Atsisveikindamas su mokiniais, Jėzus pažadėjo nepalikti jų našlaičiais ir vėl sugrįžti. Pažadėjo atsiųsti Globėją – Tiesos Dvasią, kuri turėsianti visko išmokyti. Jėzus prašė mokinių tik vieno dalyko: „Pasilikite mano meilėje“ ir nurodė, ko reikia: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15); „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

Dievas mus pamilo anksčiau, nei mes išvydome šį pasaulį. Per Krikštą meilės ryšys tarp Dievo ir žmogaus tampa panašus į vaiko ir tėvų ryšį. Dėl to apaštalas Jonas sako: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Dievas mus myli besąlygiškai, net ir tuomet, kai mes jo nemylime. Tačiau Dievo meilė visuomet laukia žmogaus atsakymo. Todėl neatsitiktinai Jėzus, prieš atsiskirdamas nuo savo mokinių, juos prašė pasilikti jo meilėje, neiškeisti jo meilės į kokio nors kūrinio meilę.

Ką reiškia mylėti Dievą, mylėti Jėzų Kristų? Paprastai mylimas asmuo mūsų širdyje užima labai svarbią vietą. Mes jį nuolat prisimename, ir tas prisiminimas mus džiugina. Panašiai turi būti ir su mūsų meile Jėzui. Jei mes jį mylime, per dieną ne kartą jį prisiminsime ir, galbūt, pasakysime: „Jėzau, tu mane myli, ir aš tave myliu.“ Tai būtų ženklas, kad mūsų širdyse Jėzus turi pakankamai daug vietos. Tačiau jei per dieną mes paskirtume Dievui tik kelias minutes, tai liudytų apie mūsų skurdžią meilę.

Mūsų kasdienė malda yra tas būtinas meilės ryšys tarp Dievo ir mūsų. Tik nepasitenkinkime mechanišku vienos ar kitos maldos sukalbėjimu, bet pridėkime dar nuo savęs padėką, atsiprašymą ar tiesiog šlovės aktą.

Jėzus sako: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.“ Dekalogas, ypač didysis Dievo meilės įsakymas, yra nurodymas, ko Dievas iš mūsų nori. Dievo įsakymai yra ne kažkokie neprasmingi suvaržymai – tai meilės kelias. Jei mylime Dievą, turime būti tokie, kokius mus nori matyti pats Dievas. O jis dar žiloje senovėje tai nurodė išrinktajai tautai, kai ši keliavo iš Egipto nelaisvės. Jis paliepė gerbti Dievą, tėvus; vieną savaitės dieną skirti Dievui; nurodė būti tiesiakalbiams, sąžiningiems, doriems net mintyse ir troškimuose.

Mes dažnai esame gundomi nesilaikyti Dievo įsakymų, tarsi varžančių mūsų laisvę. Iš tikrųjų jie nevaržo laisvės. Laisvę sunaikina tik nuodėmė. Kaip apgailėtinai atrodo per nuodėmę kokią nors priklausomybę turintis žmogus. Atsidūręs moralinėje duobėje toks žmogus suvokia savo padėties tragiškumą, bet labai sunku priklausomybę nugalėti.

Jėzus sako: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio.“ Dievas yra palikęs mums savo Žodį. Jį turime užrašytą Šventajame Rašte. Jį užrašė ne pats Dievas, bet jo įkvėpti žmonės. Mes turime Evangeliją, kurioje užrašyti Jėzaus žodžiai. Tai didelė brangenybė, tik ja reikia pasinaudoti. Jėzaus raginime laikytis jo žodžių girdėkime raginimą Šventąjį Raštą turėti, laikyti jį gerai matomoje vietoje ir kasdien nors truputį jį praverti, paskaityti ir pamąstyti, ką Dievas tuo nori man pasakyti.

Būtų bėda, jei klausytumės tik žmonių žodžių, kuriuos girdime TV programose ar skaitome kur nors internete, ir retai girdėtume mums sakomą Dievo žodį. Kas taip elgiasi, apie Dievo meilę kalbėti dar per anksti.

Mūsų Dievo meilės ryšį nutraukia sąmoninga ir sunki nuodėmė. Todėl kiekvieno iš mūsų širdyje turi būti rūpinimasis išvengti šios apgailėtinos padėties, o jeigu jau atsitiko nelaimė, tuomet nelaukiant švenčių ar geros progos kuo greičiau per atgailą, atliekant išpažintį, meilės ryšį vėl atkurti.

Ar įmanoma visa tai realiai padaryti? Ar įmanoma šitaip praktikuoti Jėzaus meilę? Tai ne tik įmanoma, bet ir būtina, tik mūsų gerų norų per maža. Reikia paties Dievo pagalbos, dėl to Jėzus sako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). Vadinasi, turime būti paties Dievo patraukti, paskatinti.

Šventoji Dvasia, kurios dovanas priimdami Sutvirtinimo sakramentą gauname, mums gali padėti tai įvykdyti – išlieti mumyse Dievo meilę. Norėkite, kad tai įvyktų. Tai labai svarbu.

Mus keisti į gera yra pajėgi tik meilė. Kodėl dažnai tikinčiųjų į Dievą žmonių gyvenimai beveik nesiskiria nuo netikinčiųjų? Jie tiki, bet neturi Dievo meilės, ir lieka, Jėzaus žodžiais tariant, pabaltinti karstai, pilni puvėsių.