Siūlome kanadiečio vystymosi psichologo, tėvų konsultanto, 5 vaikų tėvo Gordono Neufeldo, parašiuso bestseleriu tapusią knygą „Laikykite savo vaikus“ (Hold On To Your Kids), mintis ir įžvalgas. G. Neufeldas teigia, kad vaikams, taip pat ir paaugliams yra daug svarbesnis ryšys su tėvais nei bendraamžiais. Jis paneigia įsitikinimą, kad prisirišimas prie bendraamžių padeda vaikui geriau socializuotis, ir teigia, jog priklausomybė nuo jų stabdo vaiko psichologinę brandą. G. Neufeldas, remdamasis prisirišimo teorija, atskleidžia sėkmingo vaikų auginimo ir ugdymo paslaptį.

Kalbant apie tėvų ir vaikų santykius, esama tam tikro nesutarimo dėl to, ar mes turime „laikyti vaikus prie savęs“, ar leisti jiems atsiskirti. Kokia jūsų pozicija?

Savo, kaip tėvų ugdytojo, karjerą pradėjau būdamas idėjos, jog turime paleisti savo vaikus, šalininkas. Buvau įsitikinęs, kad tėvai „dusina“ savo vaikus. Kad nesuteikia erdvės skleistis jų individualumui ir asmenybei.

Kai gimė mano paties vaikai, susipažinau su  prieraišumu paremta vystymosi psichologijos teorija ir ėmiau į ją gilintis. Tada supratau, kad kaip tik yra priešingai. Jog kaip tik tėvų pareiga yra išlaikyti ryšį su vaikais, išsaugoti santykį, kad šie galėtų vėliau atsiskirti ir tapti pačiais savimi.

Prieraišumas yra dominuojantis poreikis. Viena svarbiausių jo funkcijų –  kad mes galėtume susiorientuoti,  nesijaustume sutrikę, suprastume, kas mes esame, jog esame reikšmingi,  suvokti, kas mums svarbu. Prieraišumas mums nurodo kryptį, padeda perduoti vertybes, kutūrą iš kartos į kartą

Kita labai svarbi idėja, kuri remiasi moksliniais atradimais, yra ta, kad  pagrindinis sveikos vaiko asmenybės vystymosi  sąlyga yra tvirtas ir glaudus ryšys su už juos atsakingais suaugusiaisiais. Ši idėja yra esminė santykių moksle. Ir ji gali padaryti perversmą ne tik vaikų ir tėvų santykiuose, bet ir visoje ugdymo sistemoje.

Viena jūsų knygos „Laikykite savo vaikus“ citatų yra ši: „Mūsų visuomenėje yra viskas taip apversta aukštyn kojom, mes iš tiesų pradėjome labiau vertinti vaikų norą atsiskirti nuo mūsų nei jų artumo siekį.“

Tėvai nūdienos pasaulyje siekia išsilaisvinti. Mes esame tokie pavargę nuo visų savo atsakomybių, kad imame tapatinti vaikų priklausomybę nuo savo bendraamžių su jų nepriklausomybe.

Šią priklausomybės ir nepriklausomybės probelmą jau sprendžiame ilgą laiką. 1960-aisiais ir 1970-aisiais visa literatūra, skirta tėvams, kartojo, kad neturime nieko daryti už savo vaikus. Esą jie viską turi daryti patys, nes kitaip niekada netaps nepriklausomi.

Gebėjote prieraišiosios tėvystės idėją pritaikyti ir paauglystės amžiui, kada kaip tik skatinama „paleisti savo vaikus“. Taip pat rašote apie susigrąžinimą, apie tai, kaip tėvai gali susigrąžinti pirminį ryšį su savo vaikais, kurį jie jaučiasi praradę.

Mes išleidome iš akių tai, kokį vaidmenį augimo ir brandos procese atlieka prigimtis. Tėvai ir prigimtis yra viena komanda. Ir prigimtis nepajėgi pati viena be tėvų pagalbos puoselėti vaiko individualumo ir gyvybingumo, kol nėra visiškai patenkintas jo prisirišimo poreikis.

1950-aisias ir 1960-aisiais mes padarėme didžiulę klaidą, įtvirtindami skirtį tarp prigimties ir ugdymo. Mes iškėlėme prielaidą, kad vaikas tapo toks, koks yra, arba tik dėl genetinių veiksnių, arba tik dėl ugdymo. Tačiau ši idėja užtemdė patį svarbiausią veiksnį, kurį žino kiekvienas sodininkas – augimo, vystymosi veiksnį.

