Kažin ar kas nors tikėjosi kitokio Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Seimo narės Neringos Venckienės. Yra toks vienas viešai kalbantis pranašas – buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius, kuris per žiniasklaidą iš anksto paskelbia būsimas šio teismo išvadas, netgi tuomet, kai dar byla nepradėta. Todėl kas gali paneigti, kad svarbiausi Konstitucinio Teismo sprendimai yra priimami ne šiame pastate, o  kokiame nors elitiniame politikų – teisininkų būrelyje?

Taigi V. Sinkevičius dar iki Seimo kreipimosi į Konstitucinį Teismą jau paskelbė, kad galima nuteisti N. Venckienę už akių, ir tai bus teisinga. Būtent šiuo aspektu ir tebuvo įdomus Konstitucinio Teismo sprendimas, nes kitu požiūriu su viskuo tektų sutikti – jei Seimo narys be rimtos priežasties nesilanko posėdžiuose, nedalyvauja visavertiškai Seimo darbe, jis iš tiesų deramai neatlieka Seimo nario pareigų ir turėtų netekti mandato. Žinoma, yra valstybių, kur išrinkti parlamentarai netenka mandato tik įvykdę itin baisų nusikaltimą (t.y. ne nelankomumo atvejais), nes ten vyrauja labai aiški samprata, kad valstybės tikroji valdžia – ne politikai, teisininkai ar prezidentai, o piliečiai, todėl ir ypač gerbiama tik jų vienų teisė suteikti ar atimti kažkam mandatą. Ir visgi, Konstitucinio Teismo logika, kad piliečiai, išrinkdami savo atstovą, su juo sieja ir viltis, kad jis rimtai dirbs jų labui, man atrodo įtikinama ir pakankamai teisinga.

Tačiau N. Venckienės atžvilgiu yra vienas bet...  

Tiek šią apkaltą inicijavę konservatoriai (neoficialiai) ar liberalai (oficialiai), tiek Konstitucinio Teismo teisėjai puikiai supranta, kad N. Venckienė ne dėl tingėjimo ar kitų vien nuo jos pačios priklausančių priežasčių visavertiškai nedalyvauja Seimo darbe: taip pat visavertiškai ji nebūtų galėjusi dalyvauti, jei nebūtų išvykusi – dėl iškeltų menkaverčių šešių bylų ji būtų užtampyta po prokuratūras ir teismus, tad kažin ar daugiau laiko jai būtų palikta lankyti plenarinius Seimo posėdžius.

Įstatymai leidžia Seimo nariui nelankyti posėdžių dėl svarbios priežasties, taigi esminis klausimas šioje apkaltos byloje yra toks: ar bėgimas nuo politinio persekiojimo (o būtent taip savo pasitraukimą įvardija N. Venckienė) yra svarbi priežastis neateiti į parlamentarų susibūrimus? Deja, atsakymo į šį klausimą neišgirsime, nes Konstitucinio Teismo teisėjai paprasčiausiai nuteisė ją už akių – kaip ir siūlė buvęs teisėjas V. Sinkevičius.

Suprantu, kad dalis skaitytojų ar Seimo narių, su pasimėgavimu priimantys „Lietuvos ryto“ spausdinamas sąmokslo teorijas apie kažkokius kitus menamus baisius N. Venckienės nusikaltimus, kuriuos, mano spėjimu, į žiniasklaidą anonimiškai lašina kažkas iš prokuratūros ar kitų teisinių sluoksnių, yra įsitikinę, kad N. Venckienė pabėgo būtent dėl šių, dar neatskleistų „nusikaltimų“, tačiau šių neįrodytų gandų nagrinėti niekaip negalime dėl vienos paprastos priežasties: prokuratūra nė vieno šio gando oficialiai nepatvirtino – turiu omeny oficialius Generalinės prokuratūros raštus Seimo nariams ir žurnalistams, kad nėra jokių iškeltų bylų ar pareikštų įtarimų dėl galimo N. Venckienės žudynių organizavimo ar skatinimo. Yra ir kitas šiuo atžvilgiu įdomus faktas: tie Seimo nariai, kurie viešai ar neviešai kartoja tuos jau minėtus gandus, balsuoja taip, kad tie gandai nebūtų niekaip paneigti ar patvirtinti: jie spaudė mygtukus prieš Seimo „Drąsos kelio“ frakcijos siūlymą paraginti generalinį prokurorą pradėti N. Venckienės ekstradicijos (grąžinimo į Lietuvą) procesą.

Kodėl?

Kodėl prokuratūra ir politikai mielai skleidžia baisius gandus, bet nieko nedaro, kad didžiausia (pagal juos) šios tragedijos  kaltininkė sulauktų deramos bausmės?

Matau vienintelį logišką atsakymą: politinis ir teisinis elitas bijo kitos valstybės, šiuo atveju - JAV teisėsaugos įsikišimo į šią bylą, todėl ir stengiasi šią, tragiškiausią XXI amžiaus Lietuvos bylą pabaigti gandų raizgalynės, o ne argumentuotų įrodymų pavidalu.

Todėl ir praėjus metams po N. Venckienės pasitraukimo niekas negali faktais patvirtinti, kad ji bėgo nuo teisėsaugos, o ne nuo politinio persekiojimo. Todėl ir praėjus dvejiems metams po gegužės 17 d. šturmo Garliavoje ir jau net nepamenu, kiek laiko nuo žudynių, vis dar nėra logiško atsako, kodėl reikėjo, kaip įtariama, D. Kedžiui žudyti teisėją J. Furmonavičių, jei nebuvo jokios pedofilijos, jei visa tai paties D. Kedžio išgalvota, kaip teigia teisėjas Audrius Cininas? Ar kriminalistai per savo praktiką dar turėjo tokių keistų ir taip pagrindinės (pedofilijos) bylos ištyrimui sutrukdžiusių mirčių kaip A. Ūso ir D. Kedžio?

Kodėl A. Ūsui išteisinti  nuo kaltinimų pedofilija buvo pasirinktas dar Lietuvos teisinėje praktikoje neregėtas būdas – „už akių“, kai du pagrindiniai bylos veikėjai negali liudyti, nes negyvi, o vienintelė gyva liudininkė –  mergaitė – neapklausiama, nes nepilnametė?

Kam nepriekaištingos reputacijos ir sveiko proto teisėjai reikėjo griauti savo gyvenimą, rizikuoti savo sūnumi, broliu dėl, kaip mums bandoma įpiršti, nesveikų ambicijų pažeminti brolio sugyventinę?

Kam reikia naktimis rašyti šimtus raštų į įvairias institucijas ir taip pta, kaip ir vėl bandoma įpiršti, kurstyti brolį linčo teismui?

Kam nepriekaištingos reputacijos, tarptautinio masto profesorei L. Bloznelytei reikėjo sukurti „melagingą liudijimą“ (taip mums teigiama) apie keistuosius savo pacientus: A. Ūsą, L. Stankūnaitę ir dvi mergaites?

Kodėl teisėjui A. Cininui visiškai neįdomu, kad kai kur liudininkė L. Stankūnaitė faktus beria kaip žirnius, o kai kur suserga visiška amnezija: pamiršta, kur uždirbdavo didelius pinigus savo pragyvenimui ir su kuo kartu nuomojosi butą, už kurį apmokėdavo A. Ūsas?

Kodėl parlamentarams taip ir nebuvo parodyta policijos filmuota medžiaga apie mergaitės perdavimą, taip paneigiant gandus, kad prieš ją naudota prievarta (priminsiu teismo sprendimą: mergaitę perduoti be prievartos)?

Kas iš valdininkų sumąstė, kad Garliavos Klonio gatvėje žlunga valstybė ir be prezidentės, premjero žinios (taip mums teigia) pasiuntė šimtus policininkų gelbėti valstybę? Kam reikėjo daužyti pargriautus žmones per galvą, į tarpukojį, plėšyti trispalves, o po to aiškinti, jog viskas teisėta ir teisinga (rinkimų debatų metu dėl perteklinės jėgos Garliavoje naudojimo kritikavo net prezidentė, tiesa, dėl to vėliau nepajudinusi nė piršto)?

