Artėja vasara, kelionių metas. Kas važiuos prie jūros, kas į šiltus kraštus. Tačiau ar žinote, kad kelionės gali būti ir piligriminės?

piligriminė kelionė

Piligrimai žinomi nuo seniausių laikų. Tai maldininkai, vykstantys aplankyti šventų vietų. „Prieš penkerius metus mes įkūrėme piligriminių kelionių agentūrą „Quo vadis“, kad žmonės galėtų keliauti ne tik žinomais turistiniais maršrutais, bet ir į šventas vietas. Piligrimai šiais laikais keliauja nebe taip, kaip senovėje – tik pėsčiomis ir iš gerų žmonių malonės. Mes vykstame autobusais ar skrendame lėktuvais, o miegame nakvynės namuose. Tačiau piligrimystės dvasią stengiamės išsaugoti – kasdien meldžiamės, kas vakarą dalyvaujame šventose Mišiose ir daug vaikštome pėsčiomis. Pavyzdžiui, eidami šv. Pauliaus keliu Turkijoje ar Santjago de Kompostelos keliu Ispanijoje pajuntame, kas yra tikroji piligrimystė – būna dienų, kai nuo ryto iki vakaro einame pėsčiomis, o nakvojame piligrimų namuose ir miegame miegmaišiuose“, – pasakoja kelionių vadovė Reda Uksaitė.

Lietuviai mėgsta keliauti į Šventąją Žemę – Izraelį, kad sustiprintų savo tikėjimą. Į Prancūzijoje esančią šventą vietą Lurdą keliaujama prašyti sveikatos, o Santjago de Kompostelos kelionėn išsiruošiama ieškant vidinės ramybės. Vaikai vieni į piligrimines keliones paprastai nevažiuoja – vyksta su šeima, tėveliais ar seneliais.

Praeitą vasarą į piligriminę kelionę Šveicarijon važiavo vienuolikmetė vilnietė Maya. Štai ką ji pasakoja apie piligrimystę: „Tai buvo mano pirmoji piligriminė kelionė. Žinojau, kad tokioje kelionėje reikės melstis, kad aplankysime šventas vietas ir labai gražius kalnus, kuriuos sukūrė Dievas. Grupėje dauguma buvo suaugę žmonės, taip pat keliavo kunigas jėzuitas Kazimieras Ambrasas. O mes, vaikai, buvome keturi. Man patinka keliauti kartu su mama, bet dar smagiau, kai keliauja daugiau vaikų. Taigi, šį kartą pasikviečiau keliauti dar dvi savo pusseseres Eliją Mariją (11 metų) ir Jomilę Kotryną (13 metų). Kartu su savo močiute keliavo ir Adomas (dvylikos metų). Grupė buvo nedidelė – dvidešimt žmonių. Pirmiausia keliavome per Lenkiją. Čenstachovoje mūsų kunigas aukojo šv. Mišias. Kitą dieną aplankėme labai gražų Vokietijos miestelį Bambergą su sena katedra. Vakare jau nakvojome Švarcvaldo miškuose įsikūrusios bendruomenės „Agnus Dei“ svečių namuose. Ten buvo keletas moterų, auginančių mažus vaikus ir neturinčių namų. Ši bendruomenė pagelbėja tokioms moterims. „Agnus Dei“ seserys papasakojo, kad meldžiasi už visus vaikus ir padovanojo mums mažas lėlytes – kūdikėlius.

Kitą dieną jau keliavome per Šveicariją. Auserbino kaimelyje apsistojome keturioms nakvynėms. Namas buvo didelis, su miegamaisiais kambariais ir virtuve. Mama buvo nupirkusi maisto produktų iš Lietuvos, tai galėjome pagaminti maisto visai grupei. Pasiskirstėme po kelis, kas kada darbuosis virtuvėje, tad vieni galėjo vaikščioti po kalnus, o kiti ruošdavo vakarienę. Į kalnus atvykome ne tik pasportuoti... Šalia mūsų namo buvo mažytė bažnytėlė, kurioje kiekvieną rytą kunigas aukodavo šv. Mišias, pasakydavo mums gražių pamokymų, patardavo, kaip galime kalnuose džiaugtis Dievo kūryba, o paskui visi išeidavome takeliais į kitus kaimelius, kur susitikdavome vėl kokioj mažoj bažnytėlėj, o ten pasimeldę traukdavome atgal. Mes, vaikai, keliavome atskirai su mano mama, nes suaugusieji norėjo pabūti tyloje kalnuose. Eidami takeliais rasdavome daug visokių gėlyčių, tekančių šaltinių, pasitaikė net šniokščiančių krioklių. Kartais tekdavo praeiti pro uoloje iškaltą tunelį. Pakelėse pamatę koplytėlę ir kryžių visada sustodavome prie jų. Nors dauguma šveicarų yra protestantai, bet arčiau Italijos esantis Valė kraštas, kuriame apsistojome, liko katalikiškas.“

