Šiais laikais daugeliui žinoma Renė Dekarto frazė „Mąstau, vadinasi, esu“ perfrazuojama į „Komunikuoju, vadinasi, gyvenu“. Tačiau kad galėtum efektyviai bendrauti, perduoti ir priimti žinias, reikia ir kompetencijų. Per pastarąjį dešimtmetį imta vis plačiau pripažinti, kad žaibiškai modernėjant technologijoms, plinant medijų kultūrai, žmonėms būtina įgyti medijų ir informacinio raštingumo įgūdžių. Norėdami išgyventi žinių visuomenėje, moterys, vyrai, jaunimas, vaikai – visi piliečiai – turi gebėti tikslingai naršyti informacijos gausoje, išsišifruoti medijų žinias, su kuriomis susiduria, dalyvauti kuriant medijas ir interaktyviai komunikuoti. Pavyzdžiui, apie 60 % žmonių sako, kad gauna daug nereikalingos informacijos. Yra ir tokių, kurie teigia, kad jeigu gauni – vadinasi, reikia, ir priima visą medijų kūrėjų sudėliotą paketą nesvarstydami. Gebėjimų kritiškai vertinti medijų naudojimą ir patiems spręsti, ką atsirinkti, suteikia medijų raštingumas.

Nors medijų raštingumo užuomazgos minimos jau praėjusio amžaus viduryje, o platesnio dėmesio sulaukė jau daugiau nei prieš trisdešimt metų, iki šiol nėra bendrų medijų raštingumo gairių, jis tarsi nustumtas į šalį. Kodėl taip nutiko? Demokratijos laikais juk turėtų rūpėti, kad visuomenė būtų sąmoninga, piliečiai atsakingi, dalyvaujantys visuomenės gyvenime, kritiškai mąstantys. Tam yra ne viena priežastis. Atskirose valstybėse susiklostė skirtinga politika, neretai ji apsiribodavo nevyriausybinių organizacijų entuziastų vykdoma veikla, projektais. Kai kuriose šalyse informacija sutelkta į kelių medijų korporacijų rankas, ir šios sprendžia, kokios turi būti bendros žinių tendencijos ir kokią viešąją nuomonę formuoti, tad joms labai neparankus medijų raštingumo plėtojimas. Rytų Europoje vis dar jaučiama pusę amžiaus trukusio sovietizmo ideologijos įtaka, kai būdavo aiškiai nurodoma, kaip ir ką galvoti. Beje, kad įgūdžiai kritiškai vertinti informaciją, atsirinkti, sugebėti iššifruoti siunčiamą žinią yra gyvybiškai reikalingi, daugelis akivaizdžiai įsitikino pamatę kaimyninės šalies pavyzdį. Čia daugelį metų nuosekliai ruošta propagandos strategija sėkmingai formuoja viešąją nuomonę; oficialiuose kanaluose pateikiama informacija yra dirbtinai sukonstruota, neatitinka tikrovės, tačiau didelė visuomenės dalis arba neturi priėjimo prie objektyvios informacijos, arba net neįsivaizduoja, kad tokios esama.

Europos Komisija ir UNESCO jau prieš gerą dešimtmetį susirūpino medijų raštingumo politikos plėtra Europoje. Prieš trejetą metų Emedus (Europos medijų raštingumo) konsorciumui Europos Komisija patikėjo užduotį parengti rekomendacijų sąrašą, kaip įtraukti medijų raštingumo ugdymą į privalomą mokymo programą Europos mokyklose. Keletą metų vykdytus tyrimus ir parengiamąją veiklą vainikavo Pirmasis Europos medijų ir informacijos raštingumo forumas, vykęs Paryžiuje įsikūrusioje UNESCO būstinėje gegužės 27–28 dienomis. Renginys subūrė subūrė tris šimtus medijų raštingumo ekspertų, mokytojų, kūrėjų, medijų indrustijų vadovų, tyrėjų, nevyriausybinių organizacijų atstovų iš Europos ir kitų žemynų, kurie kartu aptarė surinktą informaciją iš 27 šalių, dalijosi patirtimi, parengė rekomendacijų projektą. Po kelių mėnesių peržiūrėtas projektas turėtų būti pateiktas Europos Komisijai. 