Tik tada, kai augalo šaknys gauna tai, ko joms reikia, jis pradeda augti ir bręsti. Štai tokia ir  yra visa „vaikų laikymo šalia“ idėja. Mes esame atsakingi už tai, kad būtų patenkinti mūsų vaikų prisirišimo ir priklausymo poreikiai tam, kad vaikai iš tiesų pradėtų spontaniškai tapti gyvybingomis, atskiromis būtybėmis.

1970-aisiais ir 1980-aisiais manyta, kad bendraamžiai turėtų būti vaikų savivertės šaltinis. Tačiau populiarumas tarp bendraamžių niekada nebuvo savivertės šaknis. Vaikai ir paaugliai jaučiasi kur kas saugesni, kai jie yra brangūs ir reikšmingi ne savo bendraamžiams, bet suaugusiesiems, atsakingiems už juos.

Esate pasakęs, kad  siekiate sugrąžinti tėvus į „vairuotojo vietą“. Kaip naudojate vystymosi mokslą mokydamas tėvus pasikliauti jų pačių intuicija?

Intuicija – labai įdomus dalykas. Mes buvome tėvais tūkstančių tūkstančius metų, o kultūra evoliucionuoja sinchroniškai su vaiko vystymosi poreikiais. Kultūroje yra išmintis. Praeityje tėvams nereikėjo žinoti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi. Jie tiesiog jautė, kad elgiasi teisingai. Taip esti, kai kultūra tinkamai funkcionuoja.

Problema, su kuria susiduriame šiandien, yra ta, kad, kai mes prarandame savo vaikus, nebeturime nieko, kas mums pažadintų šią natūralią intuiciją. Vienintelis būdas tą padaryti yra rasti tinkamų žodžių, kurie dera su mūsų natūralia intuicija. Manau, kad geras mokslas ir yra tai, kas  dera su natūralia intuicija. Dabar mano misija yra atrasti tuos vystymosi mokslo žodžius, kurie padėtų tėvams išreikšti tai, ką jie žino, bet nežino, jog tai žino, arba neranda žodžių tam pasakyti.

Esu įsitikinęs, kad kaip tik to reikia nūdienos pasauliui. Mūsų kultūra žlugo. Ji daugiau neberemia santykių, kaip vaikų auginimo konteksto. Štai kodėl žodžiai yra svarbūs. Žodžiai padeda mums įsisąmoninti.

Prisimenant 1960-uosius, orientacija į bendraamžius buvo laikoma lemiama vaiko vystymuisi. Buvo manoma, kad vaikai turi būti prisirišę prie savo bendraamžių ir iš jų perimti patirtį.

Orientacija į bendraamžius yra labai naujas fenomenas, mažiau nei 50-ties metų senumo ir visiškai naujas žmonijos civilizacijoje. Tradiciškai vaikai visuomet „sukdavosi“ apie už juos atsakingus suaugusiuosius – tėvus, mokytojus, senelius. Iš jų vaikai perimdavo patirtį, vertybes ir elgesį. Tai ėmė keistis po Antrojo pasaulinio karo ir buvo daugelio dalykų, tokių kaip mokyklos, urbanizacija ir kt. rezultatas. Vaikai tapo vis labiau atskirti nuo suaugusiųjų ir dėl to – vis labiau prisirišę prie savo bendraamžių.

Prisirišimas prie bendraamžių pats savaime nėra problema. Tačiau kai tai ima konkuruoti su prisirišimu prie suaugusiųjų, ja tampa. Lygiai taip pat, kai ir ryšys tarp brolių bei seserų tampa stipresnis nei tarp vaikų ir tėvų. Jei vaikai ima „suktis“ vieni apie kitus, tėvai nieko nebegali padaryti. Planetos sukasi aplink saulę, o ne vienos aplink kitas. Ir kai vaikai ima „suktis“ vieni aplink kitus, tai atitraukia juos iš tėvų ir mokytojų orbitos. Tai fenomenas, kurį puikiai matome. Vaikai, kurie labiau prisirišę prie bendraamžių nei prie tėvų bei mokytojų, yra sunkiai sukalbami.