piligriminė kelionė

Jomilė Kotryna jau yra vykusi su moksleivių grupe į Paryžių, tačiau ši piligriminė kelionė jai pirmoji. Dabar ji keliavo su savo sese Elija Marija ir mama. Kartais buvo labai nelengva, bet matydama kitus besimeldžiant pati galėjo melstis kartu, klausytis kitų žmonių pasakojimų apie jų gyvenimą ir tikėjimą. Sunku visą dieną eiti kalnų takeliais ar kopti į kalną, bet vis tiek smagu. Taip pat pamatyti Šveicarijos miestus ir kaimelius, paragauti jų maisto. Labai skani šveicariška duona ir sūris. Elija Marija sakė, kad kelionėje labiausiai patiko gamta, gyvūnai (matė besiganančias rudas karves, avis, ožkeles). Neišdildomą įspūdį paliko aplankyti miestai ir bažnyčios, ypač juodoji Madona Čenstachovoje. Kartais važiuoti autobusu prailgdavo, bet vaikai sugalvodavo ką veikti – žaisdavo, skaitydavo knygas. Žinoma, piligrimai keliaudami melsdavosi, kalbėdavo rožinį, kartais giedodavo arba klausydavo muzikos, vadovė pasakodavo apie šalis, per kurias keliavo. Labai patiko gyventi dideliame name, kur tilpo visi piligrimai. Kiekvieną vakarą laukdavo, kol visi sugrįš iš kalnų ir tada sėsdavo vakarieniauti, dalindavosi įspūdžiais, žmonės taip pat kalbėjo apie Dievą.

Visiems vaikams ir suaugusiesiems didžiausią įspūdį paliko kilimas keltuvu į beveik trijų kilometrų aukštyje esantį  Egishorno ledyną. „Apačioje buvo karšta kaip vasarą, o kai pakilome į kalną, atsidūrėme ant sniego. Iš ten matėsi snieguotos Alpių viršūnės. Jausmas tikrai nuostabus – atrodo, esi taip toli nuo žemės ir taip arti dangaus... kaip maža dulkelė... Ši kelionė buvo ypatinga tuo, kad kalnuose dar stipriau pajutome Dievo didybę, jo kūrybos grožį, galėjome jam už viską padėkoti, pamatėme, kokie esame maži, bet Dievo mylimi vaikai. Nors buvo ir visokių išbandymų: kas rytą reikėdavo laiku atsikelti į šv. Mišias, ištvermingai vaikščioti, melstis, kada visi meldžiasi, valgyti, kas paduota, iškęsti ilgesnes keliones autobusu, vis dėlto manau, kad visi grįžome laimingi, įkvėpę gaivaus kalnų oro ir galbūt labiau džiaugdamiesi gyvenimu, kurį esame gavę...“ – dalijasi mintimis jaunoji piligrimė Jomilė Kotryna.

Faustina keliavo į Šventąją žemę

piligriminė kelionė

Viena jauniausių piligrimių – Faustina Marija. Rudenį jai sukaks penkeri metukai. Tokį vardą tėveliai mergaitei davė žymios šventosios Faustinos Marijos Kowalskos garbei, kuriai Vilniuje apsireiškė pats Jėzus ir pagal jos regėjimus buvo nutapytas žymusis Dievo Gailestingumo paveikslas.

Pernai Faustina su šeima vyko atostogauti į Turkiją, o mama, tėtis ir du vyresnieji vaikai jau yra keliavę po visą Europą automobiliu – iki Portugalijos Fatimos, Santjago de Kompostelos Ispanijoje, Lurdo Prancūzijoje, Montserato vienuolyno Ispanijoje ir kitur.

„Į kelionę po Šventąją Žemę ėmėme ruoštis, kai pradėjome lauktis Faustinos. Tuomet Dievui pažadėjome, kad kita kelionė bus į Izraelį – į Šventąją Žemę“, – pasakoja Faustinos mama Jovita Jarutienė. Tačiau vis atsirasdavo kliūčių – tai Faustina dar maža buvo, tai vyresnioji dukra dėl mokslų negalėjo vykti kartu, tai neramumai Sirijoje ar kt.

Galime tik pasidžiaugti, kad Dievas laimino mūsų kelionę ir Faustina, kuri šiaip yra labai judri, energinga, nenustygstanti vietoje, mėgstanti vadovauti, kelionę puikiausiai ištvėrė. Piligrimai stebėjosi. Kartu keliavęs kunigas Andrejus Sabaliauskas net sakė, kol nepavargs Faustina, niekas kitas neturi teisės pavargti.

Nuostabiausia buvo, kad Faustina pati užkopė į Taboro kalną. Dauguma piligrimų užvažiuoja taksi mikroautobusiuku, o mūsų grupė – pėstute, kaip tikri piligrimai. Niekaip nepavyko Faustinos įkalbėti važiuoti autobusiuku, ji buvo užsispyrusi, kad kops į kalną pati. Pasakėme, kad visą kelią – apie tris kilometrus – ji turės eiti pati, tėvelis jos neneš. Ji pažadėjo ir savo pažadą įvykdė. Iškeliavome paskutiniai, o į kalną užkopėme vieni pirmųjų.“

Žmonės stebėjosi, kad Faustina „užskrido kaip angelėlis ant sparnų“ ar angeliukai ją užnešė. Pačiai Faustinai labiausiai patiko Marijos kapas ir Marijos užmigimo vieta. Taip ji dalinosi grupelės susitikime vieną kelionės vakarą.