Nuo antikos laikų pabrėžiama, kad kiekviena valstybė turi būti tvarkoma teisingai. Dėl to sutaria visi. Ginčai prasideda, kai bandome suformuluoti, kokią valstybę galima vadinti teisinga. XIX amžiaus pabaigoje gaires, kaip derėtų  teisingai tvarkyti šiuolaikinę valstybę, pasiūlė ir Katalikų Bažnyčia.

Per daugiau nei šimtą metų šios gairės buvo tikslinamos, aiškinamos, taip susiformavo platus ir išsamus Bažnyčios socialinis mokymas. Jo pamatas – siekis kurti tokią viešąją tvarką, kuri leistų skleistis kiekvieno asmens unikalumui, kilnumui, leistų derinti laisvę ir atsakomybę.

Šioje laidoje siūlome vyskupo Kęstučio Kėvalo  pasakojimą apie svarbiausias Bažnyčios socialinio mokymo siūlomas gaires. Neabejojame, kad šis pasakojimas bus įdomus kiekvienam, norinčiam geriau pažinti Bažnyčios socialinį mokymą.

Laida skurta bendradarbiaujant su Iustitia et Pax komitetu Lietuvoje.

 

Laidos santrauka:

Nuo Bažnyčios socialinio mokymo pirmojo viešo paskelbimo XIX amžiaus pradžioje buvo suformuluoti aiškūs teisingos visuomenės kūrimo principai, krikščionio viešo veikimo gairės.

 I. Pagarba kiekvienam žmogui, kuri remiasi ne pastarojo nuopelnais, bet prigimtiniu kilnumu. Niekada nevalia pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra Dievo paveikslas, ir jam turi būti teikiama tokia pati pagarba, kaip ir pačiam Dievui. Skamba kaip trikdomas iššūkis: kaip  žmogui galima reikšti tokią pat pagarbą kaip Dievui? Aišku, kad žmogaus ir Dievo prigimtis skiriasi, tačiau nepamirškime, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, ir kiekvienas žmogus yra panašus į Kūrėją. Tai nėra nuopelnas, bet dovana, kurios neįmanoma ištrinti iš žmogaus prigimties.

 2. Pagarba žmogaus gyvybei. Gyvybės kultūros puoselėjimas. Turime kalbėti ne tik apie negimusios gyvybės puoselėjimą, bet ir pagarbą žmogui kiekviename jo gyvenimo tarpsnyje. Šiandien dažnai susiduriame su sunkumu priimti senatvę oriai, pagarbiai žvelgti į pagyvenusius žmones – tai taip pat gyvybės kultūros dalis.

 3.  Bendradarbiavimas. Visi mes sesame bendruomeninės būtybės, kurioms reikia kitų žmonių. Visi mes susiję, ir bendrystė nėra našta, bet būtina kiekvieno iš mūsų sklaidos sąlyga.

 4. Pagalba stokojantiesiems. Solidarumas tarp žmonių. Jėzus sako, jog tai, ką padarėme kiekvienam iš mažutėlių, į bėdą patekusių, Jam tai padarėme. Aplankyti kalinį, sušelptį stokojantįjį, padėti sergančiajam – tai būtini solidarumo priesakai teisingoje visuomenėje. Kaip ir turtingesnių dalinimasis su tais, kurie stokoja, tarpusavio pagalba. Vargšai gelbsti turtinguosius, leisdami jiems dalintis, o turtingieji gelbsti vargšus, dalindamiesi.

 5. Subsidiarumo principas.  Tai kartu pasitikėjimas laisve ir suvokimas, kad pagalba turi auginti, o ne daryti priklausomą.  Šis principas reiškia, kad visuomenė yra kuriama nuo apačios į viršų, jog valdžia yra tarnystė, o ne direktyvų teikimas.  Pagalba neturi žmogaus gadinti, bet jį auginti, stiprinti.  Taip pat kiekviena valdžia turi save riboti, neužgožti kitų, leisti kitiems gyventi ir veikti.

 6. Atsakomybė už Kūriniją. Mums Dievas padovanojo pasaulį kaip jaukius namus, ir mes atsakingi už tai, kaip su tuo pasauliu elgiamės. Svarbu plėtoti tiek gamtos, tiek žmogaus ekologiją, nes santykis su aplinka paprastai atspindi santykį su savimi. Jei gamta bus nuskurdinta, tai mes skurdinsime Dievo liudijimą žmonėms. Mūsų pareiga perduoti kitoms kartoms išpuoselėtus, o ne sugriautus Kūrinijos namus.

 7. Bendrojo gėrio siekis  ir  į jį besiremiantis socialinis teisingumas. Siekimas tokios socialinės aplinkos, kuri būtų palanki žmogui. Būtina sukurti tokią aplinką žmonėms, kad jie galėtų skleistis, klestėti. Bendrasis gėris – tai draugiška žmogui būsena, vienovė įvairovėje.