Dar vienas įdomus fenomenas, susijęs su prieraišumu. Pastebėta, kad paauglių žodynas tampa vis skurdesnis. Mes pralaimime kovą dėl raštingumo. Kodėl? Todėl, kad vaikai yra labiau prisirišę vieni prie kitų nei prie suaugusiųjų, atsakingų už juos. O kiek gi reikia žodžių vaikams susikalbėti tarpusavyje? Akivaizdžiai nedaug. Raštingumui skatininti išleidžiama daugybė pinigų. Tačiau mes pamirštame labai paprastą dalyką – kalbame kaip tie, prie kurių esame prisirišę. Aš buvau labai prisirišęs prie savo mokytojos, taigi, kalbėjau panašiai kaip ji, vartojau tuos pačius posakius, mėgau jos skaitomas knygas. Ir ne todėl, kad ji buvo gera mokytoja, bet dėl to, jog buvau prie jos prisirišęs. Štai kur raktas. Ir tai nuostabu. Tai reiškia, kaip mes vaikams paliekame savo atspaudą.

Vaikai, kurie labiau prisirišę prie bendraamžių, taip pat netenka sąlygų, kurios būtinos jų vystymuisi. Taigi šiandien yra daug „įstrigusių“ vaikų. Tikrasis brendimas nevyksta. Ir šis reiškinys tapo normalus. Mes manome, kad vaikai turi būti su vaikais, kad jiems labiau reikia vieniems kitų nei tėvų ar mokytojų. Tai  būdinga ir skirtingoms kartoms. Pavyzdžiui, seneliai taip pat tapo orientuoti į savo bendraamžius. Jie mieliau bendrauja vieni su kitais, nei prisiima savo, kaip senelių, vaidmenį.

Orientacija į bendraamžius keičia visą mūsų visuomenės struktūrą ir sabotuoja kontekstą, reikalingą vaikams auginti. Tai tampa kur kas sunkiau tėvams, ir jie nesupranta, kodėl tai yra taip sunku. Tačiau tu negali susikalbėti su vaiku, jei nesi laimėjęs jo širdies.

Kai vaikas atsigręžia į savo bendraamžius, ieškodamas atsakymų į gyvenimo klausimus, siekdamas priklausyti ir jaustis reikšmingas, viskas pradeda griūti.

Dažnai kalbate apie  vaikų bėgimą nuo savo pažeidžiamumo kaip dar vieną orientavimosi į bendraamžius pasekmę. Pakomentuokite tai.

Bendraamžių, jaunimo kultūroje (pažvelkite vien į filmus) nėra vietos pažeidžiamumui. Tai kultūra be ašarų. Prie bendraamžių negalima verkti. Vienintelis dalykas, dėl kurio galima verkti, –  kai pralaimi tavo mėgstama sporto komanda. Arba jie kas nors miršta tavo mokykloje. Tada verkia visi, net ir tie, kurie šio žmogaus visai nepažino. Taigi mūsų vaikų viduje esama ištisos ašarų jūros, tačiau mūsų visuomenėje nėra galimybės jai išsilieti. Todėl nieko nuostabaus, kad taip plinta agresija.

Kai  1960-aisiais Kandoje buvo pradėti fiksuoti savižudybių skaičiai, nuo tada iki dabar savižudybių  tarp vaikų patrigubėjo, o  tarp paauglių padaugėjo keturis kartus. Ir tai eina lygiagrečiai su problemomis, susijusiomis su orientacija į bendraamžius. Nemaža dalis savižudybių yra dėl patyčių, kurios labiau žeidžia tuos, kurių gyvenime bendraamžiai reiškia  daugiau nei už juos atsakingi suaugusieji. Tačiau apie tai visiškai nekalbama.

Didžiausių žaizdų atsiranda dėl atskyrimo nuo tų, prie kurių esi prisirišęs. Tada vaikas jaučia gėdą tarsi jis būtų kažkoks ne toks. Jis jaučia nerimą. Įprasta manyti, kad pirminis streso šaltinis yra šeima, todėl visi tyrimai buvo atliekami su šeima. Tačiau beveik nerašoma apie tai, koks šiandien didžiulis vaikų  ir paauglių streso šaltinis yra santykiai su bendraamžiais. Nes mūsų vaikai niekada nebendravo tarpusavyje labiau nei šiandien. Bendraudami vieni su kitais, vaikai labiausiai susiduria su atmetimu,  gėda ir nerimu.  Kai vaikas ilgam „įstringa“ žeidžiančioje aplinkoje, jo smegenys ima gintis nuo to, atbukindamos jautrumą ir pažeidžiamumą.

