Aktorius Juozas Budraitis

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Nebe „premjerinis“ spektaklis, nors dar neseniai toks buvo. Bet galbūt ir nereikia: pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, tai amžinai aktualus (savo svarbą prarasiantis tik tada, kai mes nebūsime mirtingi) ir porą dešimtmečių brandintas kūrinys. Taigi ne taip paprasta jį perkelti į „nepremjerinio“ vietą.

Iš spektaklio bent pora žiūrovų išėjo dar net jam gerai neįpusėjus. Kad ir koks trumpas buvo, kad ir kaip ilgai laukti teko (spektaklio pradžia tiesiogine prasme vėlavo), bet išėjo. Kažin ar tik dėl to, jog nuobodu buvo. Panašu, kad žiūrovai nesuprato, ko jie ten atėjo. Ir, kas dar svarbiau, jiems niekas nepadėjo suprasti. Ne itin grabiai į publiką paleistos banano žievelės (tiesa, rodos, ne į tuos, kurie išėjo, bet argi tai svarbu...) vargu ar galėtų sulaikyti pasukusius durų link. Toks jau kūrinys: sumokėti pinigai už bilietą nėra „indulgencija“, garantuojanti malonų žiūrėjimą. Nemeluojama, nežadama ir nevaidinama – nes viskas pernelyg arti, nes žiūrima ne „iš šalies“, o „iš vidaus“.

O pačioje pradžioje, tarsi dar net neprasidėjus vaidinimui, girdėjosi rypavimai. Ilgai nebuvo aišku, iš kur. Tai buvo vienas iš „žiūrovų“ ir pagrindinis aktorius. Rypavo rypavo ir sunkiais žingsniais nusliūkino į sceną, tiksliau į vietą, kur stovėjo knygomis apkrautas stalas ir kėdė. Paskui kartkartėmis vis sugrįždavo dar arčiau žmonių, maždaug salės viduryje: atsinešdavo kažkokio gėralo, turbūt degtinės. Nebuvo aišku, kur baigiasi ir kur prasideda scena. Bet ir neturėjo būti aišku.

Čia, matyt, ir prasideda raktas į kūrinį. Kad neturi būti aišku. Grynas paradoksas: viena vertus, nėra vietos interpretacijai (dėl to esą sunku statyti tokį spektaklį), antra vertus, neaišku, ką interpretuoti. Neaišku, netikėta, nesuvokiama, nesaugu ir šiek tiek nejauku. O gal ir gerokai nejauku, nes kažin ar daug kam įprasta atsidurti zoologijos sode ar slaugos ligoninėje. Toks ir spektaklis: su besikartojančiais tarsi atsietais netašytais fragmentais, su ne visai aiškiu, nors ir tiesmuku turiniu, ne visai aiškiomis mintimis.

O visgi įspūdį paliko. „Normalų“ įspūdį, ne vien cinišką palengvėjimą, jog spektaklis toks trumpas: ir gerai, kad trumpas, ilgiau kažin ar būtų įmanoma ištverti. Čia ir esmė, kad tokį spektaklį reikia tverti ir ištverti būnant ne tik su vieninteliu aktoriumi, bet visų pirma su pačiu savimi. Atžagarioje vienatvėje. Simboliškai spektaklyje suskambėjo „viduiteto“ žodyninis apibrėžimas – būti ar likti vienam našlauti. Taip ir buvome, ir likome – vieniši žiūrovai vienišoje blausioje salėje su nežinia ką darančiu aktoriumi. Einančiu į nežinią, nes niekas iš tikrųjų ir nežinojome, kas laukia „ten“. Galbūt už tamsios užuolaidos. Kuri pradėjo „kalbėti“ tik pasibaigus spektakliui: įprastai spektaklio užuolaidos reiškia vaidinimo pabaigą ir takoskyrą tarp scenos ir žiūrovų. O čia buvo kitaip: užuolaida viso spektaklio metu buvo užtraukta, o aktorius tapo „aktoriumi“ tik pasibaigus spektakliui, kai galėjo tarsi pabėgti už užuolaidos ir pabėgęs vėl sugrįžti nedrąsiai nusilenkdamas publikai.

Tada gal ir atsirado kažkoks „vaizdas“: nes apskritai tradiciškai pagaulaus vaizdo kaip ir nebuvo. Žiūrint norėjosi užsimerkti ir klausytis, leistis paveikiamam aplinkos, garso ir jį lydinčio jausmo. Klausytis gal net ne įrašo, savęs klausytis. Nors, tiesa, kartais tarsi prisimindavau pažiūrėti – ir pastebėjau, kad kai kalbama apie juodą kamuoliuką Krepo pirštai lenkiasi raitydami apskritus kontūrus.

Beje, muzika – stebuklinga. Net jei būtų visiškai kvailas pastatymas (kuris toks nebuvo, o jei buvo, vadinasi, toks „turėjo“ būti, – čia pat norėtųsi gretinti „kvailą“ ir „absurdišką“), vertėjo laukti akustinės užbaigos, – lyriškos, švelnios ir ne tokia jau kraupios. Jeigu jau žmogus paskutinėmis akimirkomis ir būna ar lieka gyvūnas, tai galbūt būtų palengva čiulbantis paukštis. Kuriam viduiteto terminas taip pat taikomas. Nors nuoseklus priežastinis mintijimas šauktųsi „išdėstyti“, kad ne paukštis, o beždžionė arčiausiai: ir panašiausias, ir bananus mėgsta, ir netgi sviedžia juos į savo gentainius. Logiškas mintijimas, ir „aiškus“. Bet nepakankamas. Kaip čia taip: bespalviams gentainiams – banano žievelė, o baltam šuniukui – juodas kamuoliukas? Taip kad – gal visgi paukštis, kurio giesmė užapvalina aštrius nežinomybės kampus: iš čia žaismingai tariamas ir pertariamas žodis „špūlė“ arba (lietuviškai) – ritė. Pačioje spektaklio pradžioje tas žodis (irgi) buvo ištęstai tariamas, bet tai galbūt jau nebesvarbu: pradžioje ar „ne pradžioje“.