Tai jau šeštoji dr. Jūratės Micevičiūtės, gyvenančios Ispanijoje, tekstų ciklo apie krikščionišką darbo prasmę dalis. Raginame visus atrasti laiko ir neskubiai perskaityti Jūratės svarstymus. Jie tikrai gali padėti naujai pažvelgti į mūsų santykį su pasauliu, į mūsų kasdienybę.

Vos pradėjęs vaikščioti dviem, o ne keturiomis, žmogus jau po truputį pradedi suprasti, kad pasakos pasakomis, o tikrovėje galimybė rinktis yra ribota. Pavyzdžiui, negalim rinktis, kuo būsim, kai suaugsim – Skruzde ar Žiogu: kol gyvename kūne ir pasaulyje, su jais tenka nuolat galynėtis, o paskui pailsėti po tos kovos ir ją sau kažkaip įprasminti.

Mūsų medžiagiškumas taip pat yra ta materija, kuri, Pauliaus VI žodžiais, mums priešinasi (Populorum Progressio, 27), vadinasi, neišvengsime vienaip ar kitaip lieti veido prakaitą kariaudami su šiais erškėčiais ir usnimis. Vieni tai darys tiesiogine žodžio prasme, kiti gal išgyvens tai kaip neviltį, įstumti į aklavietę mokslo ar meno ieškojimų, tretiems teks ligos, benamystė (George Orwelas buvo teisus: šia prasme elgetavimas ir valkatavimas taip pat yra darbas), o ketvirtus, kuriems labiausiai pavydime, materija gal užgrius savo našta per kokį kojos lūžį slidinėjant Alpėse ar per estetinės nosies operacijos skausmus. Ne veltui daugelyje kalbų žodžiai „darbas“ ir „vargas“ buvo vartojami sinonimiškai, ir tik įsigalėjus kapitalizmui darbu imta vadinti tik produktyvi veikla (bet vėl bėda: liko „už borto“ visas triūsas buityje ir paslaugų srityje).

Anot teologų ir filosofų, taip išryškėja kiekviename darbe slypinti prievartos dimensija. Tad tiems, kurie dar nesame bekūnės dvaselės ar perregimos oru plevenančios manekenės, belieka susirasti kokį bent pusiau pakenčiamą atsakymą, kodėl pats ar pati dirbi-vargsti: o paprastas, „kad pavalgyčiau“, jei sau nemeluosim, yra nepriimtinas net kvailiausiam žmogui, tą žinojo jau senovės graikai.

 Plati atsakymų pasiūla

Keli populiariausi įvairaus senumo atsakymai apie darbo prasmę paminėti penkiose ankstesnėse esė dalyse, ir jei liausimės į jų kūrėjus, mūsų protėvius, žiūrėti iš aukšto, drauge su Hannah Arendt įsitikinsime, kad šiuo klausimu (kaip ir apskritai humanitariniuose moksluose) pažangos nėra. Kitaip tariant, ką žinome apie žmogaus valią, protą ir jausmus, trypčiojame ten pat, kur ir šumerų Gilgamešas. Galime perprasti smegenų mechanizmą, išvystyti išmoningą neurolingvistinę motyvacijos kėlimo techniką, sukonstruoti poreikių piramidę ir sukurti laimės tabletę, tačiau ir tuomet, susidūrę su tikromis problemomis, turėsime sau atsakti į lygiai tuos pačius klausimus apie gyvenimo, kančios, mirties ar darbo prasmę, kuriuos sau kėlė dar Adomas ir Ieva.

Kurį laiką gali sau džiaugtis, kad esi toliau pažengusi ar pažengęs už savo bemokslę močiutę, nes naršai internete, skraidai lėktuvu, kalbi mobiliuoju, o ji neturėjo net skalbiamosios mašinos, tačiau žingsnis po žingsnio – jei sau nemeluoji – galiausiai turi pripažinti, kad žmogus, kuris kėlėsi iš lovos kiekvieną rytą septyniasdešimt metų, turėjo daug daugiau laiko surasti pakenčiamą atsakymą į klausimą, kodėl tai daro, nei tu, tai daranti (darantis) gal tik kokius trisdešimt.

Štai kodėl racionaliau yra pasidomėti ankstesnių kartų atsakymais, užuot ieškojus naujo originalaus takelio ten, kur iki mūsų praėjo milijardai žmonių. Visi jie saulei tekant – kaip jūs ir aš – turėjo sau atsakyti į klausimą, kodėl dabar kelsis, eis, vargs, šals, lies prakaitą, nervinsis, nors juos žadino ne mobilusis telefonas, bet gaidys. Mat, jei laiku neapsirūpini tokiu atsakymu, anksčiau ar vėliau imi nebesikelti iš lovos (viduramžiais tai buvo vadinama melancholija, o mūsų laikais depresija). Žinoma, čia gelbsti rutina, bet tai – nepatikimas reikalas, nes ji visada baigiasi: praradus darbą, išėjus į pensiją ar kai susergi taip sunkiai, kad negali net megzti. Nuo šitų bėdų gelbėjasi kas kaip gali: per apklausą net trečdalis Lietuvos gyventojų pareiškė norintys dirbti ir išėję į pensiją , ir tiek pat apklaustųjų prisipažino, kad dirba ir per atostogas.

