Rašytojas Amos Oz. Nuotraukos šaltinis http://enriquegdelag.blogspot.com/

Izraelio rašytojas Amos Ozas (g. 1939) laikomas vienu rimčiausių pretendentų Nobelio premijai gauti. Praėjusiais metais leidykla „Mintis“ išleido vieną brandžiausių ir geriausių jo romanų „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ (iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė). Apie savo gyvenimą, Izraelį ir galimybę būti žydu be Dievo rašytojas pasakoja www.taz.de žurnalistei Susanne Knaul.

Gerbiamas Amos, šešiasdešimt metų pragyvenęs mažame miestelyje prieš keletą mėnesių persikėlėte į Tel Avivą. Kaip Jums patinka šis miestas?

Persikėlėme, kad būtume arčiau vaikų ir anūkų. Man nėra lengva išgyventi šiuos pokyčius. Ilgiuosi dykumos.

Norėjote kalbėtis apie savo naująją knygą. Ar prieš tai galiu užduoti porą klausimų apie Jus patį?

Pamėginkite.

Kodėl sulaukęs penkiolikos metų palikote tėvų namus?

Stipriai supykau ant abiejų savo tėvų. Ant motinos įtūžau dėl savižudybės – ji pasielgė taip, tarsi be atsisveikinimo laiško būtų pabėgusi su meilužiu. Ant tėvo dėl to, kad jos neišsaugojo. Dar labiau tūžau ant savęs – jei mano mama pasirinko savižudybę, turėjau būti labai šiurkštus berniukas. Motina būtų likusi šalia gero sūnaus.

Ar galiausiai su tuo susitaikėte?

Mano tėvas mirė labai jaunas, tačiau prieš tai mudu dar spėjome suartėti. Jo nebėra 44 metus, tačiau aš iki šiol kasdien ginčijuosi su juo dėl politikos. Ilgą laiką buvau išbraukęs tėvus iš savo gyvenimo – bėgant metams mano požiūris pasikeitė. Pyktį išstūmė smalsumas, gailestis ir humoras. Vis dažniau ėmiau savęs klausti, kokie buvo mano tėvai. Romane „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ paverčiau juos savo vaikais.

Kodėl tuo metu nusprendėte įstoti į kibucą?

Norėjau būti kitoks negu mano tėvas. Norėjau viską daryti kitaip. Jis buvo mokslininkas, aš norėjau vairuoti traktorių, jis buvo dešinysis, aš buvau socialistas. Tėvas iškėlė dvi sąlygas: kad kibucas būtų netoli Jeruzalės ir turėtų mokyklą. Taip atsidūriau Huldoje.

Joje gyvenote 30 metų, tačiau vėliau apie kibuco modelį atsiliepdavote ne vien teigiamai. Ar sprendimas apsigyventi Huldoje nebuvo teisingas?

Man gaila savo vaikų. Jiems nebuvo gera gyventi atskirtiems nuo tėvų – tuo metu kibuce dar buvo tokia tvarka. Nepaisant to, iš Huldos išėjau nejausdamas pykčio. Su šeima persikėlėme į Aradą. Mano sūnus sirgo astma. Šiame mieste buvo sveikesnis klimatas.

Savo naujausioje knygoje „Žydai ir žodžiai“, kurią sudarėte su savo dukra Fania Oz-Salzberger, teigiate, jog žydų tauta savo tapatybę suvokia per tekstus. Kaip tai veikia?

Šalia religinės tapatybės yra ir pasaulietinė – jos šaknys glūdi žydų kultūroje. Ji daro mus tauta. Tauta mus daro tekstai. Man visiškai nesvarbu, ar Machmudas Abbasas (Palestinos prezidentas Mahmudas Abbasas) pripažins Izraelį žydų valstybe. Tai mūsų reikalas. Man pakaktų to, kad jis pripažintų mūsų teisę patiems apsibrėžti savo tapatybę.

Ar šį kartą metate iššūkį ultraortodoksams?

Ne, knyga parašyta labai ramiu tonu. Ji nieko nekaltina – tik parodo, kaip galima būti pasaulietišku žydu, suvokiančiu savo tapatybę per tekstus, o ne per sinagogą ir tikėjimą Dievu. Mudu su Fania gerbiame pasirenkančius kitą kelią ir nesakome, kad mūsiškis yra teisingiausias. Neteigiame, kad ortodoksų gyvenimo būdas yra absurdiškas, tačiau kovojame prieš tuos, kurie primeta jį kitiems.

