Apie tai, kas Vilniaus meno pasaulyje vyksta gegužės pabaigoje, Birutė Pankūnaitė kalbina viduriniosios kartos menininkę Kristiną Inčiūraitę, aktyviai kuriančią jau daugiau nei dešimtmetį ir turinčią nemažą vietinių ir tarptautinių parodų patirtį. Galbūt šie įspūdžiai ir fragmentiški, bet panašus ir Vilniaus meninis gyvenimas, kuriame kiekvienas autorius praskleidžia savo audinio dalį.

Franz West. Instaliacijos vaizdas. Arno Anskaičio nuotr.

Austrų menininkų Franzo Westo ir Barbaros Kapusta paroda „Sleepwalking III“ („Lunatizmas III“) galerijoje „Vartai“ (gegužės 20–birželio 20 d.). Kuratorius Ameris Abbasas.

Kristina Inčiūraitė. Šiuolaikinis austrų menas: pasaulinė meno žvaigždė Franzas Westas (1947–2012)ir jaunosios kartos menininkė Barbara Kapusta (g. 1983). Westo keli metaliniai objektai tarytum nurodo į disciplinuotą ar net traumuotą kūną, kurio pėdsakus galime įsivaizduoti, tuo tarpu Kapusta fotografijose teatrališkoje šviesoje rodo žmones, ambivalentiškai sustingusius įvairiose pozose – viena vertus, jie lyg ir susvetimėję, kita vertus, lyg ir jaučiamas tam tikras šių žmonių tarpusavio ryšys.

Parodoje man keisti du dalykai – kaip skelbiama iš parodoje pristatomo 1994 m. interviu su Westu, menininkas pasisako prieš balto kubo estetiką ir postamentų naudojimą, o šioje parodoje kaip tik taip ir eksponuojama, tarytum oponuojant menininkui. Kitas – parodos kuratorius Ameris Abbasas šiai parodai pristatyti gan pretenzingai akcentuoja filosofijoje artikuliuojamą „kūno be organų“ sampratą. Tačiau būtent čia ir pasigedau subjektyvumo ar reikšmių redukavimo – to, kas turėtų būti pabrėžiama pagal kuratoriaus filosofines nuorodas.

Birutė Pankūnaitė. Tai trečioji „Sleepwalking“ ciklo paroda (Pirmoji surengta 2009 m. Temporary galerijoje, Kelne, antroji įvyko 2012 m. Freieiso muziejuje Berlyne.) „Sleepwalking III“ atsisakoma grupinės ekspozicijos formato, paliekant dialogui tik du autorius. Vilniaus galerija tarsi įsirašo į tarptautinį tinklą, tačiau, manau, ryškėja tam tikras kontekstų (ir kultūrinių, ir kuravimo taip pat) neatitikimai. Nors smagu stebėti garsaus menininko sugretinimą su pradedančiąja. Juolab kad ir meistro buvus šiek tiek pašėlusio, ką liudija pagal jo idėją atliktas performansas su jį reprezentuojančia rožine spalva: ant vienos salės sienų ir langų pasitaškyta dažais ir palikti kramtomosios gumos pėdsakai.

Tomas Martišauskis. „ar / arba“. 2014. Tomo Martišauskio nuotr.

Tomo Martišauskio paroda „ar / arba“ projektų erdvėje „Malonioji 6“.

Kristina Inčiūraitė. Žvėrynas. Simpatiškas medinis namukas, kuriame verda gana aktyvus meninis gyvenimas. „Malonioji 6“. Į Tomo Martišauskio parodą einu prisimindama jo parodą „Įrankis / Creature / Vera“, praėjusiais metais pristatytą Reikjaviko meno muziejuje. Nors mačiau tik šio projekto fotodokumentaciją, bet išliko gilus įspūdis – akinamo baltumo erdvėje autorius pateikė didžiulį baltą objektą, kuris man buvo panašus į atskilusį ledyno gabalą, niekada neegzistavusį realybėje. Kitaip tariant, šį objektą Tomas pateikė it kokį simuliakrinį kūną, kuris, rodos, ištrauktas iš virtualios erdvės, nors fiziškai apčiuopiamas. Aišku, kad mediniame namelyje įsikūrusi galerija siūlo kitokią nuotaiką – Tomas čia pasitelkia Platono olos alegoriją, kuri gana dažnai reflektuojama menininkų kūryboje. Kaip ir jam būdinga, Tomas pasirinktą objektą įvairiai modifikuoja ir apmąsto.

„Čia baltas šešėlis“,– sako Tomas, nors atrodytų, kad paveikslėlyje šviesa sklinda tamsoje. „Juoda-balta“ žaidimas smagus. Bet mūsų visuomenėje jis neretai paaštrinamas, dramatizuojamas. Garbaus amžiaus tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, iškraipydamas faktus, užsipuola kai kuriuos menininkus viešoje erdvėje dėl esą „destruktyvaus“ jų meno pobūdžio. Jaunosios kartos menininkei Eglei Tamulytei-Shaltmirai Dailininkų sąjungos galerijoje sostinės Pamėnkalnio gatvėje šiuo metu atidarytoje parodoje „Sezonas 4“ draudžiama galerijos lange rodyti kūrinį, vaizduojantį Vytį su jojančia moterimi. Pasipiktinimą etikos sargams sukėlė Larso Von Triero dviejų dalių filmas „Nimfomanė“ dėl esą tik savitikslio pornografinio filmo turinio. O kur dar menininkių perdainuoto himno istorija... Draudimais ar grūmojimais Lietuvoje kuriamas makabriškas šešėlių teatras.

Birutė Pankūnaitė: Tokia pas „juoda-balta“ realybė. O kalbant apie Tomą Martišauskį, jo paroda – tai tarsi mįslė, įvietinta į „Maloniosios 6“ kūną pasitelkiant patį Platoną. Dvi parodos dalys, išskaidytos į du esamus kambarius, tęsia viena kitą, o aiškiausias įminimas nurodytas tolimesniajame, kur erdvę okupavęs daugiabriaunis fototūris, veidrodiškai atspindintis patalpą ir visą paslaptingą medinį namą, numanantį jo buvusias istorijas.

Apskritai į „Maloniąją 6“ tarpdisciplinininkų sąjunga (LTMKS), perėmusi ją nuo žiemos, įsiveržė su visu kūnu ir krauju be apribojimų ir su stipriais viešaisiais ryšiais, neleidžiančiais apie save pamiršti ar praeiti nepastebint. Parodos šiame name tvinksi kaip pulsas.

Leonardas Tuleikis. „Dvi figūros“. 1977. Lietuvos dailės muziejus

Kovo 28 – birželio 8 d. – Leonardo Tuleikio jubiliejinė retrospektyvinė paroda „Tapybos atspindžiai“ Taikomosios dailės muziejuje.

Kristina Inčiūraitė. Su tokia gan slogia nuotaika keliauju į Taikomosios dailės muziejų, kuris mane bloškia kelis dešimtmečius atgal – sovietinis interjeras, parodų salės, tankiai nukabinėtos paveikslais. Ganėtinai keistai atrodo ir kai kurie Leonardo Tuleikio tapybos darbai stikliniuose kubuose, kurie apšviesti papildomai. Nors man netgi patiko „mėnesienos“ šviesos nuspalvintas stiklo namas su jo kūriniu „Kentaurai“ (1994) – drobė veikia vaizduotę, nutapytos abstrahuotos būtybės atgyja tose gana slegiančiose muziejaus salėse.

Jau antrą kartą čia žvilgteliu į Aleksandro Vasiljevo kelių mados šimtmečių parodą. Man vaidenasi, kad tos blankiai apšviestos moterų suknelės ir aksesuarai vis dar su savo šeimininkėmis. Rodos, galiu jausti tų lieknų moterų kūno kvapą, regėti jų ašaras ar juoką. Suknelės vaiduokliai. Žiūrint atidžiau, pavyzdžiui, ant aksominių batelių matomos dėmės – gal paženklintos šampano, gal tiesiog lietaus... Tokios abjektinės detalės – daugiau ar mažiau sudėvėtų daiktų istorijos – manau, konceptualiai tinka šio muziejaus kontekstui.

Birutė Pankūnaitė. Su Leonardo Tuleikio tapyba turiu ypatingą santykį nuo tarybinės vaikystės: mano mokyklos koridoriai kažkada buvo papuošti to meto garsių tapytojų drobėmis. Iš jų buvau išsirinkusi būtent Tuleikio specifiškai stilizuotą natiurmortą, jo formulė man labai tiko ir kiekvieną kartą praeinant pro šalį pradžiugindavo. Taikomosios dailės muziejuje dabar eksponuojamoje jo retrospektyvoje, iš jubiliejinės virtusia pomirtine, jo puikios tapybos – į valias. Ji nėra lengva, o ir siužetai prisodrinti kaimo ir žemės nostalgijos, dažnai būdingos vyresnės kartos dailininkams, rašytojams, poetams. Žvelgiant į visumą gali pasirodyti, kad Tuleikis tapė vieną grandiozinį paveikslą – tokios vientisos ir stilistiškai artimos yra visos drobės. Autorinio stiliaus klausimas nėra vien modernizmo problema. Juk ir Inčiūraitės videodarbai turi savo autorinį antspaudą. Ar svarbu jį atrasti, kiek galima leisti sau į jį įnikti, kad išbalansuotum tarp užsisklendimo ir atvirumo, kaitos ir stabilumo?

Algirdas Jakas. „Rūmai#1“. 2013. Inesos Remeikaitės nuotr. Iš parodos „Sezonas 4“

Paroda „Sezonas 4“ LDS Pamėnkalnio galerijoje. Kuratorės Laura Grybkauskaitė ir Dovilė Daunoravičiūtė (gegužės 7–31 d.).

Kristina Inčiūraitė. Dailininkų sąjungos galerijoje Pamėnkalnio gatvėje, parodoje apie romantizmo apraiškas menininkų kūryboje kai kurie jaunosios kartos menininkai vienaip ar kitaip reflektuoja sovietmetį. Kiek netikėta, kad sovietinė praeitis patenka į šios plėtojamos temos lauką, aišku, ne be ironijos.

Birutė Pankūnaitė. Kuratorės, matyt, norėjo, kad viskas būtų maksimaliai aišku ir ištarta: dalyviai klusniai atsakinėja į užduotus klausimus apie romantizmą šiandien. Tik su tekstais vizualioji dalis dažnai nekoreliuoja arba koreliuoja keistokai, kai kurie darbai jau matyti. Bet apskritai parodoje yra drumzlino nervo, nihilizmo ir kiek desperacijos. Ar visa tai – šiuolaikinės romantizmo formos?

Dainius Liškevičius. „Muziejus“. 2012. Arturo Valiaugos nuotr.

Dainiaus Liškevičiaus projektas „Muziejus“ ir jį lydinti knyga – Venecijos bienalei.

Kristina Inčiūraitė. O šis menininkas didelės apimties kūrinyje „Muziejus“, atsigręždamas į sovietinę praeitį, su jam būdingu šmaikštumu kalba apie kelis to meto politinio pasipriešinimo veikėjus, nevengdamas į tuos pasakojimus įpinti ir savo paties asmeninių patirčių. Dainius 2012 m. NDG pristatė šį meniniu tyrimu grįstą projektą, tik ką išleido didžiulį ir išsamų jį papildantį katalogą. Tuo visi ne kartą pasidžiaugėme. Teko girdėti, kad Oskaras Koršunovas norėtų statyti spektaklį „Muziejaus“ siūlomomis temomis. Būtų labai įdomu pamatyti šio projekto transformacijas teatro scenoje. Juk permąstyti praeitį ir atmintį galima pačiais netikėčiausiais būdais. Svarbiausia, kad anksčiau sukurtas kūrinys migruotų, pulsuotų ir keistų savo pavidalus. „Muziejus“ kitais metais keliauja į Venecijos šiuolaikinio meno bienalę, tad Dainiui linkiu sėkmės.

Birutė Pankūnaitė. Dainiaus Liškevičiaus projektas „Muziejus“ iš pirmo žvilgsnio gali nustebinti savo akademistinėmis pretenzijomis. Tiesa, atidesnis žvilgsnis netrukus išduoda akademizmo simuliaciją. Pirmiausia – per autobiografiškumą. Ir ne tik todėl, kad knyga prasideda autoriaus vaikų dalyvavimu ir baigiasi mamos portretu, bet ir todėl, jog tarp eksponatų kaip šaltiniai įterpiami ankstesni menininko kūriniai. Be to, teiginius patvirtinančiu šaltiniu čia gali virsti ir, tarkim, eilėraštis. O teiginiai, kurios norima įrodyti – meno ir politikos saitai, kai neaiškioms revoliucinėms Lietuvoje veikusioms asmenybėms (paskutinis partizanas Antanas Kraujelis, Rembrandt‘o „Danają“ rūgštimi nuniokojęs Bronius Maigis ir susideginęs Romas Kalanta) priskiriami avangardinio meno atstovų požymiai.

Sveikintina tai, kad „Venecijos byloje“ atsiranda dar vienas veikėjas – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, pristačiusi šį menininką Lietuvos paviljono konkursui ir jį laimėjusi (komisaras – Vytautas Michelkevičius). Į lauką įsilieja ir nepagrindinės meno institucijos.

Dan Perjovschi. „Įlaikintas“. 2014. Birutės Pankūnaitės nuotr.

Lia Perjovschi „Žinių muziejaus rinkinys“ ir Dan Perjovschi „Įlaikintas“ Tarpdisciplininiame edukacijos, rezidencijų ir parodų centre „Rupert“ (balandžio 25–birželio 29 d.).

Kristina Inčiūraitė. Džiaugiuosi, kad „Rupert“ kuratoriai pasikvietė Daną Perjovschi. Jo piešiniai ant sienų ir langų – tai humoro nestokojantys socialiniai ar politiniai komentarai. Teko jo kūrybą daug kur matyti Europoje, teko ir kartu dalyvauti grupinėje parodoje – visuomet imponavo šio menininko kandus ir taiklus požiūris į aplinką, jo mokėjimas pasišaipyti iš stereotipų. Stebina jo gebėjimas žaibiškai reaguoti į situaciją – pavyzdžiui, tik išryškėjo sudėtinga Krymo situacija ir atitrūkęs Sočio olimpinis žiedas virto tanku, riedančiu Krymo link – itin paprastas Perjovschi piešinukas žaibiškai pasklido socialiniuose tinkluose. Lakoniška, daugiažodžiavimo nereikalaujanti meninė raiška – raktas į populiarumą.

Birutė Pankūnaitė. Tiesa, nors Lia ir Dano darbai puikiai dera tarpusavyje salės erdvėje, kalbėti labiau norisi apie Dano Perjovschi piešinius – jie atviri greitam perskaitymui ir yra labai lakoniški dabarties geopolitikos komentarai. Juose galima atrasti visas žiniasklaidoje sklandančias problemas, tolygiai išbarstytas po visas sienų ir langų plokštumas. Nors itin svarbus jų turinys, bet ne mažiau graži ir forma: lengva ranka užmesti piešiniai pabirę lyg strazdanos ir sudaro ištisinį skaidrų ažūrą, legalių grafičių ar komiksų tinklą.

Gal galiausiai pakvieskime tuos, kurie domisi, į tavo parodą „Bevardė valanda“, nuo gegužės 21 iki birželio 4 d. veikiančią Jono Meko vizualinių menų centre, tuo ir pabaigdamos apžvalgą. Lankytojų ten laukia labai jautrus pasakojimas apie kitoniškumą ir bendruomenės fenomeną.