Tuomet mažiausiai kamuojasi tie, kurie leidžiasi plaukti pasroviui, tai yra vadina save Skruzde arba Žiogu, kartoja, „kol gyvenam šioje ašarų pakalnėje, darbas – Dievo bausmė“ arba, priešingai, „darbas ne vilkas...“ ir pan. Tik vėl bėda: mūsų laikais susimaišė tiek skirtingų požiūrių į gyvenimą ir darbą, kad tiesiog nebeliko vienos srovės, prie kurios galėtum saugiai šlietis; kiekvienam tenka rinktis iš daugybės receptų, o kai dabar madinga būti tolerantiškiems, tai visi jie iš esmės skelbiami kaip lygiaverčiai. Tik ar jie iš tiesų tokie yra? O jei čia yra kaip su tuo Senojo Testamento pasirinkimu, pamenate? „Padėjau priešais tave gyvenimą ir mirtį“ (Įst 30, 19). O jeigu mano močiutė buvo teisi, ir ne kiekvienas darbas yra geras? Šioje paskutinėje esė dalyje – keletas minčių apie tai, ką ji galėjo turėti galvoje man to linkėdama, ir apskritai, kodėl ji man linkėjo darbo, užuot meldusi, pavyzdžiui, vyro milijonieriaus ar aukso puodo.

 Keturi būdai išaukštinti darbą

Šiuo pavadinimu jau išsidaviau, kad nesu visiškai tolerantiška, tai yra iškart atmetu dar vieną galimą kelią: juk darbo galima ir neaukštinti. Galima tiesiog vilkti darbą kaip užverstą naštą ir nepaliaujamai skųstis – manau, tą visi esame bent kurį laiką darę, tad neturėsiu įrodinėti, kaip tai vargina, kai kasdien ritini darbą kaip Sizifas vis tą patį akmenį į vis tą patį kalną.

Todėl ir Sizifui mūsų psichologai būtų patarę susigalvoti, ką gero galėtų turėti jo amžinas jungas, nes laisvai pasirinktas vargas vargina mažiau: prisiminkime, kaip džiaugsmingai laisvalaikiu vargstame mūrydami sienas ir tvoras, lipdami į kalnus, žvejodami ant ledo, stovėdami kilometrinėje eilėje prie bilietų į rungtynes ir panašiai. Tad, jei jau darbo neišvengsi, geriau jį palengvinti bent psichologiškai. Anot Hannah Arendt, iki šiol pasiūlyti keturi būdai išaukštinti darbą:

A) įrodyti žmogaus pergalę prieš gamtą (ypač mėgo marksistai ir apskritai pramonininkai);

B) dirbti dėl darbo keliamo pasitenkinimo (madinga tarp JAV darbo psichologų);

C) ištobulinti tai, kas jau egzistuoja (mokslo ir technikos pažangos gerbėjai);

D) skirti darbą kokiam nors aukštesniam tikslui (visi kiti).

A) Kai darbu pajungiama gamta, herojiška dimensija atsiranda pati: nevalingai kyla noras nusivožti kepurę, vos pažvelgus į milžiniškomis pakopomis besileidžiančius ryžių laukus Azijoje, hidroelektrinių užtvankas, viduramžių katedras, o mažesniu masteliu – angliškas pieveles, kurioms sukurti, sakoma, reikia pasėti žolę ir ją laistyti šešis šimtus metų. Todėl Sovietų Sąjungoje vis buvo kalbama apie darbo didvyrius, o į darbą skatinta eiti lyg į karą: į mūšį dėl derliaus, užkariauti taigos ar kosmoso platybių... Tik po kurio laiko tenka įsitikinti, kad gamtos kantrybė – ribota, o ir patį žmogų nuolatinis karas išsekina; be to, ką daryti tiems, kurie medžių nekerta, o vien tik verda pietus taigos užkariautojams? Nenuostabu, kad tokiu darbu pasipiktino Boriso Bednyj romano „Merginos“ (1975) veikėja Tosia: dirbti virėja jai atrodė nekilnu, tad ji išsireikalavo eiti su kirviu į taigą; o brigadininkui, kurį netruko prispausti alkani medkirčiai, paskui teko smarkiai pasismailinti liežuvį, kol įrodė, kad samčiu prie gamtos užkariavimo prisidedama ne menkiau nei benzino pjūklu.

Tosia atstovauja trečiajam ekonomikos sektoriui: paslaugų. Čia nesukuriama jokio apčiuopiamo produkto, priešingai nei kituose: pirmasis sektorius tiekia žaliavas ir maisto produktus, o antrasis – pramonės gaminius. Surasti pakenčiamą motyvaciją trečiojo sektoriaus dirbantiesiems reikia kuo skubiau, nes, anot ekonomikos teoretiko Jean‘o Fourastié, turtingiausiai gyvenančiose visuomenėse – kur žmogus turi daugiausia laiko susimąstyti ir nugrimzti į depresiją – paslaugų srityje dirba net 70–80% žmonių (Pasaulio Banko duomenys). Taigi, šiame žemės rojuje du iš trijų žmonių apskritai nieko negamina, tik skalbia ir lygina vieni kitų marškinius ar kepa duoną, tad ryte ritantis iš lovos jiems belieka guostis mintimi apie atlyginimą mėnesio gale (žr. punktą D) arba ieškoti pasitenkinimo pačiame darbo procese.

B) Vengrų mokslininkas net ir lietuviui sunkiai įveikiama pavarde – M. Csikszentmihalyi – tyrimais įrodė, kad kaip tik dirbdami, o ne ilsėdamiesi žmonės dažniau išgyvena pasitenkinimą, kitaip tariant, „tėkmės [pojūtį] (angl. flow), tokią protinę būseną, kada žmogus yra visiškai įsitraukęs į tai, ką tuo metu daro. Kad taip atsitiktų, pirmiausia, kaip sako autorius, užduotis, kurią atliekame, turi būti mums iššūkis, kitaip mums bus nuobodu. Tam, kad įveiktume šį iššūkį, mums reikalingi čia ir dabar besivystantys įgūdžiai, kitaip mums bus neramu dėl savo gebėjimų“. Tą žinojo jau mano studijų laikų draugė, kuri, atsipeikėjusi po sesijos, prisimindavo ją kaip nuostabų laiką, kai „gyveni lyg lėktum iki galo spausdama greičio pedalą“. Kaip jau minėta penktoje esė dalyje, ir stresas gali pakylėti žmogų iki dangaus (bent jau kol neišsivysto skrandžio opa).

