Pieštos ašaros, juodi kostiumai ir balti veidai. Kas? Taip, mimai, tik šįkart dainuojantys. Be grimo net ir atpažinti sunku. Ne iš karto supratau, kad į kavinę Užupyje įėję vyrai – grupės „Neteisėtai padaryti“ nariai. Kartu su Šarūnu Gedvilu, Roku Petrausku ir grupės vadybininku Mykolu Markausku gurkšnodama kavą, klausiausi rimtų ir ne visai tokių pasakojimų apie pantomimą, muziką ir skandalus.

Kodėl, būdami pantomimos profesionalai, sugalvojote dainuoti?

Rokas. Yra tokia istorija...

Šarūnas. Legenda, tiksliau.

Rokas. Legenda, kad mimas negali kalbėti, o tuo labiau dainuoti. Ir mes visus ketverius metus...

Šarūnas. Šešerius.

Rokas. Netgi šešerius metus Akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – aut. past.) buvome užrakinti tylos kalėjime. Nebegalėjome tylėti.

Šarūnas. Ir dainuodami griauname stereotipus, kad mimai nekalba. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje atsitiko didžiulis skandalas! Nėra nė vienos dainuojančios mimų grupės.

Sakote, griaunate stereotipus, tačiau jūsų sceninis mimų įvaizdis vis dėl to stereotipiškas – juodi kostiumai ir balti veidai. Kodėl?

Rokas. Jeigu tu paprastai dainuosi, žmonės nesupras, kad tu mimas.

Šarūnas. Tai savotiška kaukė, kurią pasirinkome. Už jos nesislepiame, tačiau ji mums padeda pasakyti, tai ką norime.

O ką norite pasakyti?

Rokas. Kad šis gyvenimas iš tikrųjų yra labai trumpas ir nėra laiko zyzti, skųstis ir būti nepatenkintam. Šioje stotelėje, manau, reikia gyventi gražiai ir pozityviai.

Šarūnas. Mes dainuojame apie tai, kas mus jaudina, skaudina, žavi, kas mums nepatinka. Ir ta mūsų muzika tampa tokia tragikomiška ir ironiška. Savo ir kitų žmonių atžvilgiu. Jeigu įsiklausytumėte į mūsų dainų tekstus, išgirstumėte ne vieną istoriją. O jau klausytojui pačiam spręsti, ar tos istorijos tikros, ar išgalvotos.

Iš kur semiatės įkvėpimo dainų tekstams?

Rokas. Iš gyvenimo, iš keistų žmonių, kurie vaikšto, yra keisti, atkreipia į save dėmesį, nors patys to net nesupranta. Kaip aktorius personažų ieško gatvėje, turguje, parduotuvėje, taip ir mes dainas rašome iš paprastų situacijų. Reikia išmokti matyti pasaulį. Net šis žmogus (rodo į praeivį), einantis su kibiriuku ir šluota, tiek visko turėtų papasakoti.

Esate parašę dainą apie jūsų gyvenimą kartais apkartinančią kaimynę (daina „Wanda“). Kaip jai dabar sekasi?

Rokas. Kabinasi į gyvenimą.

Šarūnas. Buvo sunkus laikotarpis, bet dabar praėjo. Dėl to labai džiaugiamės. Kartais ją aplankau. Visai neblogai ji gyvena.

Kokiam klausytojui dainuojate?

Rokas. Linksmam, nebijančiam pasijuokti iš kitų ir būtinai iš savęs.

Šarūnas. Žmonėms su humoro jausmu. Nenumanau, ko tikisi žmonės, atėję į mūsų koncertą. Visokių reakcijų pasitaiko. Vieni juokiasi, kiti verkia, treti labai greitai pradeda bėgti išėjimo link. Bet tie, kurie pasilieka iki pabaigos, išeina su didele humoro doze. Nė vieno nepaliekam abejingo. Dar galėčiau pridurti, kad klausytojus mes vis dar renkame. Kodėl savo albumo pristatymo turo nedarėm per tris didžiuosius miestus? Manėme, kad geriau apvažiuoti dešimt mažų miestelių negu surengti tris didelius koncertus. Tos strategijos ir laikomės.