Čia buvo akcentuota, kad visų pirma reikia aiškiai apsibrėžti, kas yra medijų raštingumas. Tai daugiau nei kritinis mąstymas ir išmanymas, kaip naudotis technologijomis, tai daugiau nei sugebėjimas naudotis kompiuteriu, nes skaitmeninių medijų erdvė yra kasdienio mūsų gyvenimo struktūros dalis, paliečianti kiekvieną mūsų gyvenimo sektorių. Tai ir supratimas, kokios technologijos panaudotos konstruojant informaciją, kaip ir kodėl naudojama tam tikru būdu, kokią įtaką tai daro/nori padaryti asmeniui, visuomenei. Tad tai turi būti viena esminių raštingumo sąlygų šalia skaitymo ir rašymo. Taigi, turime investuoti daug daugiau nei kad dabar – tiek, kiek buvo investuota, kad dauguma žmonių būtų raštingi, mokėtų skaityti ir rašyti.

Pasak UNESCO Komunikacijos ir informacijos sektoriaus specialisto A. Grizzle, viena priežasčių, kodėl medijų raštingumas likęs ugdymo pakraščiuose – fragmentiškumas. Nėra nuoseklios programos, į jį žvelgta tarsi kiek mėgėjišką, papildomą veiklą. Tuo tarpu sparčiai tobulėjant technologijoms, kartu kyla vis naujų galimybių ir grėsmių, tačiau raštingumo įgūdžiai nėra taip greitai įgyjami ir atnaujinami. Tad reikia sistemiškos ugdymo politikos, kurią patvirtintų nacionalinės vyriausybės. Kitas iššūkis – kaip skatinti tokią strategiją, kuri išlaikytų pusiausvyrą tarp kelių tarpusavyje įtampą keliančių tikslų: viena vertus, padidintų medijų potencialą, naujas informacines technologijas, akcentuotų teigiamus dalykus – kokių kompetencijų jos padeda išsiugdyti, kokių suteikia galimybių kokybiškiau naudotis informacija ir pan., kita vertus, minimaliai sumažintų jų keliamas rizikas, grėsmes.

Reikia semtis pavyzdžių iš gerų patirčių – Šiaurės Amerikos ir Europos. Išsivysčiusios šalys turi daugiau išteklių įdiegti medijų raštingumą, tačiau susiduria su kitu iššūkiu – konkurencija tarp pagrindinio raštingumo, kurį dauguma šalių bando suteikti, ir medijų raštingumo. Vyriausybių atstovai sako, jog turi ribotus išteklius ir sutelks dėmesį prioritetui. Tačiau tai neturi būti prioritetų pasirinkimo klausimas, nes abu būtini, tad reikėtų siekti, kad medijų raštingumo programa būtų kūrybiškai integruota į bendrą šalies švietimo programą.

Įdomu, kad bendrame Europos kontekste pagal statistinius duomenis medijų ir informacinio raštingumo situacija Lietuvoje gana nebloga, nors medijų raštingumo ugdymas dar gana nauja disciplina. Matyt, bendrą rezultatų situaciją pagerino informacinio raštingumo rodikliai, kurie Lietuvoje – atsižvelgiant į didelį žmonių susidomėjimą ir imlumą technologinėms naujovėms – yra gana aukšti.

Forume pristatytos skirtingos šalių situacijos, kai kurios sektinos tradicijos – pvz., Suomijoje jau keliasdešimt metų vykdoma nuosekli vyriausybės skatinama medijų raštingumo ugdymo politika. Kalbėta ir apie poreikį burtis į didesnius tinklus, kur medijų raštingumo ekspertai ir besidomintieji galėtų keistis informacija, patirtimi.

Žinių visuomenė šiandien turi milžinišką demokratinį potencialą, ypač jaunimui. Medijos pristato socialinius ir kultūrinius išteklius, įgalinančius žmones tiek tobulėti asmeniškai, tiek tapti brandesniais visuomenės nariais. Jauni žmonės išmoksta, kad medijos yra gyvybiškai svarbios demokratinėje visuomenėje. Reikia drąsinti juos ne tik būti žinių vartotojais, tačiau skatinti veikti, ugdyti jų pilietiškumą jau mokyklose. Nors žinome, kad medijų kultūra gyvena už mokyklos sienų, reikia statyti tiltus, kad užpildytume tuštumą – pasitikti jaunimą ten, kur jis būna – internete, socialiniuose tinkluose.

Medijų raštingumas suteikia pagrindines kompentencijas demokratinei visuomenei. Žinoma, labai svarbu gauti informaciją, tačiau svarbiau ją suprasti. Tai ir socialinis įsitraukimas, kurį suteikia socialiniai tinklai, ir pilietinis įsipareigojimas – taigi, tai neišvengiamas gyvenimo būdas XXI amžiuje. Svarbu, kad medijų raštingumas rūpėtų ne tik ugdytojams, bet ir politikams, formuojantiems ugdymo ir švietimo politiką. 

Parengė Dalia Žemaitytė