Tačiau ką daryti su nemaloniais darbais: kuo pasiguos valytojos, teleoperatoriai, šiukšliavežiai, padavėjai? Žinoma, sunkus, varginantis, nedėkingas gali būti ir kokio šaltkalvio, šachtininko, audėjo, traktorininko darbas, tačiau jie bent jau gali pasidžiaugti sukurtu produktu: kad daro pasaulį patogesnį, geresnį, gražesnį.

C) Kaip tik todėl keletą metų pragulėjo aukštelninkas ant pastolių Mikelandželas, kol pavertė plikas Siksto koplyčios lubas įstabia freska, o jo skaudama nugara neleido abejoti, kad ir meno kūrimas yra darbas. Panašiai ir kiekvienas pastatytas namas, nulipdytas puodas, parašytas esė ar sumontuotas superkompiuteris reiškia, kad akmuo, molis, metalo gabalas ar žodžių chaosas buvo paversti kažkuo tobulesniu, tai yra naudingesniu ir patogesniu žmogui daiktu. Tačiau griežčiausia prasme pasaulį tobulina tik tai, ką H. Arendt vadino work, tai yra, pramonė, gamyba, o šioje srityje, anot STO, mūsų laikais dirba tik kas šeštas pasaulio darbininkas. Kaip palengvinti psichologinę darbo naštą visiems kitiems?

D) Galima dirbti dėl kokio aukštesnio tikslo, pavyzdžiui, pinigų. Kaip matėme, dviem trečdaliams išsivysčiusių visuomenių dirbančiųjų atlyginimas mėnesio gale yra vienintelis apčiuopiamas jų kasdienio vargo produktas. Nenuostabu, kad pinigai, sukurti patarpininkauti keičiantis prekėmis, tapo patys sau tikslu, ėmė gyventi nepriklausomą gyvenimą ir net išmoko daugintis, tik apie tai sužinojome, kai jau buvo per vėlu: 2007 metais sprogus finansiniam burbului.

Jie netgi sugebėjo įsiveržti į tas gyvenimo sritis, kuriose, mūsų šventu įsitikinimu, jiems nėra ko veikti. Net populiarios kredito kortelės reklama tvirtina, kad ji nepadės nusipirkti švelnumo, šeimos dėmesio, vaikų apkabinimų ir pan., bet „visa kita įsigysi su Master Card“. Tačiau ekonomikos uostę filosofai jau gerą dešimtmetį skambina pavojaus varpais, kad pinigų skaičiavimu paremtas mąstymas netruks įsiveržti ir į šias sritis. Tuomet labai paįvairėja ir sąrašas „užsiėmimų“, kuriuos imame vadinti darbu: o kaipgi, juk už tai mokami atlyginimai. Anot Michaelio Sandelio, dabar galime „išnuomoti savo kaktą (ar kokią kitą kūno dalį) įdėti komercinei reklamai už 777 dolerius (...), padirbėti laboratoriniu ‚triušiu‘ farmakologijos kompanijoms už 7500 dolerių (...), pakovoti privačiame karo dalinyje Somalyje ar Afganistane už 250–1000 dolerių per dieną (...), pastovėti eilėje į JAV Kongreso sesiją vietoje kokio nors lobisto už 15–20 dolerių už valandą (...), apdrausti gyvybės draudimu svetimą sergantį ar seną žmogų, mokėti įnašus, kol jis gyvas, o po jo mirties gauti draudimo pinigus (šis ‚verslas‘ judina 30 milijardų dolerių)“, o jei esate moteris ir gyvenate Indijoje, kur ši praktika yra legali, tai išnuomojusi įsčias kitų kūdikiui išnešioti galite „uždirbti“ 6250 dolerių (What Money Can't Buy: The Moral Limits of Markets, 2012).

Kita vertus, dėl aukštesnio tikslo dirba ir krikščionys, ir, žvelgiant iš kasdienybės pozicijos, jų logika tokia pati pati kaip išdėstytoji A ir C: vargo našta palengvėja, jei jis paverčiamas didesnio vyksmo dalimi. Turbūt esate girdėję populiarų pasakojimą apie statybininkus: paklaustas, ką daro, vienas atsakė „dedu plytą ant plytos“, o antrasis – „statau katedrą“. Tai reiškia, kad rimtai tikintys į biblinį Dievą gali palengvinti kasdienio darbo sunkumą, jei suvokia, kad taip jie dalyvauja Jo pradėtame pasaulio kūrime.

 Krikščioniškasis receptas: pasaulio, žmonių grupės ir asmens perspektyvos

 Krikščionybės požiūris į darbą yra toks daugiaplanis ir iš pirmo žvilgsnio prieštaringas (žr. pirmąją esė dalį), nes siekia integruoti net tris dimensijas: pasaulio, visuomenės ir asmens. Kaip jau minėta, joms nagrinėti patogu pasitelkti Hannah Arendt išsamiai aptartas sąvokas, perimtas dar iš Aristotelio:

work; „darbas“, sukuriantis apčiuopiamą ir jį pergyvenantį produktą (kultūra plačiąja prasme) ir padedantis žmogui patyogiau įsikurti pasaulyje;

action; „veikimas“, jis apima tris sritis, kuriomis remiasi kiekviena visuomenė: darbo pasidalijimas, jo proceso organizavimas ir apsikeitimas jo vaisiais;

labor; lietuviškai pagal prasmę artimiausias yra „triūsas“; tai – darbas, skirtas tiesiogiai palaikyti ir apsaugoti gyvybę, besikartojantys užsiėmimai, kurių produktai nedelsiant suvartojami (kai, anot mamos, „dirbi dirbi visą dieną, o nėra ką parodyti“), taigi čia sukiojamės asmens lygmenyje.