Jūsų muzikos stilių apibrėžti labai sudėtinga – jame daug įvairių stilių elementų. Tai kūrybinė laisvė ar tiesiog nesugebėjimas apsispręsti?

Šarūnas. Mes tyčia neįvardijome stiliaus, nes...

Rokas. Mes įvardijome savo stilių, tai mimerock.

Šarūnas. Tikrai? Taip, taip! Kadangi mimas yra toks neapibrėžtas sutvėrimas, tai mes sau leidžiame įvairią muziką groti. Bandome, kuri mums labiau tinka, nevengiame nė vieno stiliaus. Šiais metais važiuosime į „Bliuzo naktis“, „Galapagus“. Turime ką pasiūlyti: bliuzo, popso, rock‘o gabalų, dainuojamosios poezijos dainų.

Jus lygina su tokiomis aktorių grupėmis kaip „Liūdni slibinai“ ir „Suicide DJs“. Kuo iš jų išsiskiriate?

Rokas. Mes panašūs tik tiek, kad esame aktoriai. O visa, ir mūsų sceninis įvaizdis, ir muzikinis stilius yra visai kitokie.

Šarūnas. Jeigu jau lygina, manau, kad mes jau šį tą pasiekėme ir jau greitai juos pavysim. Ne tik pasivysime, bet ir aplenksime.

Rokas. Geras ženklas, kad mus lygina su geriausia praėjusių metų grupe.

Be to, kad esate dainuojantys mimai, esate laisvai samdomi aktoriai. Kaip suderinate veiklas?

Rokas. Yra labai geras, senas, trumpo metro filmas apie aktorių. Aktorius atsikelia, greitai išsivalo dantis, bėga į rytinę repeticiją, tada lekia į renginį, važiuoja į vaikišką spektaklį, vakare dar kažkokį koncertą. Mūsų diena lygiai tokia pat. Manau, ne tik mūsų, bet ir visų Lietuvos aktorių. Jie tiek neuždirba, kad iš vieno projekto galėtų gyventi.

Šarūnas. O jei dar pagalvotume apie fizinį pasirengimą... Apskritai nežinau, kaip aš išgyvenu. Kiekvieną rytą atsikeliu – trys valandos jogos pratimų. Penkias valandas bėgu maratoną. Vėliau špagatai, šuoliukai, spektakliai, kūryba.

Kai esate ant scenos, įkūnijate du skirtingus personažus. Kaip jie atsirado?

Šarūnas. Visais laikais buvo du charakteriai. Tai liūdnas ir linksmas. Jie keliavo per visą teatro istoriją.

Rokas. Baltas ir Raudonas klounai.

Šarūnas. Ne paslaptis, kad ir mes kuriame tuos du skirtingus personažus. Taip jie ir atsirado. Šiek tiek atspindi ir mus, bet negalėčiau pasakyti, kad šimtu procentų.

Rokas. Ir tipažiškai mes labiau tinkame tiems vaidmenims.

Šarūnas. Taip jau gamta sukūrė. Tie personažai prikibo ir keliauja su mumis per... Tik koncertus, spektakliuose visai kas kita.

Kiekvienas jūsų koncertas tarsi spektaklis. Kaip jiems pasiruošiate?

Rokas. Buvome to mokomi. Kiekvienas spektaklis, tarkime, jei trunka valandą, jis susideda iš mažų etiudų. Tie etiudai taip pat yra kaip mažas spektaklis: įžanga, įvykis, atomazga – viskas sudėliota. Ir mūsų dainos tokios pat. Ir, žinoma, daug repetuojame. Nors ne mažai improvizacijos būna.

Šarūnas. Taikaisi prie publikos, prie tos dienos nuotaikos, galų gale, oro sąlygų.

Kas jus grimuoja?

Šarūnas. Dabar patys tai darome, bet, kadangi mes esame labai skandalinga grupė, manau, ateityje turėsime savo nuosavas grimuotojas. Kai įžengsime į Lietuvos pop sceną, tai visokios „Olialia pupytės“ nebeturės darbo ir norės mus grimuoti. Kol kas grimuojamės patys, bet ateityje, manau, mus grimuos labai gražios pripūstos moterys.

