Vytautas Kasiulis. „Knygu pardavejai prie Senos Paryžiuje“. 1960 m.

Savaitgalį apsilankiau Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Ne pirmąkart, bet pirmąkart tikslingai, t. y. apžiūrėti parodos, tam paskyrus keletą brangių ir malonių rytmečio valandų, nes pirmoji mano pažintis su šiuo muziejumi įvyko vieno iš daugelio rugsėjo mėnesį Vilniuje vykusios tarptautinės muzikologų konferencijos „Sociokultūrinės kryžkelės ir ribos: muzikinės mikroistorijos“ renginių metu. Tąkart muziejaus konferencijų salėje vyko susitikimas su kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus žmona Irina Šostakovič (vakarą vedė muzikologė Jūratė Katinaitė) bei „Armonų trio“ koncertas. Ir nors susitikimas su I. Šostakovič didžiajai publikos daliai (o salė buvo pilnutėlė, daliai vėliau atėjusiųjų teko ramstyti sienas ir palanges) prailgo (tiek tiesiogine, tiek netiesiogine šio žodžio prasme – dalis klausytojų, neįstengdami girdėti tylaus, monotoniško ir BE GALO ilgo gerbiamosios viešnios kalbėjimo rusiškai, vienas po kito paliko salę, net nebesulaukę koncerto, o buvo verta. Na, bet apie muzikologų konferencijas ir apie šiuolaikinę muzikologiją bei jos reikšmę, manau, tikslinga būtų parašyti atskirą esė ar kitą kokį panašų rašinėlį), tačiau tai tuo pat metu buvo ir gera proga užmesti akį į ant sienų kabančius nuostabiuosius V. Kasiulio paveikslus. Jau tada sau prižadėjau čia sugrįžti ir paskirti bent pusdienį paklaidžioti po šį pasakišką stebuklų pasaulį. Ką gi, tam prireikė net keleto mėnesių, bet grįžau. Ir galimas daiktas – dar ne kartą grįšiu.

Anot menotyrininkės Laimos Bialopetravičienės, dailininkas Vytautas Kasiulis – vienas iš nedaugelio lietuvių menininkų, pasiekusių pripažinimo ir įvertinimo pasaulinėje meno erdvėje. Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejai, Prancūzijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos ir kitų šalių dailės galerijos bei kolekcininkai tebesaugo šio dailininko, pelnytai meno kritikų vadinto vieno įdomiausių XX amžiaus antrosios pusės Paryžiaus mokyklos tapytojų, kūrinius. Gimęs Simne, dailininko dekoratoriaus šeimoje, baigęs Kauno meno mokyklą (jau besimokydamas už savo darbus pelnė ne vieną apdovanojimą, o jo diplominis darbas pripažintas geriausiu per visą mokyklos istoriją) ir šiek tiek joje padėstęs bei 1943 metais Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje surengęs pirmąją personalinę parodą, nustebinusią visuomenę tapybos kūrinių ir piešinių gausa bei žanrų įvairove, V. Kasiulis pasitraukė iš Lietuvos. Antrojo pasaulinio karo baigtis lėmė, kad iš pradžių į Vokietiją tobulintis išvykęs menininkas į tėvynę daugiau nebegrįžo. Atsidūręs Vokietijoje, kartu su kitais žymiausiais to meto lietuvių dailininkais jis ėmė dėstyti tik ką Freiburge įsteigtoje Dailės ir amatų mokykloje, tuo pat metu intensyviai tapė ir ne tik dalyvavo tenykštėse lietuvių dailininkų parodose, bet ir rengė personalines parodas Kylyje, Bad Siegelberge, Hamburge, Freiburge. Tačiau galutinai V. Kasiulis, kaip menininkas, susiformavo tik 1948 metais pasiekęs savo svajonių miestą – Paryžių. Jo darbai „iki Paryžiaus“ ir „po jo“ (t. y. iki ir po 1948 metų) kardinaliai skiriasi. Būtent Paryžiuje, su kurio garsiąja dailininkų mokykla kūrėjas buvo susipažinęs dar gerokai anksčiau Lietuvoje, jis suformavo savo itin savitą kūrybos stilių, lėmusį tai, kad šiandien dailininko pavardė minima greta tokių menininkų, kaip Marcas Chagallas, Raoulas Duffy ar Georgas Rouault. Tai išties toks originalus ir savito braižo menininkas, jog vaikščiodamas po parodą tiesiog negali atsistebėti vienu už kitą įstabesniais jo „stebuklais“, o dar labiau tuo, kad šie pasaulinio masto dailininko genijaus darbai – tai lietuvio darbai.