Senovės graikams (taip pat ir H. Arendt) svarbiausia buvo veikimo dimensija, kai žmogus laisva valia dirba rūpindamasis bendruomenės gerove, kurdamas socialiai ekologišką polį (miestą). Kai septynmyliais žingsniais ėmė žengti į priekį mokslas ir technika, tapo svarbesnė darbo kaip pasaulio perkeitėjo dimensija: ją vienbalsiai aukštino net mirtini priešai – kapitalizmas ir marksizmas.

Krikščionių tradicijos mąstytojai praturtino šias dvi darbo prasmes papildoma tikėjimo dimensija, tačiau čia nesustojo ir, kaip yra pratę, vėl pasielgė nepopuliariai: anapusybės aureole apgaubė ir kasdienį triūsą, kurį antikos išminčiai užkraudavo vergams, o pramonės revoliucijos šaukliai prisiekinėjo perkelti mašinoms.

 a) Dirbdami dalyvaujame kuriant pasaulį

Pasaulio – tiksliau, produktų gausos – kūrimas yra labiausiai žmogaus vertas užsiėmimas, sako marksistai ir neoliberalai, tačiau jie pamiršta, kad žmogus čia negali savavaliauti – pavyzdžiui, sunaikinti kokį pasaulio gabaliuką (pasidaryti stalą iš paskutinio Amazonės džiunglių raudonojo kedro kamieno). Krikščionybei žmogus nėra gamtos šeimininkas romėnų teisės prasme (turintis teisę „naudoti ir piktnaudžiauti“– lot. ius utendi et abutendi), o tik sodininkas, paskirtas Kito ir turėsiantis Jam atsiskaityti. Todėl, anot L. González Carvajál’io, „Dievas yra žaliųjų pusėje“.

Tačiau – dar vienas paradoksas – kaip tik krikščionybė paprastai kaltinama dėl ekologinės krizės, nes, anot Lynno White‘o plačiai nuskambėjusios paskaitos, „krikščionių religija yra labiausiai antropocentriška iš visų, kokios tik egzistavo pasaulyje, tai ypač pasakytina apie vakarietiškąją jos formą“ (1975). Kitaip tariant, mes pernelyg pažodžiui supratome Dievo priesaką „Valdykite žemę“ (Pr 1, 28), tačiau pamiršome, kokiu būdu turime tai daryti: „Mano protėvių Dieve, (...) savo išmintimi sukūrei žmogų, kad taptų tavo padarytų kūrinių šeimininku, valdytų pasaulį šventumu ir teisumu“ (Išm 9, 1–3), tai yra „ją dirbtų ir ja rūpintųsi“ (Pr 2, 15). Nors pastarieji žodžiai buvo pasakyti apie rojaus sodą, jie tebegalioja ir po to, kai gamta nupuolė drauge su žmogumi.

Abu ką tik šventaisiais paskelbti popiežiai suvokė, kaip svarbu pakeisti mūsų grobuonišką požiūrį į gamtą. Pavyzdžiui, Jonas XXIII enciklikoje Mater et Magistra nesiliauja kartoti, kad žemė buvo duota žmogui „ne tam, kad naikintų gamtos gėrybes, bet kad jais patenkintų savo poreikius“ (197). Ir tai darydamas jis negali savavaliauti: anot Jono Pauliaus II, „Sutvėrėjas norėjo, kad žmogus bendrautų su gamta kaip protingas ir kilnus jos ‘šeimininkas’ ir ‘sargas’, o ne kaip beatodairiškas ‘išnaudotojas‘ ir ‚griovėjas‘“ (Redemptor hominis 15 c). „Kūrėjo žmogui suteiktas viešpatavimas nėra absoliuti valdžia, ir negalima kalbėti apie laisvę ‚naudotis ir piktnaudžiauti‘ arba tvarkyti daiktus kaip patinka. Apribojimas, iš pradžių nustatytas paties Kūrėjo ir simboliškai išreikštas draudimu ‚valgyti vaisių nuo medžio‘ (žr. Pr 2, 16–17), pakankamai aiškiai rodo, kad matomos gamtos ribose mes paklūstame ne tik biologiniams, bet ir moraliniams įstatymams, kurių negalima nebaudžiamai pažeisti” (Sollicitudo rei socialis, 34 e, vėliau pakartota Evangelium vitae, 42 c).

Maža to: mūsų pareiga yra pagerinti tai, kas mums buvo įteikta saugoti: „Ekonominio-socialinio gyvenimo ir darbo problemų kontekste šiandien dar aštriau iškyla vadinamasis ekologinis klausimas. Dievas tikrai davė žmogui uždavinį ‚viešpatauti‘ kūrinijoje ir ‚įdirbti‘ pasaulio ‚sodą‘. Tačiau žmogus tą užduotį turi vykdyti gerbdamas Dievo paveikslą, kuriuo yra paženklintas, vadinasi, veikti protingai ir su meile. Tai reiškia, kad žmogus turi jausti atsakomybę už dovanas, kurias yra gavęs ir gauna iš Dievo. Žmogaus rankose yra dovana, kurią, pagal galimybes pagerintą, jis turi perduoti ateinančioms kartoms, nes šioms irgi skirtos Viešpaties dovanos“ (Christifidelis laici, 43 g). 

