Kuo džiaugiasi vaikai? Saldainiais ir guma? Nauju žaislu? Galimybe pasirinkti, kur vykti atostogauti? Neretai net neįsivaizduojame, kas jiems iš tiesų svarbu.

vaikas

Visais laikais žmonės kėlė klausimą, kas yra laimė ir kaip ją pasiekti. Atsiradus psichologijos mokslui nesuskaičiuojama galybė tyrimų bandė įminti šią paslaptį, prieidami skirtingų ir net prieštaraujančių išvadų. Ne taip seniai du amerikiečiai psichologai D. Majersas ir E. Dineris pabandė atlikti lyginamąją ankstesniųjų tyrimų apie laimę analizę. Daugybės prieštaravimų visumoje netikėtai atsivėrė, buvo išgrynintas tam tikras bendrybių, būdingų laimingiems žmonėms, branduolys.

Laimingi žmonės išsiskiria aukšta saviverte.

Laimingi žmonės jaučia galintys valdyti savo gyvenimą, aukštai vertina savo galimybes daryti poveikį įvykiams ir aplinkiniams.

Laimingi žmonės tiki sėkme.

Laimingi žmonės pasitiki šeimyniniais ir draugiškais santykiais.

Laimingi žmonės sugeba visiškai atsiduoti kažkokiai užduočiai – ir profesinėje veikloje, ir pomėgiuose.

Išvardyti momentai būdingi ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Dar daugiau – „laimingos“ savybės, diegiamos vaikystėje, atneša žmogui neįkainojamą naudą suaugusiame gyvenime. Klausimas, kaip vaikams įskiepyti aukštą savivertę, optimizmą, tikėjimą sėkme, gebėjimą visiškai atsiduoti užduočiai, pasitikėjimą.

Tik nesakykite, kad tai nepasiekiama. Žinoma, tai nėra paprasta, bet tikrai įmanoma. Didžiąja dalimi viskas priklauso nuo tėvų. Pasistengsime išskirti keturis žingsnius, kurie padės šioje kelionėje.

Pirmas žingsnis

Vaikas turi išmokti užsiimti pats. Jis pats turi atrasti, kad darbas ir atsidavimas užduočiai teikia malonumą. Skamba kaip elementari tiesa, bet taip ir yra. Apie tai priminti būtina nuolatos: didžioji dauguma skirtingo amžiaus žmonių nesugeba užsiimti kažkuo arba visiškai atsiduoti užduočiai ir taip tampa paralyžuojančios ligos – nuobodulio – aukomis. Suaugusieji šiuo atveju pasiduoda žalingiems įpročiams: pernelyg daug išgerinėja, pernelyg daug valgo, pernelyg daug laiko praleidžia prie televizoriaus. Paaugliai laiką užpildo chuliganiška elgsena arba ieško naujų patirčių narkotikuose, padedančiuose sukurti surogatinį vidinį pseudoišgyvenimų pasaulį.

O kaip elgiasi vaikai, kuriems nuobodu? Jie verkšlena, tampo mamos palaidinę. Vietoj to, kad pieštų ant popieriaus, jie keverzoja ant sienų arba terlioja apmušalus. Vietoj to, kad ramiai valgytų prie stalo, maivosi ir nervina kitus. Vietoj to, kad darytų namų darbus, žiūri pro langą, o po to susigalvoja, kad jiems kažką skauda, kad tik gautų teisę į būtiną pagalbą.

Kad taip neatsitiktų, vaikai privalo išmokti užsiimti patys: žaisti, žiūrėti nuotraukas ar paveikslėlius, konstruoti, piešti, padėti namų ruošoje. Ir – kalbėti, nes tai irgi įprotis, kurį reikia treniruoti. Tik aišku ne iki tokio lygio, kad tai taptų vieninteliu užsiėmimu.

Antras žingsnis

Vaikui reikia suteikti galimybę kažką atlikti savarankiškai. Vaikui svarbi asmeninė patirtis, tame tarpe – ir negatyvi. Oficialioje pedagogikoje prireikė nemažai laiko, kad tai būtų įsisąmoninta. „Padėk man tai padaryti pačiam“ – žymiam M. Montesori šūkiui jau beveik šimtas metų, bet daug suaugusiųjų iki šiol siekia daryti už vaiką, atimdami iš mažo žmogučio galimybę pačiam surasti teisingą kelią, būdą.