Prisimenu, kai mano vaikai tapo paaugliais ir apsilankiau jų mokykloje. Kai ten nuėjau, pajutau, kad negaliu ištverti. Ta aplinka buvo tokia žeidžianti – žvilgsniai, pasidalijimas grupelėmis atstumiant kitus. Kita vertus, tai veikė ir kažkaip bukinamai. Mano smegenys bandė ginti, saugoti mane, kad galėčiau išlikti toje žeidžiančioje aplinkoje. Tai atsispindi ir feisbuke. Mes turime būti gerai apsiginklavę, kad išliktume.

Tačiau esama ir kito atsarginio išlikimo plano, kur kas sveikesnio nei jausmų atbukinimas ir gynimasis nuo savo pažeidžiamumo. Kai ėjau į mokyklą, mano klasėje buvo trys berniukai, kurie iš visų tyčiodavosi. Jie atimdavo iš manęs priešpiečius, todėl mano motina man įdėdavo dvejus – vienus jiems, kitus man. Žvelgdamas iš šiandienės perspektyvos, aš nesijaučiu labai to sužeistas, nors viską prisimenu lyg vakar. Ir esu įsitikinęs, kad mano motina ir mano mylima mokytoja mane nuo to apsaugojo. Kodėl? Todėl, kad dabartiniai tyrimai sako, jog svarbiausias veiksnys, apsaugantis vaiką nuo išorės žaizdų, yra jo stiprus emocinis ryšys su juo besirūpinančiu saugusiuoju. Kai aš patikėjau savo širdį mokytojai, kuri man reiškė kur kas daugiau nei anie trys berniukai, tai mane apsaugojo. Tai manęs neapsaugojo nuo stumdymo, pravardžiavimo, tačiau mano smegenys neturėjo nuslopinti jausmų, bandydamos mane apginti. Aš galėjau tai ištverti, nes man nebuvo svarbiausia, ką tie vaikai galvojo apie mane. Tačiau kai vaikai tampa orientuoti į bendraamžius,  jie praranda skydą, kuris juos turėtų apsaugoti nuo žeidžiančio pasaulio. Štai kodėl vaikams reikia ryšio su mumis.  Šiandien skiriama daugybė pinigų saugios mokyklos, patyčių prevencijos programoms. Tačiau einama neteisinga kryptimi. Mūsų vaikai netaps saugūs, jei juos mokysime vien gražaus tarpusavio sutarimo, empatijos ir pan. Tačiau tai galima pasiekti tada, kai suaugusieji jų gyvenime taps reikšmingesni nei bendraamžiai. Jei to nesuprasime, viskas nueis veltui.

Paplitęs įsitikinimas, jog vaikus reikia kuo anksčiau skatinti bendrauti su bendraamžiais, kad jiems tai padės greičiau socializuotis, tapti savarankiškesniems...

Nors į bendraamžius orientuoti vaikai atrodo socialesni, tačiau vienintelė to priežastis yra ta, kad bendraudami tarpusavyje jie praranda drovumo jausmą. Tačiau  dėl to tampa ir kur kas šiurkštesni suaugusiesiems. Tai nėra joks socialumas. Mes čia klystame. Tokie vaikai, atrodo, labiau pasirengę mokyklai, nes jų mažesnė atsiskyrimo baimė. Tačiau tyrimai rodo, kad nuo ketverių metų amžiaus vaikai ima prarasti tuos privalumus, nes jie kreipia dėmesį ne į mokytoją, o į bendraamžius. Nors orientuoti į bendraamžius vaikai atrodo mažiau priklausomi, bet iš tiesų taip nėra. Jie labiau priklausomi nuo bendraamžių, ir tai sukuria iliuziją, kad jie mažiau priklausomi nuo suaugusiųjų. Nuo bendraamžių priklausomi vaikai atrodo mažiau nuliūdę, tačiau jie bėga nuo savo pažeidžiamumo. Pirmas to ženklas – jie nustoja kalbėti apie tai, kas juos slegia. Ir mes klaidingai manome, kad, jei vaikai nekalba apie tai, kas juos slegia, jų niekas ir neslegia. Tačiau jei vaikai yra emociškai sveiki, jie nuolat skundžiasi. Kai vaikas ima nebesiskųsti, tada turime susirūpinti. Nors tokie vaikai atrodo tvirti, atsparūs ir mums patinka vaikai, kurie nesiskundžia, iš tiesų jie taip tik  ginasi nuo savo pažeidžiamumo.