Vadinasi, dirbdamas žmogus dalyvauja Kūrėjo veikloje, nes pasaulio Jis neišbaigė, palikdamas vietos tiek jam pačiam vystytis, tiek ir žmogui prisidėti. Pamenate, kaip Dievas kūrė pasaulį? „Tuomet Dievas tarė: ‚Tebūna šviesa!‘ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera“ (Pr 1, 3-4). Geriau pagalvoję tikrai prisiminsite, kad tą patį bent kartą gyvenime ir patys esate patyrę: kai pirmiausia apimtas įkvėpimo susiplanuoji padaryti kokį darbą, kaip Dievas sumanė padaryti šviesą (net Marxas sutiko, kad kaip tik tuo žmogus skiriasi nuo voro ar bitės), o paskui tari: „Tebūnie daržas!“ (arba kėdė, rašinys, tapetais išklijuotas kambarys...), ir atsiranda daržas, o žmogus atsitraukia, pažiūri ir pamato, kad daržas „yra geras“. Turbūt, šis jausmas ir yra aiškiausias ženklas, kad tai, ką darai, yra ne vargas, bet darbas. Tai yra, jis turi leisti išgyventi ne tik neišvengiamą antrąjį etapą (prakaituoti kasant tą daržą), bet ir kitus du: laisvos kūrybos, prisiimamos atsakomybės, planavimo džiaugsmą ir pasitenkinimą darbo vaisiumi jį pabaigus. Todėl vienas didžiausių palaiminimų žmonėms ir yra „svetimas nevalgys tavo darbo vaisių“ (Pat 5, 10). O kaip pabrėžė visi darbo tema rašę popiežiai, šių vaisių turi pakakti, kad žmogus aprūpintų save ir šeimą.

Idealiu atveju pats darbo procesas moko gerbti gamtą ir su ja bendradarbiauti: pavyzdžiui, tenka pirmiausia pažinti medžiagas ir aplinką, tad galiausiai išmoksti nesėti prie kelio ar į smėlį (jei dar kartą pasitelksime NT mėgstamą sodininko metaforą), nedažyti namo per lietų ar neorganizuoti susirinkimo tuoj po pietų pertraukos.

O dar dirbdamas išmoksti palikti vietos Apvaizdai (dabar madinga tai vadinti atsitiktinumu ar sėkme), nes tai, ką pasėjai, augina Kitas: žmogus tik „beria dirvon sėklą, ir ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip (...); derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“ (Mk 4, 26). Ar jums niekada nėra nutikę, kad po daugybės bevaisių pastangų problema ėmė ir išsisprendė pati? Taip išmokstama kantriai tikėtis ir pasitikėti: „Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų“ (Jok 5, 7).

Ir svarbiausia: išmoksti, kad norint turėti, ką pjauti, pirmiausia reikia pasėti, atiduoti, išberti grūdą – „žmogus išeina verkdamas, sėkla sėjai nešinas“ (Ps 126, 6). Tą dažnai pamirštame, pavyzdžiui, išvažiuodami dirbti į kitą kraštą, o paskui skundžiamės, kad jaučiamės jame svetimi: o kaipgi kitaip, jei nieko savo nenorime duoti tai žemei, tik nupjauti, ką joje radę ir išsinešti sau? Tačiau šis principas galioja ir platesne prasme, kai siekiam vien kuo daugiau išmelžti iš mus supančio stikrovės. Anot T. Mertono Dykumos tėvų išminties, „jei žmogus apsigyvena kurioje nors vietoje ir nepuoselėja jos vaisių, tai pati vieta jį išmes lauk, nes jis nepagimdė jos vaisiaus“.

Kiekviena iš šių padrikų įžvalgų, užsirašytų čia ir ten skaitant Bibliją, verta atskiro esė, nes atskleidžia kažką gilaus apie darbą ir žmogų. Gal kaip tik dėl savo kūniškumo, apčiuopiamumo žemdirbystė ir tapo patogiausia metafora, padedančia krikščionims mąstyti apie darbą?

 b) dalydamiesi darbą ir jo vaisius kuriame bendruomenę

Į šį darbo aspektą, antikoje laikytą vieninteliu laisvo žmogaus vertu užsiėmimu, dabar rimčiau žiūri nebent socialine politika susirūpinusios skandinavų valstybės. Tuo tarpu rinkos logika tokį nepelningą reikalą kaip darbo vietų ir jo vaisių skirstymas siūlo palikti savieigai. Iki finansinės krizės valstybių galvos, stebėdami, kiek pagerėjo gyvenimas jiems valdant, apskritai pirmiausia skaičiuodavo ne kur ir kaip iš tikrųjų gyvena dauguma jų valdomųjų, bet kiek pinigų valstybė „uždirbo“ vienam gyventojui (BVP). Kaip sako pramonininkai, matuoji tai, kas tau svarbu (perfrazuodami biblinį „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“).

Gyvenimo kokybę daug geriau atskleidžia su darbo organizavimu susiję skaičiai: kiek žmonių dirba, kur, kiek valandų, ką realiai įperka už gaunamą atlyginimą. Todėl Krikščioniškasis socialinis mokymas lyg tas balsas tyruose nuo pat pirmosios jam skirtos enciklikos kartoja, kad „matuotume“ darbą, o ne pinigus: jį organizuodami padedame pamatus tvirtai visuomenei, pranokstančiai kraujo ryšiu grįstą švogerių respubliką. Pinigai čia turėtų būti vien tarpininkai: gavęs atlyginimą, žmogus įsitikina, kad jo darbas reikalingas kitiems, o jis pats yra naudingas grupės narys. Todėl taip skaudu „rašyti į stalčių“ ar matyti, kaip kiti žaloja tavo sukurtą daiktą, nors už jį ir sumokėjo – prisiminkite, kaip Romain‘o Rolland‘o romane pasipiktino (turbūt pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime) linksmasis Colas Breugnon‘as, pamatęs, kad vietos didikas, nusipirkęs jo drožinėtą komodą, naudoja jos angeliukus kaip taikinį miklindamasis šaudyti.

