turėjau tapti vos ne realistu. Tai man nebuvo itin mielas užsiėmimas, nes, tiesą sakant, nieko gero iš to ir neišėjo. Kita vertus, remtis piešiniu iš natūros visada mėgau. Todėl visada stengiuosi daiktus, baldus, rūbus ar šiaip visokias smulkmenas piešti iš natūros. Kadangi visi potencialūs pozuotojai, buvę namie, užaugo ir išsibarstė kas kur sau, tai dabar tenka piešti daugiausia save. Bet tai tikrai labai patogu. Tereikia pasistatyti priešais veidrodį. Ir nieko nereikia nei prašyti, nei įkalbinėti. Kada tau prireikia, visada esi pasiruošęs. Be to, gali vaipytis prieš veidrodį, kiek tik nori, niekas to nemato. Tokiu būdu nupiešti visi mano paskutinių knygų iliustracijų meškinai, šunys, katinai, kiškiai ir kiti gyvūnai.

Kaip sutalpinate viename puslapyje visą istoriją? Ko imatės, kad Jūsų piešiniuose būtų atskiras pasakojimas su visomis smulkmenomis ir antrais planais? Ir kaip Jums pavyksta visą knygą su savo istorija sutalpinti į, tarkime, 15 eilučių?

Pradėjau rašyti būtent nuo labai trumpų istorijų. Man tada būdavo paprasčiau viską nupiešti negu aprašyti. Pats tekstas buvo reikalingas tik tarsi paaiškinimas, priedas prie iliustracijos. Paskui po truputį įsirašiau ir vieną dieną pastebėjau, kad mano tekstai pradėjo grėsmingai ilgėti. Taip atsirado tos mano knygos, kurias sudaro viena ilga istorija. Dabar vėl nusprendžiau grįžti prie trumpesnių istorijų... Pastebėjau, kad parašyti trumpą gražią istoriją labai sunku. Dažnai net nepastebi, kad pripili tiek teksto, kad kai viską pabaigi, paaiškėja, jog jo kokius keturis kartus per daug. Tada pradedi trumpinti, o tą padaryti ne taip ir paprasta. Kai kurias parašytas vietas gaila išmesti, bet tenka. Taigi reikia apgalvoti ir pasverti vos ne kiekvieną žodį, kad būtų ir aišku, ir gražu, bet ir neištęsta...

Dar esate minėjęs, kad keista paišyti iliustracijas tokioms istorijoms, kurių personažai yra, tarkime, vienas už kitą blogesni: žiaurūs, apgaudinėjantys... Ar esate kada atsisakęs piešti iliustracijas Jums nemaloniam kūriniui dėl jo turinio ar panašių priežasčių?

Man nutiko kažkas panašaus, kai iliustravau H. Ch. Anderseno pasaką „Klausas ir Klauselis“ tai pačiai anksčiau paminėtai Taivano leidyklai „Grimm Press“. Ta pasaka iš tikrųjų keista. Vadinamasis teigiamas personažas ne ką geresnis už blogąjį. Abu žiaurūs kaip velniai, o dar ir apgavikai bei melagiai. Tiesiog vienas iš jų gudresnis už kitą.

Aš nesakau, kad mano knygų personažai labai geri ir tik teigiami. Jokiu būdu. Dažniausiai jie turi tiek gerų, tiek blogų bruožų.

Galima pasakyti, kad mano personažai, įskaitant visus meškinus, šunis katinus, tai aš pats. Juose gali atrasti ir atpažinti beveik viską kas manyje yra gero ir blogo, net tai, kas man pačiam manyje labai nepatinka.

Esu atsisakęs piešti iliustracijas keliems tekstams, bet ne dėl to, kad jie buvo žiaurūs ar baisūs, o dėl to, jog jie buvo labai nuobodūs. Pamenu, perskaitydavau tokį tekstą ir tardavau sau: „Po galais, ir ką gi pagal šitokį tekstą gali nupiešti!”. Tiksliau pasakius, kažką nupiešti gal ir galima būtų, tik kam eikvoti savo laiką tuščiai. Juk tuo pat metu gali nupiešti kažką kur kas įdomesnio.

Priminkite, kokiomis iliustracijomis pats žavėjotės vaikystėje? O kokiomis – jei ne savo – žavitės šiandien? Kokį lietuvių iliustruotojo darbą (savęs vėlgi neįskaitant) galėtumėte pateikti kaip pavyzdinį ar bent jau artimą tokiam?

Atvirai, kalbant, vaikystėje kažkurios skaitytos ar vartytos knygos iliustracijos man per daug neįstrigo. Iliustruotų knygų tais laikais apskritai buvo labai mažai, todėl patiko beveik visos knygos su paveiksliukais.

O dabar mes turime tikrai daug puikių iliustruotojų. Su pasididžiavimu pasakyčiau, kad jau turime net kelias jų kartas. Ne veltui 2011 m. buvom pakviesti į Bolonijos knygų mugę garbės svečio teisėmis ir surengėm ten tikrai puikią parodą „Iliustrarium“. Ją iki šiol visi prisimena ir sako, kad tai buvo viena geriausių tokio pobūdžio parodų Bolonijos knygų mugės istorijoje. Dėl to noriu pagirti ir mūsų iliustruotojus ir ekspozicijos architektus.

Pastaruoju metu esate tikras Lietuvos iliustracijos ambasadorius pasaulyje – nuolatos keliaujate, vedate kūrybines dirbtuves, reprezentuojate ir Lietuvą. Sakykite, kokie dar numatomi maršrutai, kelionių tikslai, ir kaip Jums pačiam tokia savotiško vagabondo patirtis?

Tas mano dabartinis keliavimas ir bastymasis labai natūraliai susijęs su mano knygomis. Kai jas pradėjo leisti kitose šalyse, net gana tolimose, atsirado ir tos visos kelionės per knygų muges su mano knygų pristatymais ir kūrybines dirbtuves su vaikais.

Turbūt šiuo metu gyvenu vieną smagiausių ir gražiausių savo gyvenimo dalių. Nors negaliu skųstis, kad ir ankstesni mano gyvenimo tarpsniai buvo blogi ar mažiau įdomūs. Ankstyvoji vaikystė, prabėgusi atokiame ir be galo paslaptingame Vladislavos dvare, vėliau vienuolika metų M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijos Vilniaus dailės institute, šiuos abu laikotarpius sujungiantys audringi hipių laikai. Paskui – šeima, vaikų užauginimas, visokie su tuo susiję smagumai ir įdomybės, pasinėrimas į knygų iliustravimą, išbandant visus darboholizmo privalumus ir komplikacijas. Netikėtas pačiam sau tapimas rašytoju jau gana brandaus amžiaus ir galų gale – visa tai, ką darau dabar. Kaipgi po viso to gali teigti, kad gyvenimas yra prastas dalykas?