Mūsų visuomenėje jau trečioje kartoje orientacija į bendraamžius yra normalus dalykas. Tačiau mes linkę painioti tai, kas normalu, su tuo, kas natūralu. Ir tai iš tiesų nėra natūralu. Mes painiojame socialumą su socializacja. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, vaikai, kurie labiausiai orientuoti į bendraamžius, mažiausiai linkę integruotis į visuomenę. Taigi vaikams reikia ne bendraamžių, o mūsų.

Taip pat manoma, kad vaikų  buvimas su bendraamžiais (pradedant nuo vaikų darželių) skatina lygybę, demokratines vertybes.

Tai taip pat klaidinga idėja, esą bendravimas su sau lygiais ves į lygybę ir vaikai  automatiškai išsiugdys egalitarines vertybes. Taigi, demokratija bus išsaugota. Deja, tai neveikia. Vos vaikai tampa prisirišę vieni prie kitų, jie spontaniškai įsitraukia ne į lygiaverčius, bet į hierarchinius santykius, ima žaisti hierarchinius žaidimus. Kodėl? Todėl, kad prisirišimas natūraliai yra hierarchinis. Todėl vaikams reikia stipraus ryšio su už juos atsakingais suaugusiaisiais. Tam, kad jie taptų apsaugoti nuo žeidžiančio išorės pasaulio ir kad taptų asmenybėmis.  Atrodo paradoksaliai, bet kuo glaudesnis ryšys, tuo daugiau erdvės individualumui. Todėl ryšiai turi būti stiprinami – su tėvais ir šeimoje, seneliais, su kitais besirūpinančiais suaugusiaisiais, darželio auklėtojais, mokytojais, auklėmis. Turime kurti santykių tinklą, kuriame galėtų vaikas augti. Turi būti hierarchinis santykis tarp vaikų ir suaugusiųjų, o ne tarp vaikų. Ir šiame hierarchiniame santykyje vaikai nekonfliktuoja su suaugusiaisiais.

Klausantis jūsų gali susidaryti įspūdis, kad vaikams bendraamžiai apskritai nereikalingi...

Išties nejau vaikams visiškai nereikia jų bendraamžių? Taip bendraamžai atlieka savo vaidmenį, tačiau tai turi būti ne vystymosi pradžioje, bet pabaigoje. Pradžioje turi būti ryšys su tėvais ir kitais atsakingais suaugusiaisiais. Todėl bendraamžiai neturi pakeisti tėvų. Kas turi pakeisti tėvus? – vaiko savasties jausmas, jo paties asmenybė. Tada jis gali bendrauti su bendraamžiais neprarasdamas savo individualumo. Tačiau apie tai dažnai pamirštama. Ir kai suaugusiuosius per greitai pakeičia bendraamžiai, individualumas, asmenybė yra prarandama. Orientacioja į bendraamžius sutriuškina individualumą. Taigi turime laikyti savo vaikus, leisdami jiems prisirišti prie mūsų. Turi būti ne mažiau prisirišimo, bet daugiau. Tiek kalbant apie vaikus, tiek ir apie paauglius. Turime suteikti jiems artumo jausmą juos pripažindami,  nutiesdami tiltus tarp visa ko, kas mus skiria, visais būdais leisdami jiems suprasti, kad niekas mūsų negali atskirti ir  kad ryšys yra svarbiau nei elgesio problemos.

Teigiate, kad jei esate lamėjęs vaiko širdį, disciplina yra beveik nereikalinga. Kaip tai suprasti?

Kai vaikas yra tinkamai ir gerai prisirišęs, jam kyla natūralus troškimas būti geram tiems, prie kurių jis prisirišęs. Tai turi tokią galią ir yra taip natūralu. Kai jaučiate natūralią savo, kaip tėvo, galią ir autoritetą, jums nekyla jokio norio naudoti „tvirtos rankos“ priemonių ar papirkinėjimo siekiant, kad vaikai darytų tai, ko norite.