Visuomenės lygmeniu darbo organizavimas apima tris klausimus, į kuriuos turi atsakyti ne ekonomistai (nors jie maloniai peršasi tą daryti), bet moralistai, tai yra mes visi:

– ką dirbti (arba kokias sritis skatinti);

– kaip dirbti;

– kam dirbti.

Numanau, kad tai, kas bus pasakyta trijose kitose pastraipose, jums pasirodys nerealistiškas skrajojimas padebesiais: ir jūs, ir aš žinome, kad darbo tikrovė yra visai kitokia. Tačiau Jėzus vis ragina nebijoti tikėti, vadinasi – svajoti apie geresnę ateitį, turėti aiškią jos viziją, nes jos gali prireikti priėjus kokią kryžkelę, renkantis, kur pasukti. Be to, jei mūsų utopija sutampa su tuo, ko norėjo Dievas, ji gali imti ir išsipildyti – juk tai, ko čia prašome, yra realistiškiau nei įsakyti kalnui šokti į jūrą (Mt 21, 21).

Ką gaminti? Kai mes kaip bendruomenė – valstybės valdžia mūsų vardu – planuojame, kokiose srityse sutelksime bendras jėgas, aiškumo suteikia ši Jono Pauliaus II dar 1984 m. suformuluota vertybių hierarchija: „Vargšų poreikiai turi būti pirmesni už turtingųjų norus; dirbančiųjų teisės – už didesnio pelno siekimą; aplinkos apsauga – už nekontroliuojamą pramonės augimą; socialinių tikslų siekianti pramonė – už gamybą karo tikslams“ (Kreipimasis į kitų krikščionių Bažnyčių atstovus, Torontas). Sekuliari šios hierarchijos versija yra vis ilgėjantis žmogaus teisių sąrašas; tik tenka pripažinti, kad 1963 m. Jonas XXIII jas vardydamas parodė daugiau drąsos net už mūsų dienų skandinavus: „Pirmiausia žmogus turi teisę egzistuoti, teisę į kūno integralumą, turėti pakankamai išteklių, kad galėtų padoriai gyventi, o iš jų svarbiausi yra maistas, apdaras, būstas, poilsis, medicinos apsauga ir galiausiai būtinos paslaugos, kurias kiekvienam turi suteikti Valstybė“ (Pacem in terris, 11).

Kaip gaminti? Darbo procesas neturi sumenkinti žmogaus iki sraigtelio, netgi jei tokiu būdu labai padidintume darbo našumą (prisiminkime A. Smitho aprašytą smeigtuko gaminimą), nes „našumas nėra pats sau tikslas“ (Pijus XII, 1956). Jono Pauliaus II žodžiais, „subjektyvi darbo prasmė“ – dirbančiojo asmens atsiskleidimas – yra svarbesnė nei objektyvioji, tai yra, produktas. Tad dirbančiajam turi būti suteikta pakankamai erdvės ir pasitikėjimo, kad jis galėtų dirbti kūrybiškai, atsakingai ir net galėtų dalyvauti įmonės valdyme (Laborem exercens, 6 f). Kita vertus, kiekvienas visuomenės narys turi teisę į darbą (JAV Vyskupų Konferencija, 1987), nes tik savo pastangomis uždirbta duona – o ne išdalinta per valstybės išmokas – padeda žmogui pajusti savo galią ir kilnumą. Čia norisi trumpam nukrypti į šalį: pasakojama, kad ką tik išrinktas Jonas XXIII, sužinojęs, kokį varganą atlyginimą gauna Vatikano juodadarbiai, labai pasipiktino ir liepė tuoj jį pakelti, o kai jam buvo pasakyta, kad tuomet tektų sumažinti Vatikano dalinamą išmaldą, popiežius atrėžė: „Ir gerai, teisingumas turi eiti pirmiau už gailestingumą.“

Kam gaminti? Kitaip tariant, kaip paskirstyti darbo vaisius, uždirbtus visų bendromis pastangomis? Juk ne visi dirba vienodai greitai ir gerai? Nepaisant to, atėjus laikui pasidalinti derlių, idealas yra „pamatinė visų žmonių lygybė“ (Jonas Paulius II, Sollicitudo rei socialis, 33 g). Tačiau ji netolygi aritmetinei, tai yra, žmonės niekuomet nebus vienodi, visuomet pasitaikys tokių, kurie bus guvesni ir sumanesni už kitus, tai ir derliaus išaugins daugiau. Ir čia Bažnyčia nepopuliariai moko, kad gabesnieji turi ne išlėkti į Jungtines Valstijas, kur mokesčiai mažesni, bet padėti silpnesniesiems (Rom 15, 1). O tiems, kuriems kyla pagunda pasijusti silpnais ir užsilipti ant pečių stipresniems (ar atsigulti miegoti, kol Dievas numes iš dangaus duonos, Ps 127, 2) Anthony‘is de Mello užrašė pasakėčią apie lapiną ir tigrą: žmogus džiunglėse pamatė sužeistą nepaeinantį lapiną ir pamanė, kad tas tikrai neišgyvens; tik žiūri, ateina tigras, atneša sumedžiotą triušį ir atiduoda lapinui; ir taip – kiekvieną dieną. Žmogus tarė sau: jei Dievas taip rūpinasi kažkokiu lapinu, tai ir juo pasirūpins; atsisėdo ir ėmė laukti, kol kas atneš maisto, praėjo kelios dienos ir – nieko; o kai visai nusilpęs iš bado ėmė kaltinti Dievą, pasigirdo atsakymas: „Kodėl manai, kad esi lapinas, o ne tigras?“