Egzistuoja didelis skirtumas tarp to, ar parodau vaikui, kaip keturias kaladėles sustatyti viena ant kitos, ar tik pasakau. Pirmuoju atveju, kai mama ar tėtis stato bokštą, didelė tikimybę, kad vaikas nebus patenkintas, bokštas net gali būti iškart sugriautas – nors taip vaikas gali parodyti savarankiškumą. Antruoju atveju vaikas didžiuosis, kad sugebėjo kaladėles sudėlioti pats.

Didžiausias auklėjimo menas yra sugebėti duoti vaikams nedidelius patarimus, vos vos padėti, kai kažkas nesiseka. Kuo nežymesnė bus tokia pagalba, tuo geriau. Svarbiausia, kad pagalba būtų tokia, kad neužgožtų paties vaiko dalyvavimo ir užduoties sprendimo.

Trečias žingsnis

Vaikams reikalinga ne tik patirtimi įgytas pasitikėjimas, kad jie patys kažką geba, jie taip pat turi turėti galimybę įsitraukti, parodyti aktyvumą, išreikšti savo nuomonę. Būti tokiais, su kurių nuomone, pasiūlymais, idėjomis aplinkiniais skaitosi.

Net bendraujant su kūdikiu, nepakanka nuolatinio švelnumo ir pramogavimo. Daug vertingiau yra stebėti mažylį, stengtis suprasti, ką jis nori „pasakyti“, ir tik tada pildyti jo norus, neprimetant jam savų idėjų.

Ir ateityje tėvams derėtų į savo vaikus žvelgti ne kaip į molį, iš kurio privalu išlieti tam tikrą formą, tinkamą suaugusiųjų pasauliui, o kaip į asmenybę su savo požiūriu, planais ir idėjomis. Jei tik pagal galimybes įsiklausysime į vaikų norus, jie išmoks vertinti save, savo nuomonę, įsisavindami, kad jie ne kažkoks priedas prie šeimos, o svarbi jos dalis.

Vaikai turi vis ir vis įsitikinti, kad gali daryti poveikį. Pozityvia forma, dalydamiesi mintimis, pasakodami apie savo įsivaizdavimus, o ne agresyviais išsišokimais, kuriuos jie pradeda naudoti, kad gautų dėmesio, jeigu jų niekas neklauso.

Beveik visada vaikams galima suteikti galimybę aktyviai pozicijai. Tarkim, šeimoje galima sukurti taisyklę, kad tariantis visada pirma išklausomi vaikų pasiūlymai. Ir tai galioja ne tik kalbantis apie poilsį, bet ir apie pagalbą namų ruošoje. Jei įvairios užduotys vaikui visada tik paskiriamos ir jis negali pasirinkti pats, dingsta susidomėjimas. Tereikia pasistengti vaikui įkvėpti teigiamą dalyvavimo ir sprendimų priėmimo jausmą: „Ką mes ruošime pietums?“, „ką veiksime per išeigines?“, „Kaip manai, ar man vilkti rausvą megztuką?“.

Žinoma, tai nereiškia, kad visada reikia elgtis tik taip, kaip nusprendžia vaikai – ne toks yra tikslas. Tiesiog vaikams svarbu jausti, kad jų nuomonė priimama rimtai, kad ji veikia šeimos gyvenimą, sprendimus.

Ketvirtas žingsnis

Pripažįstame, kad tam tikrose srityse vaikai greit taps gerokai kompetentingesni ir išmanesnis nei mes. Ir todėl visiškai sąmoningai bus galima jiems patikėti tikrus darbus.

Svarbu klausytis vaiko, jei jis kažkuo susidomi, užduoti jam klausimus, leisti prisiimti atsakomybę. Net jei keičiasi mėgiamos veiklos ir užsiėmimai. Ateityje jam tai tikrai pravers...

Pagal užsienio spaudą parengė JLK, Evgenios Levin fotografija