Duetas „Kamanių šilelis“. Tomo Ivanausko nuotrauka

Prisipažinkime, kiekvienas retkarčiais pažvelgiame į savo gatves užsieniečio turisto akimis. Įsivaizduojame, kad esame koks nors vokietis, kai važiuojame pro Katedrą, įsivaizduojame, jo veidą, pamačius Karoliniškių daugiabučio laiptinę... O retkarčiais susimąstome: ką mes parodytume šiame mieste staiga atvykusiam draugui iš svečios šalies? Kur nuvestume? Ir tada suvokiame kartais nelabai pažįstą miestą, kurio gatves kasdien mindome.

Panašiai kartais galvoju ir apie muziką. Štai atvyks mano bičiulis muzikantas iš JAV, paprašys nusivesti į gerą lietuvių muzikantų koncertą, parekomenduoti albumą – kur aš jį nuvesiu, ką jam duosiu paklausyti?

Jau senokai į šį klausimą sau atsakau taip: „Kamanių šilelis“. Tai pirma grupė, o tiksliau duetas, kuris ateina į galvą, kai susimąstau apie gaivaus, šviežio oro gūsius mūsų scenoje, apie kokybę, bet kartu ir gaivalą, apie folklorą, bet kartu ir kitonišką skambesį, apie nelindimą į užpakalį anglakalbiams (o tiksliau savo vidiniam anglakalbiui), bet ir įtaigų, skambantį tekstą net tiems, kurie nesupranta lietuviškai.

Kamanių šilelis „Kol mano tėveliai...“

„Kamanių šilelis“, mano galva, yra viena išradingiausių, labiausiai ieškančių, o todėl ir daugiausiai randančių grupių šioje muzikos padangėje. Išradingumą šiuo atveju aš suprantu ne kaip vien įdomius muzikinius sprendimus, netikėtus sąskambius. Keistos ir įdomios muzikos apstu, įdomus toli gražu nereiškia talentingas. „Kamanių šilelis“ – tai neabejotinai vieni talentingiausių kūrėjų todėl, kad jie patys, be jokių informacinių jėgų ar komercinių postūmių sugebėjo sukurti savitą, intelektualaus folkloro pasaulį ir, maža to, užkrėsti juo daugybę žmonių.

Taip, folkloro. Mano galva, plačiausia prasme tai yra tiksliausias šio dueto apibūdinimas. Ne dėl to, kad negirdėčiau ten ataidinčių visų indie ir psycho-folk, alternative country, teatrališkosios kūrinių pusės, elektrinių gitarų, būgnelių, ukulėlių ir taip toliau. Tiesiog klausant „Kamanių šilelio“ veriasi tas gilus bendražmogiškas, net archetipinis visa įtraukiantis muzikinis akivaras. Lygiai taip įtraukia, pasiima gerai atlikta liaudies daina, paliečianti kažką, kas slypi viduje neapsakomai seniai. Tūkstančius metų...

Ne veltui duetas žaidžia su lietuvių liaudies dainomis, jų motyvais („Kol mano tėveliai“, „Žuvų šukelėm“).

Folkloras tai dar ir dėl to, kad nuostabus grupės vokalistės Kamilės Gudmonaitės balsas ir dainavimo maniera yra arti folklorinės manieros. Net ir visaip genialiai besiardantis gitaristas ir aktorius Mantas Zemleckas iš esmės atitaria Kamilės balsui taip, kaip įgudęs kanklininkas atitaria raudai.

Pirmojo dueto albumo laukiau su nekantrumu ir nerimu. Nerimu, mat dažnai tie, į kuriuos dedi didžiausias viltis, nuvilia. Tiksliau nusivili pats, mat prisikuri išankstinių lūkesčių. Albumo „Viskas teka“ atveju taip neįvyko. Tai išties geras, stiprus, albumas, kuris turėtų rasti savo klausytoją tarp įvairiausių žanrų gerbėjų.

Tiesa, nepavadinčiau jo vientisu. Vienos dainos šviesios ir melodingos, kitos gana nuožmios, elektrifikuotos ir retkarčiais net nuobodokos („Kosmonautai“, „Neturiu savęs“, „Nieko neįvyko“). Man nėra iki galo aiški šių dainų išdėliojimo albume logika. Paprastai greta einančios dainos būna arba panašios nuotaikos, arba priešingos, taip kuriant kontrastus. Albume „Viskas teka“ nuoseklios ir labai apgalvotos dainų sekos neįžvelgiu. Ji tarsi susidėliojo savaime. Aiškūs tik pirmos ir paskutinės dainos sumanymai.

Kai vidutinė daina patenka tarp pernelyg galingų užtaisų turinčių „Drakonų odos“, „Aidi“ „Kol mano tėveliai“, Donaldo Kajoko genialaus eilėraščio pagrindu sukurtos „Karvedys pavargo nugalėti“, jau minėtos „Žuvų šukelėm“, „Arcade Fire“ stilistikos „Priešpaskutinės dainos“ ir kitų, ji ima rodytis lyg svetimkūnis, lyg koks kubistinis paveikslas Claude Monet parodoje.

Kamanių šilelis „Priešpaskutinė daina“

Apskritai albumą būtų galima net padalinti į dvi dalis pagal dainų išdėstymą – pirmoje dalyje daugiau eksperimentų ir tik keletas pragiedrulių, o štai antra dalis (ištisai nuo „Kol mano tėveliai“) – šilta, šviesi, mažorinė. Tai, beje, nėra didelis albumo pliusas, mat aš pats jau ketinu iš jo išsirinkti būtent tuos šviesulius ir pasidaryti atskirą CD. Tai gali kalbėti apie tai, kad „Viskas teka“ galėjo būti labiau koncentruotas, trumpesnis (albume 15 kompozicijų). Ir šiaip jau, jei priėjimas prie dainų nebūtų subtiliai folklorinis, ko gero, sakyčiau, kad tai labai pretenzingas ir perkrautas albumas.

Tačiau viskas atleistina– grupė išgyvena natūralų brendimo tarpsnį, kai į albumą, dainas norisi sudėti viską, padaryti tai kuo įmantriau. Ir jiems pavyko! Net su šiais mano paminėtais minusais tai vienas stipriausių ir gražiausių albumų Lietuvoje per keletą pastarųjų dešimtmečių. Albumas, ryškiausiai žymintis naujos stilistikos, mąstysenos, pasaulėžiūros pradžią šalyje, kurioje ne kasdien gimsta tokie talentai kaip Mantas Zemleckas ir Kamilė Gudmonaitė.

Palinkėkime jiems nepasiduoti, neparsiduoti ir dar, kad jų teatrinės profesijos netrukdytų jų pašaukimui!

P. S. Ar žinote, kas yra geras muzikos albumo suvedimas? Kai klausydamas apie jį negalvoji. Todėl atskirai reikėtų pagirti ir jauną įrašų studiją „Happy street records“. Nors šio dueto kontekste labai norėčiau, kad tai būtų „Laimingosios gatvės įrašai“.