Gyvybės dienos proga balandžio 24-ąją Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre vyko konferencija, kurioje pristatyta kampaniją „Šeima – Europos turtas“. Tai Europos katalikiškų šeimų organizacijų federacijos (FAFCE ) akcija, skirta artėjantiems rinkimams į Europos Parlamentą gegužės 25 d.

Gintauto Vaitoškos – gydytojo psichiatro, Šeimos ir santuokos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovo pranešimas.

Kalbėsiu apie tai, kad vyras ir moteris papildo vienas kitą, o genderizmo ideologija, kuri stengiasi paneigti skirtumus tarp lyčių, yra neadekvatu tikrovei.

Kaip minėjo kolegė Jolanta, Europos Sąjungos institucijos, atrodo, siekia labai gražaus tikslo – vyro ir moters lygybės. Tačiau problema ta, jog čia lygybė suprantama kaip vienodumas. Tai kritikavęs yra ne vienas garsus žmogus, kaip antai, žymus 20 amžiaus psichoanalitikas E. Frommas.

Man labai patinka keletas vaikų raidos tyrimų – labai ankstyvoje raidos fazėje, kai jokios kultūrinės įtakos vaiko elgesiui dar negali būti. Pavyzdžiui, jau pirmą dieną po gimimo mergaitės intensyviau reaguoja į bet kokį triukšmą, nei berniukai. Savaitės amžiaus mergaitės gali atskirti vaiko verkimą nuo kokio nors kito garso, o berniukai to negeba. Keturių mėnesių mergaitės atpažįsta pažįstamų žmonių fotografijas, o berniukai – ne. Penkių mėnesių berniukai labai gyvai ir entuziastingai žiūri į žybsinčius objektus, ypač jei jie dar ir skleidžia garsus, o mergaitės tokiu dideliu susidomėjimu nepasižymi. Taigi, iš karto galima matyti vyro ir moters skirtumus ir suprasti, kodėl vyrams patinka automobiliai, kodėl moterys labiau mėgsta gražius drabužius, o Džeimsas Bondas, verdantis košę ar plaunantis grindis, dabartiniuose ES reklaminiuose stenduose atrodo keistokai. Nors jau beveik baigiame priprasti prie tokių vaizdų, kaip policijos komisarė – moteris, atrodanti tarsi anoreksiška Barbė ir galinti išspardyti gaują boksininkų vienu kojos spyriu, vis tiek tai regisi kiek neįprastai.

Taigi, ar lygybė reiškia tai, jog tam, kad žmonės būtų lygūs, jie turi būti vienodi? Iš tiesų visiškai ne. Vienodumas gresia tam tikru sektantišku mentalitetu bei ideologija. Tai yra pastebėjęs Jeanas Vanier. O skirtingumo gerbimas, be abejo, veda į dialogą. Šeimos psichologija pabrėžia, jog labai svarbu tiesiog džiaugtis vienas kito skirtingumu – kiekvieno šeimos nario, vyro ir žmonos, skirtingu jų pasaulio suvokimu ir matymu, kurie vienas kitą gali praturtinti. Šie skirtumai yra santuokos ir šeimos turtas, ir jokiu būdu nereikia vyro ir moters suniveliuoti.

Iš kur gi kyla toks lygybės troškimas ir mėginimas suniveliuoti, lygybę suprasti kaip vienodumą? Tai turi keletą ištakų.

Viena jų – moterų judėjimas už lygias teises, kas yra visiškai racionali ir gera paskata įtvirtinti visuomenėje pagarbą moteriai, kaip tikrai lygiaverčiam asmeniui. Tačiau į šį judėjimą labai greitai įsitraukė marksistinės pakraipos mąstytojai. Tam tikra prasme marksizmas yra labai susijęs su moterų lygybės siekimu. Bet marksizmo problema yra ta, kad gėrį čia bandoma pasiekti prievarta. Ši mintis buvo siūloma ir F. Engelso veikale „Šeima ir privačios nuosavybės kilmė“. Jis siūlė moteriai suteikti tokią pat laisvę, kaip ir vyrui, siūlė vaikus auginti visuomenei, kad moteris turėtų teisę ir galimybę atsiduoti kam tik nori – tai laisvos meilės principas. Jis siūlė riboti santuoką tuo, kiek trunka meilė. (O vyrams ji esą yra trumpa.) Tikėta, kad pirmasis proletariato priespaudos epizodas buvo šeimoje – tai reiškė, kad vyras eksploatavo moterį. Judėjimui progresuojant, iš lygių teisių – balsuoti, dirbti, teisės į vienodą darbo užmokestį – siekio toliau vystėsi idėjos, kaip tos lygybės siekti. Ir pavyzdžiui, aštuntoji dešimtmečio JAV feminizmo mąstytoja Shulamith Firestone teigė, kad taip, kaip proletariatas iš kapitalistų perėmė į savo rankas produkciją, taip šiais laikais moterys turi iš vyrų į savo rankas perimti repordukciją. Taip buvo ir padaryta – sukurta kontracepcija. Tiesa, vis dėlto kontracepciją sukūrė vyrai, ir vaisingumas slopinamas ne vyro, bet moters organizme. Čia matau tikrą paradoksą: kodėl moterų lygybės siekėjos su tuo sutinka, jei kontracepcija labai kenksminga moters sveikatai?