Žinoma, ir jūs, ir aš puikiai suvokiame, kad tikrovė nuo krikščioniško idealo dabar yra taip pat toli, kaip ir Jėzaus laikais. Vadinasi, ir Jis, kai atskleidė Gerąją Naujieną apie kitokį pasaulį, puikiausiai žinojo, jog bendrai dirbant teks susitaikyti su tuo, kad kol tu sėji, kitas barsto, o gal net atėjęs naktį prisėja raugių, arba grįžta koks tinginys sūnus paklydėlis ir kaip tik jam atitenka visos linksmybės. Tačiau tikrai kiekvienas būsime išgyvenęs ar išgyvenusi ir tokių valandėlių, kai dirbi su įkvėpimu, darbas einasi taip sklandžiai, kad, regis, nė nepavargsti, o bendrystė su komandos nariais suteikia sparnus. Galiausiai pabaigi, pasižiūri, ir ištari: „Gerai padirbėta“, ir kai pagaliau prisėdi pailsėti, išgyveni tokį ramybės džiaugsmą, kad norisi kaip tame ispanų priežodyje ištarti: „Dievuli, Dievuli, palik mane visada taip, kaip dabar.“

 c) per darbą tampame žmonėmis

Labor, tai yra rankų darbą, viduramžių mąstytojams teko reabilituoti jau vien dėl to, kad sulig krikščionybe nebeliko vergų, kuriems būtų galima jį užkrauti (būtinybė paversta dorybe). O jei rimčiau, tai, pavyzdžiui, vienuolynų steigėjai jį rekomenduodavo dėl to, kad mechaniškas triūsas neužima mąstymo, todėl padeda kontempliacijai.

Tačiau čia slypi gilesni dalykai, kuriuos Hamidou Kane kaip tik ir išreiškė principu „vieno darbas palaiko vieną gyvybę“ (žr. antrąją esė dalį). Nedėkingas kasdienis triūsas yra toks pat netvarus kaip iš dangaus krentanti mana: jo nepasidėsi rytdienai, nes gyvastis jį visą suvartoja šiandien. Taigi, vertingas yra ne pats darbas, bet gyvybė, kurią jis saugo. Kaip tik to greičiausiai ir norėjo išmokyti savo pavyzdžiu šv. Paulius, kuris dienomis skelbė Gerąją Naujieną, o naktimis ausdavo palapines, kad užsidirbtų pragyvenimui (Apd 18, 1–4), nors, anot jo paties, per Evangelijos skelbimo vargus buvo su kaupu užsitarnavęs išlaikymą: „Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta (...), [bet] dirbome per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų“ (1 Tes 2, 9).

Dėl tos pačios priežasties ir šv. Teresė Avilietė buvo tikra, kad tarp puodų sukinėjasi Šventoji Dvasia, o ji pati, susirašinėjusi su karaliais, didikais ir aukščiausiais Bažnyčios hierarchais, skundėsi, kad rašymas atitraukia ją nuo verpimo. Beje, tik prieš pusę šimtmečio  gyveno dar vienas šventas žmogus, kuris taip pat visur nešiojosi verpimo ratelį bei patarinėjo savo sekėjams išmokti verpti; tai – Mahatma Gandhis. Kodėl toks svarbus kasdienis triūsas, kurį visos reklamos vienbalsiai siūlo užkrauti vis gudresniems buities prietaisams?

Paprasčiausią atsakymą pateikia žiauriai realistinis pastebėjimas, kad šuniui reikia turėti blusų, idant jis nepamirštų esąs šuo. Taip ir žmogui naudinga reguliariai susipurvinti baltas rankas, kad neįsikalbėtų sau esąs aukštesnis už kitus. O tiems, kurie gali sau tai leisti, pagunda yra didžiulė: štai superžvaigždė Jennifer Lopez reikalauja, kad ir namuose, ir viešbučiuose, jos vonios kambaryje viskas būtų idealiai balta; arba padaryta iš aukso, kaip pas liūdnai išgarsėjusį Irako eksprezidentą. O visiems kitiems, kurių unitazai neauksiniai, verta priminti sau, kad baltas rankas susipurvina ir visi tie gražūs ponai ir ponios, kuriuos matome sostinės gatvėje ar televizoriaus ekrane. Taip merginai, kuri drovėjosi pirmą kartą stoti priešais prašmatnius pirkėjus aukcione Christie‘s, buvo patarta juos įsivaizduoti tik su apatiniais (Nancy Meyers filme Something's Gotta Give (2003), Lietuvoje kažkodėl pavadintame „Mylėti(s) smagu“). Dėl tos pačios priežasties pernelyg pretenduojančių į pranašo aureolę klausiama, ar jie šlapinasi odekolonu (tokiais klausimais smaginasi nemėgstantys katalonų futbolo trenerio Guardiola‘os), o geltonoji spauda moka astronomines sumas už nuotraukas, kur matyti įžymybių spuogai, celiulitai, raukšlės ir kiti ženklai, rodantys, kad jie – tokie pat žmonės, kaip jūs ir aš, ir gal – o siaube – net vaikšto į tualetą.

Kai skutame bulves, plauname indus, valome, verdame, apčiuopiamiausiu būdu išgyvename savo ribotumą. Todėl ir vienuolyno šlavimo grafike, anot šv. Teresės Avilietės, pirmoji turėjo būti įrašyta pati vyresnioji, kuriai grėsė didžiausias pavojus susidievinti.