Argi nėra iššūkis aprašinėti „daugiaprogramį žydą“ ir apgailestauti, kad daugelis ortodoksų nesimoko ir nedirba?

Žinoma, tai yra kritika. Talmude figūruoja daugybė iškilių mokslininkų, turinčių profesiją. Yra vietų, kuriose aiškiai parašyta, jog žmogus privalo ir mokytis, ir dirbti. Tik vienoje teigiama priešingai. Talmude galima rasti visko.

Kaip apie Jūsų knygą atsiliepia patys ortodoksai?

Knyga pasirodė visai neseniai. Nepaisant to, jau turiu storą aplanką ortodoksų laiškų. Dažniausiai juos rašo moterys. Daugelis nepasirašo ir kalba ne tik apie „Žydus ir žodžius“, bet ir apie ankstesnius mano romanus.

Oficialiai moterys ortodoksės neturi teisės skaityti mano knygų. Jos skaito po stalu, o tada rašo man anonimiškus laiškus. Beveik visuose vienaip ar kitaip kalbama apie tą patį: man trūksta oro, neturiu kuo kvėpuoti. Knygos keliauja iš rankų į rankas. Prieš 150 metų tas pat vyko Rytų Europoje. Taip gimė modernusis sekuliarizmas. Ješivų mokytiniai ant stalo skaito Talmudą, po stalu – Spinozą. Moterys skaito tuo metu, kol vyrai būna ješivose.

Argi ne kvaila, kad XXI a. dar vis skaitoma po stalu?

Deja, daugelyje pasaulio šalių yra būtent taip. Pažvelkite į Kiniją ir islamo pasaulį. Didžioji dalis žmonijos knygas skaito po stalu.

Skausmingai rašote apie tai, kaip sunku atsisakyti tikėjimo ir Dievo. Ar kartais apgailestaujate, kad nesate tikintis?

Šiuo atveju vertėtų kalbėti ne apie žydus, o apie modernųjį Vakarų žmogų. Dar prieš šimtą metų – nesvarbu, Vokietijoje, Egipte ar Kinijoje – jis žinojo tris dalykus. Žinojo, kur gyvens – dažniausiai savo gimtojoje vietoje arba gretimame kaime. Žinojo, ką veiks – tą patį, ką veikė jo tėvas arba motina. Žinojo, kas nutiks po mirties – jis keliaus į geresnį pasaulį. Jauni, modernūs Vakarų pasaulio žmonės nežino, kur gyvens. Jie nežino, ką veiks ir kas su jais nutiks po mirties. Tai nėra paprasta.

Žydų tekstai Jums yra „intelektualieji vartai į pasaulį“. Ar didžiuojatės savo tautos rašytiniu palikimu?

Thomas Mannas mums nėra mažiau svarbus nei Bashevi Singeris. Mes netgi sakome, kad dešimt graikų filosofų yra svarbesni už visus Talmudo specialistus. Nesimušame šiuo tekstu į krūtinę sakydami: „Mes esame geriausi“.

Vis dėlto žydų tautoje egzistuoja knygų kultūra. Kitos tautos statė katedras, mes rašėme knygas. Kitos tautos statė piramides ir kūrė kantatas, mes rašėme knygas.

Šiandien skaitoma vis mažiau knygų. Ką tai reiškia rytdienos žydams?

Žmonės skaito tiek pat, tik kitaip. Dažniau ne popieriuje, o ekrane. Tik kodėl tai turėtų būti svarbu? Įsivaizduokite, šiandien visa biblioteka gali tilpti iPad’e.

Noriu pasakyti štai ką: kai Tolstojus išleido „Aną Kareniną“, visoje Rusijoje jos egzempliorių buvo parduota mažiau nei šiandien Izraelyje Davido Grossmanno romanų. Didelė dalis žmonių negalėjo skaityti, o tie, kurie galėjo, skaitė ne grožinę literatūrą.

Šiandienos situacija nėra tokia bloga. Neturėtume romantizuoti praeities. Laikyti rankoje knygą ar iPad’ą – tai jau skonio reikalas. Aš mėgstu skaityti knygas – nesvarbu, naujos jos ar senos. Man patinka užuosti popierių, ant kurio yra išspausdinta istorija.

Rašote ne bendraminčiams arba kitokių pažiūrų žmonėms. Rašote dvejojantiems. Nepaisant to teigiate, kad vis mažiau skaito netgi neturintys aiškių įsitikinimų. Pasiduodate?

Nieko panašaus, tik perduodu fakelą kitai kartai. Turiu vaikų ir anūkų. Dabar jų eilė.

Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė