Jau apie 20 metų dirbu gydytoja vaikų ir paauglių psichiatre. Klinikinėje praktikoje tenka dažnai vaikų klausti, kaip jiems sekasi darželyje, ar jiems ten patinka ir pan. Šiame straipsnyje pasidalysiu  mintimis ir pastebėjimais apie vaikų ir tėvų lūkesčius, susijusius su darželiu. Kodėl jie svarbūs? Pagal tai, ko laukiame ar tikimės, vertiname, ar gavome, ko norėjome. Kartais gauname gerokai daugiau, kartais – daug mažiau arba visai ne tai, ko tikėjomės. O kartais reikia tuos lūkesčius koreguoti arba išgryninti.

Svarbu, kad tėvai vaikui suprantamai paaiškintų, kodėl jis eis ar eina į darželį. Kiekvienas galime prisiminti, ką sakėme ar sakome savo vaikams. Darželį lankantiems vaikams kaskart užduodu šį klausimą ir dažnai paaiškėja, kad jie nelabai žino, kodėl eina į darželį. Lengviau papasakoja, ką jie ten veikia. Įdomu stebėti, kaip vaikai mąsto, kokius atsakymus sugalvoja. Vaikai girdi, ką ir kaip suaugusieji tarpusavyje šneka apie darželius (turėtumėme tai prisiminti ir ne viską aptarinėti vaikų akivaizdoje!), taip pat girdi ir palygina, ką jiems apie darželį ir jo lankymą paaiškina, pasako  tėvai, seneliai, kiti artimi asmenys. Būtų labai gerai, jei suaugusieji pasitartų ir galėtų visi vienodai ir suprantamai vaikui paaiškinti, kodėl jis turi eiti į darželį arba ko ten eina.

Svarbiausia vaikui darželyje – išmokti žaisti su kitais vaikais

Manyčiau, kad svarbiausias dalykas, ko vaikas eina į darželį, yra išmokti žaisti su kitais vaikais. Labai svarbu matyti kitus vaikus, norėti su jais bendrauti, juos pažinti ir žaisti. Tai labai daug, ir gaila, kad ne kiekvienas net per visą gyvenimą tą išmoksta bendraudamas su žmonėmis. Vieni bijo arba nenori matyti kitų, kitiems labai sunku būti grupės, komandos nariu, jaučiančiu, kiek vadovauti, kiek prisiderinti, nusileisti, paklausyti, o dar kitiems labai trūksta vaizduotės, laisvumo, žaismingumo. Ikimokyklinis laikas yra labai svarbus šiems įgūdžiams formuotis.

Galėtumėme išvardyti dar daugybę kitų svarbių dalykų, ką vaikas pradeda daryti darželyje, pavyzdžiui: išmoksta atsiskirti nuo tėvų, atsisveikinti, pasisveikinti, pamatyti kitus vaikus ir suaugusiuosius aplink save, įtvirtina savarankiškumo įgūdžius (pats nusirengia ir apsirengia, pavalgo, nueina į tualetą, susitvarko, parodo savo norus ir poreikius, paprašo pagalbos) ir kt. Šie dalykai labai svarbūs, bet juos  vaikas gali išmokti ir nuolat nebūdamas vaikų grupėje.

Darželis – pirma socializacijos vieta

Žaisti vaikas mokosi ir namuose, svečiuose, kieme, tačiau tai ne tas pats, kaip kasdieną eiti į darželį ir ten dalį dienos gyventi, bendrauti kartu su vaikais grupėje. Vaikas gali žaisti namuose, gali žaisti su broliais, sesėmis, tėvais – tai kamerinė namų aplinka, kurioje kartais  apsilanko svečių, kaimynų. O darželis vaikui yra pirmas socializacijos etapas, išėjimas į visuomenę, kurioje vis kas nors vyksta, apstu įvairių žmonių ir situacijų – šią įvairovę po truputį vaikas ir pradeda pažinti. Visų aplink esančių suaugusiųjų atsakomybė yra pasirūpinti, kad ta pirmoji socializacijos aplinka, t. y. darželis, vaikui būtų jauki, saugi, draugiška ir mėgstama.

Žaidimas – pagrindinis „mokslas“ darželyje

Yra žmonių, manančių, kad vaikas eina į darželį mokytis (kaip mokykloje). Mokomės visą gyvenimą, skirtingais etapais – skirtingų dalykų. Darželyje labai svarbu išmokti žaisti. Tai svarbiausias „mokslas“ šiame amžiuje. Vaikai pasižymi lakia vaizduote, magišku, simboliniu mąstymu, linkę fantazuoti, stebėti, tyrinėti, kurti, „išžaisti“ įvairias situacijas, kartu ir modeliuoti, eksperimentuoti, repetuoti įvairius vaidmenis. Tai, be abejo, puiki galimybė pratintis pažinti kitą asmenį, „pastovėti kito batuose“. Jie stato ir žaidžia namus, parduotuvę ir įvairiausias kitas gyvenimo situacijas.

Tegul tik kuria, stato, žaidžia, nes vaizduotė ir kūrybingumas yra nuostabūs mums duoti dalykai, kurie formuoja kiekvieno žmogaus savitumą, individualumą, toliau plėtoja kūrybingumą ir išradingumą. Jei šiame amžiuje šias savybes sunaikiname, jos labai sunkiai atželia vėlesniais raidos periodais. 

Ikimokykliniame amžiuje vaikai ima žaisti žaidimus pagal taisykles: tiek judriuosius (diena–naktis, aukščiau žemės, slėpynės, akla višta ir kt.), tiek stalo žaidimus. Tai labai daug mokantys ir duodantys žaidimai, juos iš esmės galėtume vadinti psichoterapiniais, nes žaidžiant juos mokomasi sulaukti savo eilės, suprasti taisykles ir visiems jų laikytis. Labai gerai, kai grupėje išlaikomas tinkamas santykis tarp laisvės, kūrybingumo, iniciatyvumo, individualumo ir aiškiai apibrėžtų ribų bei taisyklių. Ugdytojų pareiga – nuolat kurti ir palaikyti reikiamas sąlygas atsižvelgiant į vaikų ypatumus ir poreikius.

Skirtingos elgesio taktikos

Vaikas darželio grupėje mato daug skirtingų vaikų, susipažįsta su labai skirtingais jų elgesio ir bendravimo būdais. Kartu vaikas bando suprasti save, tyrinėja, kokios būna pasekmės už vienokį ar kitokį elgesį, ir dar daug kitų dalykų. Vaikai pamėgina įvairiausias elgesio taktikas. Dvi dažniausios – vadovauti arba klausyti (paklusti). Trečia – apskritai vengti bendrauti su kitais, atsiriboti, užsiimti sau patinkančia veikla arba stebėti, kas vyksta, bet aktyviai nedalyvauti. Trečioji taktika dažna pradėjus lankyti vaikų grupę, tačiau jei ji užsitęsia per ilgai, vaikui reikalinga aplinkinių pagalba.

Plačiau aptarkime pirmas dvi taktikas. Tie vaikai, kurie linkę nurodinėti ir vadovauti, jei jie tą daro įdomiai ir tinkamai, gali ilgoką laiką grupėje  „prikaustyti“ kitų vaikų dėmesį. Tuo atveju kiti vaikai jų klauso, leidžiasi vadovaujami. Tačiau visuomet ateina akimirka, kai net kantriausiai klausantiems pabosta būti vadovaujamiems, ir jie ima siūlyti dabar daryti  antraip ar dar kitaip. Tada linkusiam nurodinėti ir vadovauti vaikui tenka tartis, derėtis, išgirsti kitų pageidavimus ir nuomones. Jei vaikui tai sunkiai sekasi, būtent šiuo momentu draugystė ar bendravimas dažniausiai ir baigiasi, vaikai susiginčija, susipyksta ar pasako, kad nusibodo, kad žaisti nebeįdomu. Taigi vaikai neišmoksta bendradarbiauti, susitarti, kaip ir ką jie gali daryti kitaip, ir kad gali vienu atveju vadovauti vieni, kitu – kiti.

Antrąją (paklusniųjų grupės narių) taktiką pamėgę vaikai kada nors turi prieiti tą ribą, kai imsis iniciatyvos, išdrįs siūlyti savo nuomonę, ginčytis, prieštarauti ir pan. Vaikai turi imtis įvairių vaidmenų – ir būti aktyviais grupės nariais, ir paklusniaisiais, nusileidžiančiaisiais, nes taip jie įgyja bendravimo įgūdžių patirtį.