Lygybės buvo siekiama labai įvairiais būdais. Ir būtent aštuntajame dešimtmetyje, kai moterų teisės itin plėtėsi, buvo nemažai intelektualių mamų, kaip antai JAV Kalifornijos universiteto dėstytojos, akademikės, kurios ėmė savo sūnus auginti švelniai, pacifistiškai, nepirkdamos jiems šautuvų, mašinų, tankų. Tačiau, kaip rašo viena žymi JAV neurobiologė, kuri ir pati savo sūnų bandė taip auginti, šios pastangos patyrė visišką fiasko. Berniukai, neturėdami šautuvų ir mašinų, nusitverdavo akmenų bei pagalių ir su jais lakstydavo. Kai kurie net iš „Barbių“ sugebėdavo pasidaryti kulkosvaidžių ar patrankų. Ir mamos, ypač tos, kurios turėjo tam tikrą mokslinį išsilavinimą, priėjo išvadą, kad šis projektas yra neįmanomas. Taigi – reikia gerbti tą skirtingumą ir berniuko agresyvumą, jo energiją ir vyriškumą, geriausia, kai tai yra nukreipiama tinkama linkme. Kaip ir kiekviena agresija, pyktis turi būti nukreiptas į priešą. O priešas yra blogis, kurio esama visokių apraiškų. Ir kada ši energija bus nukreipta į blogį, iš tiesų bus labai maža tikimybė, jog tuo blogiu kada nors bus palaikyta žmona.

Vis dėlto atsirado nauja vyrų banga – minėtų pacifistinių pastangų dėka kai kurie vyrai „evoliucionavo“. Nes ne visi, pakeitę žaislinius ginklus pagaliais, sugebėjo išsivaduoti iš feministiškai nusiteikusių tėvų priespaudos, ir atsirado savotiška vyrų atmaina – vadinamieji „emo-boy“. („emocingi berniukai“). Tokie berniukai yra labai švelnūs, labai myli mamas, o užaugę būna malonūs, mėgsta pasakoti emocingas istorijas ir netgi kartais pasiguosti merginoms, paverkti ant jų peties. Tačiau tos merginos, kaip rašoma vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ straipsnyje, yra šiek tiek sutrikusios, nes teoriškai lyg ir viskas teisinga, kad štai buvo „išvesta“ tokia švelni vyrų rūšis, bet kažkodėl joms labiau norėtųsi ant jų peties paverkti pačioms, o ne atvirkščiai.

Dar vienas dalykas – jei iš berniukų atiminėsime pagalius, tai bus tam tikra prievarta. O prievarta gimdo prievartą. Jeigu vaikas yra nuslopinamas, jis iš tiesų pyksta ir galbūt tampa dar piktesnis ar pasyviai agresyvus. Iš tiesų atrodo, kad upės neužtvenksi – geriau jos vagą nukreipti teisinga linkme ir nekeisti kiekvieno berniuko prigimties, kaip ir mergaitės, kas dabar yra daroma, bandant mergaitėms įbrukti sunkvežimius, tankus, plaktukus ir t. t. Mes tą matėme dar prieš 50–60 metų, sovietmečiu, kai moterys buvo komunizmo statytojos. Ir labai įdomiai atrodo, kai šiandien Vakaruose matome reklaminių skydų, kuriuose moteris su statybininko šalmu, plaktuku, geriausiu atveju – įkišusi nosį į kompiuterį, kur mėgina kažką programuoti. Mes nesakome, kad moteris negali būti programuotoja, bet objektyviai ji daug geresnė komunikacijos, bendravimo srityje, kas taip pat duoda didžiulį ekonominį pelną ir yra ne mažiau svarbu.