Ar kas nors tiki, kad šturmo Garliavoje metu paklusnusis vidaus reikalų ministras nekėlė ragelio griežtajai prezidentei ir reikliajam premjerui ir nieko jam už tai nebuvo? Kam iki šiol tampomi po teismus tie Klonio gatvėje nukentėję žmonės, kurių vienintelė reali kaltė – neabejingumas kito nelaimei?   

Taip, visi šie klausimai yra neatsiejami nuo N. Venckienės apkaltos bylos, nes, tik atsakius į juos, galima atsakyti į esminį klausimą: ar N. Venckienė nesilanko Seime slėpdamasi nuo politinio persekiojimo, ar dėl kitų priežasčių pasitraukė iš gimtųjų namų?

Kodėl generalinis prokuroras prašė Seimo atimti iš parlamentarės N. Venckienės neliečiamybę dėl jos padarytų šešių nusikaltimų, tačiau nieko nedaro, kad ją susigrąžintų iš užsienio? Kodėl Konstitucinis Teismas pusmetį tiria tokią paprastą bylą ir skelbia nuosprendį – lyg pagal kokį Prezidentės užsakymą – iškart po prezidento rinkimų?

Liberalų nekantri kritika dėl tokio delsimo suprantama – jie labai skubėjo šią apkaltą paversti rinkimų į Europos Parlamentą reklama – tai akivaizdžiai liudija jų klipai, kur jie neteisėtai naudojo N. Venckienės nuotrauką. Suprantamas ir D. Grybauskaitės rėmėjų noras nukelti apkaltą po prezidento rinkimų, nes 110 tūkst. „Drąsos kelio“ rinkėjų galėjo būti lemiami įtemptoje kovoje.

Tačiau dabar, kai rinkimų favoritai aiškūs ir kai akivaizdu, kad „Drąsos kelias“ nebepavojingas kaip politinis konkurentas, politikų entuziazmas dėl N. Venckienės apkaltos gerokai priblėso. Todėl ir sunkiau prognozuoti, ar atsiras dabar Seime tie du trečdaliai parlamentarų, būtini N. Venckienės mandatui atimti?

Gal ir atsiras, nes, N. Venckienę išbraukus iš Seimo narių, bus galima tyliai numarinti visas jai iškeltas bylas, o šią kraupią, žmogžudystėmis, pedofilija ir skausmu iš abiejų pusių persunktą tragediją bei visišką teisėsaugos fiasco nuskandinti jau minėtuose ganduose.

Tačiau balsų Seime gali ir pritrūkti, nes šimtas tūkstančių „Drąsos kelio“ rinkėjų vis dar tebėra partijoms labai svarbūs, gal net lemiami po kitų Seimo rinkimų sudarant valdančią koaliciją, tad kova dėl jų simpatijų tęsiasi. Šie rinkėjai gal ir nusivylė tikra partija taip ir netapusiu „Drąsos keliu“ ar užsienin pasitraukusia N. Venckiene (spėju – dėl sūnaus), tačiau dar nereiškia, kad jie pakeitė savo nuomonę apie šią bylą ir susitaikė su nauja teisėsaugos praktika šioje byloje visus teisti už akių. 

Klonio gatvės drama per daug giliai supurtė visuomenę, kad ją būtų galima taip lengvai nuskandinti užmarštyje ar žurnalistiniuose pletkuose.

Kai žmonės apie Garliavos dramą kuria filmus (apie Klonio gatvės gynėjus jau sukurti du dokumentiniai filmai), dainas ir eiles, tapo paveikslus, kai jau dveji metai kiekvieno mėnesio 17 dieną prie Prezidentūros nenuilstamai reikalaujama TIE-SOS,  tai neišvengiamai tampa legenda, prieš kurią politikų skaičiavimai, teisininkų vinguriavimai ar žurnalistų gandeliai tampa bejėgiai.