Apie suaugusiųjų reakcijas

Kitas svarbus dalykas yra suaugusiųjų (dažniausiai tėvelių) reakcijos į įvairias vaikų elgesio apraiškas. Būtų keista, jei vaikas per visą darželio lankymo laikotarpį niekada nebūtų ko nors užgavęs ar pats nebūtų nuskriaustas, vadovavęs ir klausęs vadovavimo, provokavęs ir išprovokuotas, teisus ir neteisus. Tik per patirtį jie mokosi draugauti, bendrauti, žaisti, bendradarbiauti.

Yra tekę matyti situacijų, kai tėvai labai jautriai reaguoja dėl kiekvieno vaiko poelgio darželyje, intensyviai kuria planus, kaip ir ko vaiką pamokyti, kad jis vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis vienaip ar kitaip pasielgtų, nors iš tiesų jokių sunkumų nėra, jie tik „numanomi“. Dažnai šis tėvelių noras viską iš anksto sumodeliuoti yra smarkiai padidintas, jiems reikėtų pripažinti savo nerimastingumą ir labiau pasitikėti auklėtojais, nes tik grupėje šalia vaikų esantis suaugęs asmuo gali geriausiai vaikui padėti ir pamokyti.

Ieškoti kaltųjų – nekonstruktyvu

Jei tėvai įsitraukia į detalius prieš kelias savaites vykusių įvykių aptarinėjimus, tai ne visada  konstruktyvu, ypač jei tėvai ima jaustis labai atsakingi už vaiko poelgius arba jiems ima atrodyti, kad kito vaiko tėvai yra ir turi būti atsakingi už savo vaiko poelgius darželyje. Tokiu atveju tėvai aktyviai įsitraukia į tarpusavio kovas ar ginčus, teisių ir teisesnių paieškas. Dažnai taip atsitinka situacijose, kuriose nė vienas tuo metu nebuvo ir nematė, kas vyko grupėje. Tokiais atvejais  būtų konstruktyviausia kalbėtis ir svarstyti su auklėtojais apie tai, kad netinkamos situacijos daugiau nesikartotų, o ne be galo aiškintis aplinkybių smulkmenas ir ieškoti kaltų, kaltesnių ar kalčiausių ir ginčytis dėl šių dalykų. Gaila, bet tokių nekonstruktyvių nutikimų vis pasitaiko.

Lūkesčius derėtų koreguoti

Kadangi darželis yra pirmoji vaikų socializacijos įgūdžių formavimosi vieta, tad čia  ir išryškėja, kurie vaikai turi sunkumų šioje srityje. Paaiškėja, kad jiems reikalinga individuali pagalba (kurios dar labai trūksta mūsų šalies ikimokyklinio ugdymo įstaigose) ugdant socialinio bendravimo įgūdžius. Pastebėjus vaiko keistą, sunkiai suprantamą ar suvaldomą elgesį,  turintį didelių bendravimo sunkumų, norima, kad specialistai greitai ir tiksliai įvardytų priežastis ir paaiškintų arba skubiai surastų, kas tai gali padaryti, ir ką  reikėtų daryti. Šis noras suprantamas, tačiau šiuos lūkesčius vertėtų koreguoti, pabrėžiant, kad norint suprasti, kas vyksta vaikų grupėje, kaip kinta vaiko kasdienio bendravimo įgūdžiai, kokie tos kaitos etapai, yra būtinas ugdytojų, tėvų ir specialistų (psichologų, vaikų psichiatrų, logopedų ir kt.) sistemingas bendradarbiavimas.

Vaizdas namuose, ką mato ir pastebi tėvai, gali i labai skirtis nuo to, ką mato ir pastebi ugdytojai vaikų grupėje, specialistai savo kabinete ar (sunkesniais atvejais) specializuotoje gydymo stacionaro programoje. Visiems būtina tą prisiminti ir suprasti, kantriai ir geranoriškai ieškoti būdų, kaip padėti vaikui mokytis būti tarp kitų vaikų, bendrauti ir žaisti – kiek įmanoma konstruktyviau, džiugiai ir kūrybingai, kartu atsižvelgiant į kiekvieno augančio žmogaus savitumą ir ypatumus. Nuoširdžiai to linkiu ir tėvams, ir ugdytojams, ir su vaikais dirbantiems įvairių sričių specialistams ugdymo ir gydymo įstaigose.

Ikimokyklinis.lt logo