Mimai tradiciškai nekalba. Kaip ir kurtieji. Buvau jūsų pasirodyme „Artistuose“. Mačiau, kad dalis koncerto visiškai improvizuotai buvo išversta į gestų kalbą, kurtieji koncerte linksminosi daug smarkiau nei girdintieji. Kaip vertinate šį, sakyčiau, pasiekimą?

Šarūnas. Per vieną koncertą gavau pastabą, kad galėčiau eiti mokytis gestų kalbos ir būčiau puikus gestų kalbos vertėjas. Buvome mokomi, kad viską galima išreikšti kūnu. Manau, jog kurtiesiems buvo paprasta ir malonu į mus žiūrėti, nes daug ką pasakome kūnu, gestais, judesiais. Už tai, kad jie atėjo, klausėsi ir jiems patiko jaučiame jiems didžiulę pagarbą. Tikriausiai nė viena Lietuvos grupė negali pasigirti tuo, kad jų koncerte buvo ir linksminosi kurtieji. Pakėlėme lietuviškos muzikos kartelę – mus gali girdėti ir kurtieji. Nežinau, kaip klostysis situacija, bet mes apsikeitėme kontaktais ir tikiuosi, jog ateityje bendradarbiausime.

Debiutinį albumą pavadinote „Skandalu“. Kodėl?

Rokas. Mėgstame viską sakyti tiesiai šviesiai.

Šarūnas. Tas stereotipas, kurį sulaužėme, negali būti kitoks. Jis skandalingas. Tad ir albumo negalėjome pavadinti kitaip. Kas vyksta aplink mus? Visur skandalai. Tai kablukas nulūžęs, tai lūpa nukritusi. Tad mūsų „Skandalas“ yra suma to, ką mes padarėme, ir to, kas vyksta.

Koks šis albumas?

Rokas. Pilnas.

Šarūnas. Jame rasite visko. Vienintelis minusėlis, kad jis truputėlį per trumpas. Bet humoro, viso kito jame netrūksta. Nemažai saviironijos. Nuo to, ką kiekvienas išgirsta, matyt, ir priklauso, koks tas albumas. Neatskleidžiame, ką tiksliai norėjome pasakyti, kiekvienas pats turi paklausyti ir suprasti.

Visos albumo dainos patalpintos internete, jas galima išgirsti nemokamai. Ar vertėjo?

Rokas. Dabar tokie laikai. Jei patys neįdėsime į internetą, tai kas nors kitas tikrai įdės. Lietuvoje niekas neperka muzikos. Turime tą pripažinti.

Mykolas. Niekur neleidžiame siųstis. Visur galima tik pasiklausyti. Kol dar skandalų tiek nepridarėm, kad kiekvienas Lietuvos žmogus mus žinotų, reikia visiems duoti paragauti. Bet piratų mes nemėgstame.

Rokas. Ačiū jiems, kad duoda uždirbti artistams.

Kartais susidaro toks įspūdis, kad, bandant išpopuliarėti, vienu svarbiausių rodiklių tampa facebook‘o like‘ai. Paskutinį kartą, kai žiūrėjau, jų turėjote 1306. Kiek trūksta iki visiškos laimės?

Rokas. Viso pasaulio facebook‘o like‘ų.

Šarūnas. Jeigu mums pavyktų išvažiuoti į Japoniją...

Rokas. Kur mus labai kviečia.

Šarūnas. Nes galvoja, kad mes geišos, tik vyrai.

Rokas. Geišai.

Šarūnas. Parsivežtume ne vieną tūkstantį, šimtą tūkstančių like‘ų. Neatsisakome noro ir vilties išvažiuoti į platesnį pasaulį, pavergti klausytojų širdis. Jeigu pavergi širdį, gauni like‘ą. Dabar tuo matuojama viskas.

Plečiate savo klausytojų ratą, tampate garsesni. Koks vis dėlto tas sėkmės ir populiarumo receptas?

Rokas. Svarbiausia kurti gerą produktą, o sėkmė, laimė, like‘ai, pinigai ateis savo laiku.

Šarūnas. Nuoširdumas yra vienas iš rodiklių. Manau, esame nuoširdūs skandalistai. Nes, kaip čia pasakius... Pamečiau mintį!

Rokas. Nuoširdžiai darome skandalus.

Kalbino Izabelė Švaraitė