Tad iš tiesų nereikėtų bandyti tas prigimtis kažkaip keisti ir versti žmones reikštis ten, kur jie nėra labai stiprūs.

Tam tikru atžvilgiu feministinę ideologiją galima vadinti šiek tiek kandžiai – „piktų mergaičių maištu“. Garsus austrų psichologas A. Adleris yra rašęs apie vyrišką protestą, kaip vieną iš menkavertiškumo raiškų. Kodėl taip yra? Todėl, kad iš tiesų gyvenime trūksta pagarbos moteriškos raiškos sritims. Kaip rašo žymus šveicarų teologas H. U. von Balthasaras, „viskas, kas yra gerbtina, turi prestižą ir panašiai, yra vyriškos sritys“. Iš tiesų gyvenime taip ir yra: statyba, karas, politika – visur dominuoja vyrai; o vaikai, darželis, mokykla, slauga – daugiau moterys, ir šios sritys yra kur kas mažiau gerbiamos. Tačiau tai yra didžiulė klaida. Ją galima labai gerai suvokti, galvojant apie vaiko vystymąsi, apie vaiko raidą, kuri yra itin intensyvi pirmaisiais jo gyvenimo metais, kai formuojasi asmenybės pagrindai. Kaip žinoma, iš J. Baulby (žymaus anglų psichoanalitiko) atliktų tyrimų kilo prieraišiosios tėvystės sąjūdis. Vaikelio auginimui iš tiesų reikia didžiulio kūrybiškumo, reikia ugdyti tiek vaiko, tiek savo paties asmenybę. Tai labai įdomi sritis, kur, kaip sakoma, „sukuriamas“ laimingas arba nelaimingas žmogus. Ir tai įvyksta namuose, prie tų puodų, toje virtuvėje, tačiau nuo to priklauso visuomenės likimas, netgi ekonominė jos sėkmė, jau nekalbant apie tai, kad laimingas žmogus yra tas, kuris patyrė saugų, džiaugsmingą, laimingą prisirišimą prie mamos per pirmuosius savo gyvenimo mėnesius ir metus.

Taigi reikėtų suprasti tą vyro ir moters skirtingumą, ir nors labai gerai, kai tėčiai prisideda prie vaikų auginimo, mama iš tiesų yra geriau „apsirūpinusi“ vaiko globai ir meilei. Mama galiausiai yra švelnesnė net ir tiesiogine prasme. Nors tėtis taip pat gali laikyti buteliuką, tačiau psichoanalitikai yra įrodę, kad žindymas yra toks subtilus procesas, kurio metu taip subtiliai formuojasi kūdikio siela tame dialoge tarp kūdikio ir mamos, jog dirbtinėmis priemonėmis tai kompensuoti labai sunku. Net ir tėčio tėvystės atostogomis.

Kyla klausimas, o kas gi užaugina tuos vyrus, kurie kartais būna tokie agresyvūs, linkę smurtauti ir panašiai? Ar nenutiks taip, kad, sekdami ES rekomendacijomis ir noru turėti didesnes ekonomines pajėgas savo visuomenėje, moteris „išmesdami“ į darbo rinką, jų vaikus paliekant lopšelyje nuo vienų metų, neužauginsime dar vienos ar keleto neramių, liūdnų (o drauge su neramumu ir liūdnumu egzistuoja ir pyktis) ir piktų vyrų bei moterų kartų?

Žmogaus siela yra labai subtilus „augalas“, jam reikia itin švelnios, subtilios globos, tad niekas negali atpirkti mamos švelnumo, o ypač laimingos mamos švelnumo (kaip rašo E. Frommas, tik laiminga mama gali užauginti laimingą ir sveiką kūdikį). Tad padėkime toms mamoms jaustis vertingoms, jaustis skirtingoms nuo vyrų ir tuo didžiuotis. Tada iš tiesų galima tikėtis, kad mūsų visuomenė bus laimingesnė, stipresnė, turėsime daugiau vaikų ir netgi išsipildys europarlamentarų svajonė gyventi dar geriau nei dabar, kadangi bus daugiau kūrybiškai nusiteikusios darbo jėgos.