Originalus jo paties išrastas tapybos metodas – tapyti vien tik objekto (kad ir kas tai būtų – žmogus, gyvūnas, daiktas, gamtos peizažas, baldas, interjero detalė...) paviršių, nesusisiekiančias ir kontūro neturinčias formas, komponuojamas ornamento principu, tarsi bareljefų negatyvus, dekoratyvias plokštumas be perspektyvos efekto. Ir nors V. Kasiulio darbai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai ryškūs ir spalvingi, įsigilinus supranti, kad juose viso labo tėra panaudotos 3–4 grynosios spalvos, „žaidžiama“ jų pustoniais ir atspalviais visa iki smulkmenų suderinant. Dar viena įdomi detalė – šio dailininko paveikslai tarsi jau turi rėmą – tai iš vienos į kitą besiliejančių su „tikrojo paveikslo“ spalvomis kur reikia suderintų, o kur reikia – joms kontrastuojančių spalvų fonas. V. Kasiulis buvo įvaldęs daugelį technikų – aliejinę tapybą, akvarelę, guašą, pastelę (retai tenka pamatyti taip tobulai įvaldytą ir tobulai dailininko stiliui tinkančią pastelės techniką), grafiką, litografiją. Kūrinių siužetams menininkas rinkosi gerai pažįstamus Paryžiaus gatvės gyvenimo motyvus: muzikantus ir šokėjus, cirko artistus, knygų ar gėlių prekyvietes, dailininko dirbtuvių bei kavinių scenas, gatvės valkatas, nugaišusius paukščius, yra ir biblinių motyvų. Akį traukia jo kūrinių detalės – jų nėra daug, tačiau esančiosios tokios ryškios, taip tiksliai, stilingai ir originaliai „užakcentuotos“, kad protarpiais tiesiog atima žadą... V. Kasiulis – labai (savi)ironiškas, paradoksalus, kartu ir savaip socialus, tačiau jis viską pateikia estetiškai – kiekvieną tikrovės objektą paverčia meno vertybe. Jo meninė pasaulėjauta daug kuo artima kito lietuvių išeivijos kūrėjo – poeto avangardisto Henriko Radausko poezijai. Neatsitiktinai dailininkas iliustravo vieną poeto eilių rinkinį...

Man V. Kasiulis – tarsi įrodymas, kad aplink „siaučiant“ beribiam modernizmui ir avangardizmui, kartkartėm su savo instaliacijomis, hepeningais ir performansais nuklystančiam, mano manymu, šiek tiek „į lankas“, vis dėlto įmanoma viską pateikti „gražiai“, estetiškai ir vis tiek išlikti aktualiam bei originaliam. Tikrovė gali būti graži... Čia kaip su šiuolaikine muzika, kuriai apibūdinti epitetas „gražu“ (kad ir kaip beprasmiškai ar „visaprasmiškai“ tai skambėtų) praktiškai nebevartojamas... Bet juk „gražios“, estetiškos muzikos, tokios kaip V. Kasiulio stebuklingas pasakiškas pasaulis vis dėlto yra... Bet, matyt, ne kas kita, kaip laikas ją, kaip ir mano aprašytojo dailininko paveikslus, patikrina bei suteikia deramą vietą meno istorijoje. Ką gi, belieka tikėtis, kad savo tėvynainio V. Kasiulio darbus sugebėsime įvertinti ne mažiau, nei juos įvertino žymiausi pasaulio meno kritikai, suteikę jam garbingą vietą sąlyginėje Paryžiaus mokykloje, kad įvertinsime ir tai, jog kilnios dailininko žmonos Bronės Kasiulienės širdies dėka galime juos pamatyti čia, Lietuvoje, – juk tai didi dovana. O „gražios“ muzikos klodų pasiieškokime patys – kartais jie slypi ne taip labai, kaip, pavyzdžiui, tarptautinio aktualios muzikos festivalio „Gaida“ išreklamuotose koncertų programose.