Kokia asociacija jums kyla išgirdus žodžių junginį „pasakyti kalbą“? Tostai? Laidotuvės? Jubiliejai? Ceremonijos? Pamokslai? Mitingai? Politika? Galbūt ir klystu, bet man dingojasi, kad daugeliui visų pirma iškyla būtent pastaroji.

Na, ir kaip jums politikų sakomos kalbos? Ar galite nurodyti bent vieną įstrigusią? Įtikinusią? Įkvėpusią? Pacituoti kokį nors įsimintiną posakį ar šiaip fragmentą. Aš negaliu. Tiesa, nesu uoliausiais politinių kalbų klausytojas, bet šiek tiek esu girdėjęs. Ir nieko. Sąjūdžio mitinguose gal kažko įsimintino ir būta, šiandien lyg ir nebėra.

Sakysite laikai nebe tie? Galbūt. Taip ir įpratome prie kažką veikiau ne visai rišliai bylojančių politikų. Bet, tiesą sakant, nekreipiame į tai dėmesio. O jei kreipiame, tai manome, jog viskas dėl to, kad šiandienė politika yra skurdi ir blanki, kad joje nėra vizijų, o tos, kurios yra atrodo veikiau juokingai nei įkvepiančiai. Jei nėra vizijų, jei niekas nežino, kur valstybės laivas plaukia, į kokį uostą taiko, tai nėra apie ką ir kalbėti. Kitaip tariant, kai kalbėtojas neturi minčių, tai ko gi iš jo tikėtis?

O ką, jei kalbėtojai paprasčiausiai nemoka kalbėti?

Tokia įžūloka mintis dingtelėjo beklausant visai ne politikų ir visuomenės veikėjų, o menininkų, mokslininkų, rašytojų – numanomai tų, kurie tarsi turėtų ką pasakyti. Bet ir jų klausyti anaiptol ne visuomet įdomu ir malonu. Ir tikrai ne vien dėl turinio, veikiau jau visai priešingai: panašu, kad visai neblogi turiniai viešajame kalbėjime retai kada įgauna deramą formą.

Pastarąjį pusmetį kaip niekuomet anksčiau intensyviai vaikščiojau į renginius, kuriuose buvo daug kalbama – viešas paskaitas, seminarus, diskusijas, pristatymus. Ta proga sužinojau, kad visokiausių renginių yra, kaip čia pasakius, nemažai. Būdavo dienų, kai rinkdavausi iš trijų tą pačią dieną ir valandą vykstančių įvykių. O juk reikia prisipažinti, kad mano domės ratas retai kada peržengė Vilniaus universiteto humanitarinių fakultetų ir Nacionalinės dailės galerijos ribas. Ne todėl, kad kitur būtų neįdomu. Anaiptol! Bet kai sunku išsirinkti iš dviejų institucijų pasiūlos, mintis tą pasiūlą dar plėsti neįkvepia. Tad graudenimasis, jog intelektualiniu požiūriu esame nuobodi provincija yra, švelniai tariant, nepagrįstas.

Antra vertus, skeptikai turi kažin kokį tiesos grūdą. Einant į daugybę renginių išryškėja kai kurie nematyti ar veikiau neapmąstyti viešojo kalbėjimo ir jo padėties mūsiškėje kultūroje aspektai. Kažkoks jame glūdintis stygius. Pavyzdžiui, man atrodo, kad kalbėtojai iš užsienio vidutiniškai būna geriau pasiruošę savąsias kalbas ir geriau jas sako nei vietiniai. Kadangi klausiau daugybės tiek lietuvių, tiek užsieniečių (amerikiečių, vokiečių, prancūzų, belgų, lenkų, izraeliečių, ukrainiečių, suomių), manausi lyginimui turįs pakankamai duomenų.

Žinoma, tai gali pasirodyti nei problema, nei įdomybė, o savaime suprantamas dalykas: juk nesikviesi į Lietuvą iš užsienio prastų kalbėtojų, taigi - kvietiesi geriausius. O kadangi vietiniai kalbėtojai kelia mažiau rūpesčių, tad reikalavimai jiems mažesni.

