Gegužės 20 d. Lietuvos sporto universitete vyko projekto „Šokio laboratorija“ miniatiūrų pristatymas ir diskusija tema „Šokis socialinei integracijai ir atskirties mažinimui“. Renginyje pristatytos šokio kompozicijos, sukurtos Kauno Kartų namuose ir Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centre profesionaliems šokėjams bendradarbiaujant su šių įstaigų klientais ir personalu.

Šokis gali būti priemone didinti socialinę sanglaudą, kovoti su stereotipais ir socialine atskirtimi – vieningai nutarė diskusijos „Šokis socialinei integracijai ir atskirties mažinimui“ dalyviai – Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Marija Vyšniauskienė, Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro direktorius Algirdas Šimoliūnas, Kauno Kartų namų Senelių slaugos tarnybos vedėja Rosita Mikėnienė, Lietuvos sporto universiteto doc. dr. Diana Rėklaitienė, Šokio teatro „Aura“ atstovė spaudai Edita Kiznienė, šokėja, choreografė, Kauno choreografijos mokyklos dėstytoja Asta Brilingienė.

Diskusijoje išryškėjo, kad meninės veiklos prieinamumas socialinės atskirties grupėms yra kompleksinis klausimas, apimantis socialinių paslaugų įstaigų ir savivaldybių politikos, kultūros ir meno organizacijų ir menininkų pasirengimo dirbti su šiomis grupėms, finansinių išteklių aspektus.

Diskusijoje pastebėta, kad Lietuvoje socialinių paslaugų įstaigų veikimas yra gan centralizuotas. „Įstaigos vadovui yra palikta galimybė suformuoti paslaugų ir užimtumo spektrą,“ – atkreipė dėmesį M. Vyšniausiekė pažymėdama, jog svarbiausia – įstaigos iniciatyvumas ir noras. „Kauno miesto savivaldybėje yra įgyvendinama neįgaliųjų integracijos programa, kurioje projektų teikėjai turi daug laisvės kurti projektus. Inicijuojame, kad šios programos finansuojami projektai būtų pritraukti prie pačių žmonių poreikių,“ – teigė M. Vyšniauskienė.

Atsakant į klausimą, kaip šokis prisideda prie socialinės integracijos, A. Šimoliūnas pažymėjo – „Svarbu pats faktas, kad atsiranda profesionalų, kurie sutinka tokią veiklą vykdyti, kad kažkas kitoks nei aš ateina pas mane.“

„Aš, sėdėdamas ratukuose, dalyvaudamas šokyje kuriu, jaučiuosi kažko vertas, galiu sukurti vertybę, kurios niekas kitas neatneš,“ – sakė R. Mikėnienė. Noras dalyvauti meninėje veikloje randasi pamačius galimybę ir gražų rezultatą. „Pamatę rezultatą, visi pradeda norėti. Labai svarbu, kad būtent profesionalus menininkas rengia veiklą – jis atsineša kūrybiškumą, paskatina, išmoko darbuotojus ir klientus suprasti, kokia šios veiklos nauda. Pati dalyvaudama šokio dirbtuvėse, galiu drąsiai teigti, kad ši praktika labai naudinga tuo, kad padeda kurti šiltesnį santykį tarp darbuotojų ir klientų,“ – sakė R. Mikėnienė.

„Šokis – žmogaus ryšys su žmogumi. Tai yra tikrasis atskirties mažinimas. Mes patys nemokame būti šalia žmonių, kurie yra kitokie. Tam tikra prasme patys būname „neįgalūs“, kai nerandame žodžio, natūralios būsenos sureaguoti, atsakyti. Šokis – neverbalinė komunikacija, kuri leidžia tiek vienai, tiek kitai pusei būti laisvesniems, priimti jų kitoniškumą, pajausti ir pamatyti jų emocijas, kurios yra tokios pačios kaip ir mūsų. Žmogaus pilnavertis gyvenimas pirmiausiai priklauso nuo jo emocinės būsenos, emocinio klimato, kuriame jis gyvena. Šokis ir bendravimas šokyje kuria galimybę pilnaverčiai gyventi,“ – pažymėjo E. Kiznienė.

A. Brilingienė atkreipė dėmesį, kad fizinis aktyvumas, kūrybiška minčių raiška per judesį, estetiką, taip pat pajautimas, kad tavo kūryba yra priimtina žiūrovui, grįžtamasis ryšys iš žiūrovo – visa tai sukuria terapinį poveikį. Diskusijoje atkreiptas dėmesys į tai, kad terapinis poveikis, kuris gali rastis šokyje sveikatai, skiriasi nuo šokio terapijos. „Terapinis šokis turi tikslą – pavyzdžiui, pagerinti kraujospūdį, padidinti judesio amplitudę, jėgą ir kt. Mes, sveikatos specialistai, visada šitaip vertiname. O čia ateina žmogus, kuris nesiekia tikslingai nieko gerinti, keisti, nieko sveikatinti. Tiesiog sukuria sąlygas žmogui veikti tai, kas malonu, kas patinka, tai skatina saviraišką. Tokiu būdu ši veikla mažina socialinę atskirtį,“ – sakė doc. dr. D. Rėklaitienė.

Pažintis su šokio praktika socialinės atskirties grupėms praturtina menininko veiklą. „Kitoks žmogaus judėjimas tampa medžiaga spektakliui, tai yra jautru, suteikia įdomumo, tai gali būti atspirties taškas menininkui,“ – pažymėjo šokio teatro „Aura“ spaudos atstovė E. Kiznienė. Dirbtuvėms Kauno Kartų namuose vadovavusi A. Brilingienė teigė, kad tai paskatino svarstyti, ieškoti meninių sprendimų, bet ir leido suprasti, kad šokyje sveikatai negali visai savarankiškai kurti. „Ypatingai svarbus norėjimas, pagalba ir bendradarbiavimas iš tų įstaigų, į kurias ateiname – nuo saugumo užtikrinimo, dalyvių motyvavimo iki spektaklio pristatymo išvykus iš įstaigos, darbuotojų įsitraukimo į pačią šokio veiklą,“ – sakė A. Brilingienė.

Diskusija parodė, kad šiandienė situacija Lietuvoje nėra palanki profesionaliam neįgaliųjų šokiui plėtoti. Ryškus poreikis skirti didesnį dėmesį neįgaliųjų saviraiškos, dalyvavimo meninėje veikloje galimybių kūrimui, visuomenės nuostatų keitimui, neįgaliųjų kultūros viešinimui.