Daugelis mano, kad disciplina yra tėvystės esmė. Tačiau tai nėra tėvystė. Tėvystė nėra komandavimas vaikams, kaip jie turi elgtis arba ko neturi daryti. Tėvystė yra sąlygų, kuriomis vaikas gali realizuoti visą savo žmogiškąjį potencialą, sudarymas.

Kaip galėtume susigrąžinti savo kadais turėtą natūralią galią ir autoritetą, kai jau esame praradę savo vaikus?

Svarbiausia, ką galite padaryti, siekdami atkurti šį santykį, yra tikėti, kad jis yra svarbus. Vaikams reikia pasitikėti ir priklausyti nuo tų, kurie už juos yra atsakingi.  Taigi reikia atkurti kontekstą, kuris reikalingas auginti vaikus.

Kai pradedi bendravimą, tu pasisveikini. O į pasisveikinimą įeina akių kontaktas ir apsikeitimas šypsenomis, kas reiškia kvietimą būti.

Tada ieškote bendrų veiklų – drauge valgote, einate pasivaikščioti. Kai tai darote, suteikiate vaikams jausmą, kad jie yra svarbūs, ypatingi. Jūsų darbas yra elgtis taip, kad atsilieptumėte į vaikų prisirišimo poreikius ir juos patenkintumėte.

Tai yra santykių kūrimo ir puoselėjimo kelias. Tą mes darėme tūkstančius metų. Mums iš tiesų nereikia sakyti, kaip tai daryti. Tačiau mes kažkaip praradome savo nuojautą. Mes užmiršome, kad tėvystė yra fundamentali santykių tema. Tai ne įgūdis. Tai – santykis. Ir jei santykis geras bei sveikas, viskas atsistoja į savo vietas. 

Vienas didžiausių šių dienų iššūkių yra laikas, kurį vaikai nori praleisti prie ekranų. Ar laikas, praleistas prie jų, veikia mūsų gebėjimą būti psichologiškai ir emociškai artimiems su kitais?

Tyrimai vienbalsiai ir labai aiškiai parodo, kad „skaitmeninis intymumas“ trukdo tam, ko vaikams iš tiesų reikia.

Priklausomybė nuo virtualios realybės yra taip pat susijusi su bėgimu nuo savo pažeidžiamumo. Štai kodėl bėgimas nuo jo, nuo savo jausmų yra neigiamas fenomenas – jis neigiamai veikia prieraišumą, neleisdamas eiti į glaudesnį santykį. Kai bėgama nuo pažeidžiamumo, prarandamas  psichologinio ir emocinio intymumo gebėjimas. Prisirišimas tampa nuasmenintas – prie daiktų, prie kompiuterinių žaidimų, priklausomybe nuo jų. Tačiau mes esame sukurti būti prisirišę prie žmonių, tik čia galime jausti pilnatvę.

„Skaitmeninis intymumas“ yra kaip saldainiai. Saldainiai egzistavo daugybę metų, tačiau probelma išliko ta pati. Kai vaikas klausia: „Ar galiu paimti saldainį“ ir yra ketvirta valanda vakaro, mes sakome: „Ne, negali, nes nebenorėsi valgyti vakarienės.“ Taip pat ir kalbant apie skaitmeninį intymumą. Tai dirgina prisirišimo centrus smegenyse, bet šio poreikio nepatenkina. Tai nepasotina. Tačiau tuo pat metu tai labai patrauklu ir sukelia prikausomybę.

Pagal naujausius tyrimus  „skaitmeninis intymumas“, žinučių rašymas ir socialiniai tinklai sukelia didesnę priklausomybę nei alkoholis ar tabakas. Mūsų vaikai kenčia nuo didžiulės priklausomybės. Jų daugiau nebeįmanoma kontroliuoti.

„Skaitmeninis intymumas“ numalšina apetitą tikriems dalykams. Taigi, kai vaikai žaidžia kompiuterinius žaidimus, jie praranda tikro intymumo poreikį. Vaikai paranda artumo, reikšmingumo savo tėvams alkį, o tai iškreipia santykį tarp jų ir tėvų.

Ir visa tai įvyko taip greitai. Mes iš tiesų nespėjome išspręsti televizijos problemos, o dabar jau nebežinome, kaip dorotis su kitomis skaitmeninėmis priemonėmis. Tačiau mes vis tiek iki galo nesuprantame, kad vaikai ieško ne informacijos apie pasaulį, bet informacijos, ar jie patinka, ar ne.