Galbūt. Bet man atrodo, kad šitame paprastame paaiškinime išnyksta kai kas įdomaus. Nemanau, kad lietuvių kalbėtojai savaime blogi ar kad jų temos nuobodžios. Juk minėjau, kad rinkdavausi, kur eiti, ir eidavau ten, kur kalbėtojas ir tema mane patraukdavo, kitaip tariant, eidavau klausyti tų, kurie laimėdavo mano asmeninį konkursėlį. Tik štai nuėjus jų klausyti, kur buvus, kur nebuvus, išnirdavo mūsiškio viešojo kalbėjimo specifika, maža to, kultūrinės nuostatos, kurias viešieji kalbėtojai kartais net nesusimąstydami išreiškia, kurioms jie norom nenorom pavaldūs, kurių simptomai juose savotiškai įsikūnija.

Ne visuomet vykusio viešo kalbėjimo šaknys, manding, glūdi pas mus vyraujančiame atsainokame požiūryje į jį. Visų pirma tai atsiskleidžia tuomet, kai pakalbėti ateina kokia nors intelektualinės padangės žvaigždė. Dažnai, deja, yra taip, kad kuo didesnė žvaigždė, tuo menkiau ruošiasi savajai kalbai ar diskusijai (ypač su tikrai ar tariamai menkesniais už save). O kam? Juk viską išgelbsti asmenybės žavesys. Na, ar bent jau to tikimasi. Štai, mintija tokia žvaigždė, kažkas pakvietė pakalbėti, tai ką, argi aš nesugebėsiu, juk aš, nebendrine kalba tariant, esu faina, juk būtent todėl ir pakvietė. Na, tai reikia ateiti ir pabūti faina. O to juk neišmoksi, tam ir ruoštis nėra ką. Tiesiog eini ir būni. Ar tai visada maloniai nuteikia publiką? Na, kaip čia pasakius...

O jei kalbą visgi reikia pasiruošt – kartais nutinka ir taip – tada geriausiai paimti kokį nors savo parašytą propernykštį tekstą ir jį perskaityt. Dažnai, deja, tikrąja to žodžio prasme, taip ir nepakeliant akių nuo šūsnies lapų į auditoriją. Aš, kartais teisinasi toks kalbėtojas ar kalbėtoja, dažnai nukrypstu į lankas, paskui nebesutelpu į laiką, o to visiškai nenoriu, todėl skaitysiu. Bet mes gi ir patys skaityti mokam, o kai kurie netgi esam visa tai skaitę! Mes juk atėjom paklausyti kalbos, o ne teksto įgarsinimo o tai visai kas kita – mąsto auditorija, klausydamasi greitojo skaitymo (nes reikia sutilpt į laiką...).

Tiesa, skaitymas irgi kartais gali virsti skaitymo performansu. Aiman, taip nutinka pernelyg retai...

Antra vertus, žinoma, vyraujančios visuomeninės nuostatos viešojo kalbėjimo kokybės taip pat neskatina. Pasak šitų nuostatų pamalti liežuviu didelio mokslo nereikia, tereikia tik turėti gerai „pakabintą“ liežuvį, ir jei turi, tai gali pliurpt nesustodamas. Ir išties – gali. Tik, vėlgi, kaip jaučiasi klausytojai? O tam, kad kalbėjimas nevirstų pliurpalų pliūpsniu, reikia pasiruošti. O pasiruošti reikia laiko ir jėgų. Štai universitetai jau susipranta, kad dėstytojų rengimąsi paskaitoms dera atspindėti darbo krūvio apskaitos lentelėse. O kitur? Nuostatos, kad už kalbėjimą neturi būti atlyginama, paplitimas yra atvirkščiai proporcingas viešojo kalbėjimo kokybei.

Kas iš to? Ką noriu pasakyti? Ogi, patetiškai tariant, mums reikalingas retorikos atgimimas, o gal net gimimas! Supratimas, kad nuo viešojo kalbėjimo priklauso ne tik klausymosi malonumas, bet ir daugybė dalykų, dėl kurių stokos savo visuomeniniame gyvenime esame pratę rypuoti: viešosios sferos nuosmukis, kreivas požiūris į autoritetus, valstybės kova su humanistika, populistų populiarumas ir taip toliau.

Rimtesnis, atsakingesnis požiūris į viešą kalbėjimą ir su juo susijusius dalykus nepakenktų ne tik politikams ir visuomenės veikėjams ar viešiems ir neviešiems intelektualams, iš kalbėjimo valgantiems duoną, kartais net su sviestu, bet ir visiems tiems, kurie jų klauso, klausydami permano, o permanę – veikia...