Suvokti ir priimti savo kūniškumą svarbu ir tam, kad išmoktume jį apsaugoti. Nors mėgstame skirti kūną ir sielą, pavesdami pirmąjį terapeutams, o antrąją – psichologams, gyvenimas užsispyręs įrodinėja, kad jie yra viena. Anot sparnuotų Čechovo žodžių, sveikame kūne sveika siela: štai sergantiems depresija patariama prisiversti išeiti pasivaikščioti, daugiau judėti, ir dar prieš pusę tūkstančio metų ta pati šv. Teresė Avilietė patarė į depresiją (anuomet vadintą melancholija) linkusias vienuoles gelbėti rankų darbu. O gal ir jums teko įsitikinti, kad kai apima nerimas ar sunku susikaupti, padeda susitvarkyti rašomąjį stalą ir kambarį, ar, kaip pataria baskų gamtos mylėtojas Juanjo Garbizu, palypėti ant kokio aukštesnio kalnelio (Monterapia, 2012).

Panašiai ir su pasitikėjimu savimi: kai susitelkiame vien į psichologines technikas, pamirštame, kad žmogaus savarankiškumas prasideda nuo elementarių dalykų: gebėjimo susirasti maisto, susikurpti apdarą, rasti šiltą priebėgą. Tačiau kiek žmonių šiuolaikiniuose didmiesčiuose tai moka? Čia nepadės žinios, įgytos žiūrint tokias laidas kaip Survivors. Kažkas pranašiškai pajuokavo: jei mus ištiks kokia rimta katastrofa, vieninteliai „išlikėliai“ bus skautai.

Stengdamiesi nusimesti nuobodžių kasdienių darbų naštą, mes apsistatėme aparatais, taip padidindami savo saugumą ir galią. Tačiau drauge tapome silpnesni, nes patys vieni jau nepajėgiame savimi pasirūpinti: juk perkėlėme dalį savo galios į techniką, kuri, anot, Peterio Kreefto, yra lyg Žiedas iš J. R. Tolkieno trilogijos. Galbūt kaip tik čia slypi didžiulio mūsų nesaugumo šaknys: o kaipgi kitaip, jei sugedus skalbiamajai mašinai pasijuntame lyg aplink mus griūtų pasaulis? Nenustebau, kai viena labai mokyta mano pažįstama prisipažino, kad daugiausia psichologinio stabilumo įgijo tada, kai išmoko pati užsiauginti salotų, pasidaryti varškės ir susisiūti batus. Gal ji kaip Antėjas iš senos graikų legendos atgavo išbarstytas jėgas kaip tik atsistojusi abiem kojomis ant žemės, tai yra tiesiogine prasme išmokusi pasirūpinti savo gyvybe?

 ƒ„Marija ir Morta turi dirbti išvien“ (šv. Teresė Avilietė)

 Kaip matote, aplink darbo temą susiraizgė tiek problemų, kad kiekvienas bandymas prie jos prisikasti pirmiausia sukelia daugybę klausimų. Šiuo esė siekiau juos bent kiek tvarkingiau sudėlioti, o drauge ir apžvelgti autorius, kurie daugiausia į juos gilinosi ir „iškapstė“ vertingų minčių. Tikiuosi, šis triūsas ir jus bent kiek priartino prie atsakymo į klausimą, ko linkėjo išmintingos mūsų močiutės, melsdamos Dievą duoti savo anūkei ar anūkui gerą darbą.

Tūpčiodamos aplink mus su pusrytėliais ir kojinytėmis, jos turbūt kažkokiu šeštu pojūčiu nujautė, kad šitaip rūpinasi ir mūsų siela, kuri, anot šv. Teresės, yra lyg nuostabaus deimanto pilis, o jos centre gyvena Dievas. Kūnas taip pat turėtų būti tos pilies dalis: netgi didžiulę panieką jam iš graikų perėmęs šv. Paulius pripažįsta, kad „jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios“ (1 Kor 6, 19). Todėl tai, kas vyksta išoriniame pilies kieme (pavyzdžiui, rankų susipurvinimas darbu), paveikia toliau į vidų esančius kambarius, o, kaip sako šv. Teresė, iš vidinių buveinių sklindanti gyvybės šviesa persmelkia visą žmogų iki pat jo išorės.

Jums kada nors yra pasisekę sutikti žmogų, kurio „veidas nušvitęs“, nes jis „žvelgia į Viešpatį“ (Ps 34, 6)? Aš porą tokių sutikau, ir, pamačiusi, kaip jie dirba, imu nebetikėti Siracido skundu: „Sudūlėja visi žmogaus darbai, ir tas, kuris juos padarė, nueina su jais“ (14, 19). Manau, šių žmonių darbui tai negalioja, nes lobis, kurį juo susikrovė, yra danguje. Sakysite, kad tas lobis yra dvasinis, o visa kita – dulkių dulkės. Ar tik čia mūsų neapžavėjo filosfinės mados? Juk Biblija niekuomet taip radikaliai neskyrė sielos ir kūno, ir Jėzus savo Įsikūnijimu galutinai pašventino šią vienybę.

Kaip, beje, vėliau vis iš naujo ir iki mūsų dienų vis patvirtina mistikų išgyvenimai. Todėl, anot šv. Teresės Avilietės, „patikėkite manimi, Morta ir Marija turi dirbti išvien, kad priimtų Viešpatį ir visuomet Jį turėtų su savimi, užuot sugadinusios Jam viešnagę neduodamos valgyti. Kaipgi Jį pavaišintų Marija, kuri visą laiką sėdi prie Jo kojų, jeigu jos sesuo jai nepadėtų?“ (Vidinė pilis, 7M4, 12).