Tai susiję su prisirišimu. Su reikšingumu. Buvimu svarbiam. Taigi visi šie skaitmeniniai įrenginiai virto socialinių tinklų priemonėmis. Jie naudojami palaikyti ryšius. Tačiau tyrimai rodo, kad šie ryšiai tam tikra prasme yra tušti. Jie nėra patenkinantys.

2012-aisiais aplankėte 9 šalis, įskaitant Meksiką, Vokietiją, Rusiją, Lenkiją, Belgiją, Švediją ir Portugaliją. Kreipėtės ir į Euorpos Parlamentą Briuselyje. Ką matote kitose šalyse? Kokių padarėte atradimų ir kuo panašios bei skirtingos probelmos šiose šalyse ir Šiaurės Amerikoje?

Tėvų ir mokytojų susirūpinimas visur yra panašus, kur tik lankiausi. Jausmas, kad kažkas pasikeitė. Jausmas, kad skaitmeninė revoliucija yra milžiniškas iššūkis tėvams. Jausmas, kad tapo sunkiau būti tėvais ir mokytojais, tačiau nesuprantant, kodėl. Nesvarbu, kad ir kur nuvykčiau, žmonės pajunta palengvėjimą, girdėdami žodžius, išsakančius tai, ką jie patiria, ir padedančius jiems susigrąžinti tai, kas svarbu.

Mano nuomone, Europa susiduria dar su didesniu iššūkiu nei mes Kanadoje. Nes ten šeima dar labiau netenka pagarbos kaip kontekstas, kuriame turi augti vaikai. Daugelyje mano aplankytų vietų žmonės vis dar gyvena utopinėmis 1950-ųjų, 1960-ųjų ir 1970-ųjų idėjomis, tikėdami, kad valstybė geriau nei šeima gali pasirūpinti tiek vaikais tiek seneliais.

Aš pats bandau moksliniu pagrindu apginti šeimą, įrodinėdamas, kad vaikai turi augti apsupti tų, prie kurių jie yra prisirišę. Tėvai yra geriausiai besirūpinantys ir labiausiai tinkami auginti vaikus. Tai labai aktualu Europoje, kadangi tėvai vis labiau praranda valsybės ir visuomenės pagarbą kaip vaikų augintojai ir ugdytojai.

Tad kiek gi turime „laikyti savo vaikus“?

Tai skirtinga kiekvieno vaiko atveju. Tai turi tęstis tol, kol mūsų darbas taps atliktas. Šiandien vaikystė trunka kur kas ilgiau nei ankstesniais laikais. Anksčiau perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą būdavo labai greitas. Dabar mūsų visuomenė labai sudėtinga, paauglystė tęsiasi iki 20 metų, mes padvigubinome vaikystės laiką. Todėl dabar savo vaikus turime „laikyti“ ilgiau. Tiek, kiek jiems mūsų reikia, tiek, kiek jiems reikia ryšio su mumis.

Ryšys sukuria namų jausmą. Kiekvienam vaikui reikia namų. Vaikai turi jaustis „namuose“ ir mokykloje, tačiau ne su savo bendraamžiais, bet su mokytojais. Jie turi jaustis „namuose“ su mama ir tėčiu. Tačiau kas nutinka, kai tėvus pakeičia bendraamžiai? Su kuo jie tada „namuose“?

Daugelį metų esu konsultavęs šimtus tėvų, kurių paaugliai vaikai bėga iš namų, esu nagrinėjęs daug netinkamo elgesio problemų. Ir kai man sakoma, kad vaikas pabėgo iš namų, atsakau: vaikai nebėga iš namų. Vaikai bėga namo. Mes esame sukurti būti prisirišę. Pasakykite, prie ko prisirišęs jūsų vaikas, tada pasakysiu, kur jis pabėgo. Taigi vaikams reikia jaustis namuose su mumis. Mes turime būti jų namais. Namai nėra namas iš plytų, akmens ar lentų. Namus sukuria tik ryšys. 

Pagal https://www.youtube.com/watch?v=UlMkWJY5T_w bei G. Neufeldo ir Sil Reynolds pokalbį „Huffington Post“ dienraštyje parengė Jurga Žiugždienė