Po vestuvių jie gyveno ilgai ir laimingai“, – taip baigiasi pasakos. Analitinės psichologijos atstovai daro prielaidą, kad pasakose atsispindi vidinė asmenybės raida, kurios galutinis tikslas – priešybių jungtis, pilnatvė, santarvė su pačiu savimi. Šią vidinę būseną ir simbolizuoja gyvenimas harmoningoje santuokoje. Ar šiuolaikinė santuoka galėtų būti harmonijos, santarvės, pilnatvės ir ramybės simboliu? Ką galime padaryti, norėdami pasiekti šį idealą?

meilė

Gera pradžia – pusė darbo?

Atkreipkime dėmesį, kad laimingos santuokos sukūrimu pasakos baigiamos. Tačiau pažvelkime, kas jose vyksta iki vestuvių. Reikia pasakyti, kad pasakų pradžia dažniausiai nežada nieko gera: pora negali susilaukti vaikų, karalienė miršta, tėvas veda laumę raganą, brolis išjoja į karą, vaikai lieka našlaičiai, karalystėje apsigyvena slibinas, kuris reikalauja aukų.

Taigi, pasakos pradžia – krizės išgyvenimas ir iki „vestuvinės“ pabaigos herojui tenka gerokai padirbėti. Neišsprendžiamą situaciją herojus dažniausiai įveikia ne vienas, bet padedamas kitos lyties asmens, savo būsimo sutuoktinio. Jis keliauja po platų pasaulį, nugali slibiną, iškerta girią ir pastato rūmus, nutiesia tiltus, pergudrauja milžiną, padeda vargstantiems, dalinasi su neturtėliais, atpažįsta savo išrintąją iš būrio tokių pat...  Ji patarnauja kitiems, aukojasi, prisijaukina paukščius ir žvėris, mokosi atskirti pelus nuo grūdų, atlieka kitas subtilumo ir intuicijos reikalaujančias užduotis. Jie abu prašo vienas kito pagalbos, padeda vienas kitam, pataria ir klauso vienas kito patarimų, įmena sunkiausias mįsles ir drauge įveikia kliūtis. Herojaus ar herojės nuotykiai ir išbandymai baigiasi harmoningomis vedybomis.

Realybėje santuokinis gyvenimas gal tik pačioje pradžioje primena pasaką. Bent jau jaunųjų lūkesčiai santuokos pradžioje yra pasakiški. Vestuvės tampa „auksiniu startu“, tačiau daugiau nei pusė porų, kurios apsritai ryžtasi oficialiam startui (registruoja santuoką), palieka trasą taip ir nepasiekusios pasižadėto finišo linijos. Viena iš šios nesėkmės priežasčių – jau minėti pasakiški lūkesčiai. Pasak P. Persallo, žmonės iš santuokos tikisi daug daugiau, negu patys gali jai duoti. Ir tikrai, retai kada pamąstoma ir pasvajojama, kaip aš jį (ją) mylėsiu ir tausosiu. Daug dažniau fantazuojama apie tai, kaip būsiu mylimas ir ką gausiu aš pats.

Ko gi tikimasi iš antrosios pusės?..

Noriu, noriu, noriu

„Mes buvome tokie panašūs, idealiai tikome vienas kitam. Mums patiko tie patys dalykai, mėgom tas pačias pramogas , labai gerai sutarėme, bet po vedybų jis staiga pasikeitė. Tiksliau, jam ir toliau patiko keliauti, būti su draugais, lankytis kavinėse, bet aš, jo nuomone, turėjau tvarkyti namus“, – pasakoja 27 m. Indrė. Atidžiau nagrinėdama savo gyvenimą moteris įžvelgia, kad dėl šlubuojančių santykių kaltas ne vien „pasikeitęs“ vyras. „Aš labai ilgėjausi gero sutarimo, labai norėjau, kad mano šeimoje nebūtų barnių ir ginčų, kaip mano tėvų namuose .“ Atrodo, kad šis vaikiškoje širdelėje gimęs noras buvo toks stiprus, kad trukdė ramiai pastebėti, priimti ir aptarti požiūrį į gyvenimą, pripažinti natūralius skirtumus ir susiderinti. Indrė tikėjosi, kad jos vyras bus tobulas dvynys ir mąstys, jaus, elgsis taip, kaip ji. Tėvų šeimoje patirtas nesaugumo jausmas ir baimė, kuri apimdavo girdint jų ginčus ir grasinimus skyrybomis, kėlė santarvės ir harmonijos ilgesį, skatino užsimerkti pastebint tam tikrus savo ir išrinktojo neatitikimus bei skirtumus. Indrės vyras Simas tikėjosi, kad žmona perims visus „moteriškus“ darbus (kaip jo mama), o jis daugiau laiko ir dėmesio skirs savo darbui ir „šeimos užsienio politikai“ – bendravimui, įsitvirtinimui. „Galvojau, kad ji nori to paties, bet ji manęs visiškai nepalaikė ir neskatino nei dirbti, nei užsiimti hobiu“, – teigia 26 m. Simas. Skyrėsi ir jaunųjų motyvai, dėl kurių susituokė. „Man buvo jau 24  m., buvau baigęs studijas, bet vis dar gyvenau su tėvais. Pagalvojau, kad vedybos bus gera proga iš jų išsikraustyti, o ir šiaip man jau buvo laikas vesti“, – pasakoja  jis. O Indrė pasirinko nieko nežinoti apie praktišką sutuoktinio mąstymą ir apipynė jųdviejų ryšį romantiškais vaizdiniais. „Aš taip džiaugiausi ir didžiavusi, kad išteku. Visoms draugėms gyriausi. Tikėjausi, kad mes viską darysime kartu, buvau ištrošusi dėmesio, pripažinimo, komplimentų.“

Sutuoktiniai buvo emociškai priklausomi vienas nuo kito ir plėtojo susiliejančius santykius: siekė vienas kito pripažinimo ir palaikymo, stengėsi išvengti konfliktų, bandė atspėti vienas kito jausmus bei poreikius ir bet kokia kaina prisitaikyti. Susiformavęs santykis labai panašėjo į kūdikio ir jį globojančio asmens ryšį. Deja, kai iš vieno žmogaus tikimasi visos kada nors negautos (ar gautos mažai) meilės, kai norima, kad jis kaip motina mylėtų besąlygiškai, nusivylimas neišvengiamas. Tokios meilės galime sulaukti vieninteliu savo gyvenimo laikotarpiu – kūdikystėje, kai kiekvieną judesį sugeria susižavėjęs motinos žvilgsnis. Jei jo nebuvo tada, svarbu įsisąmoninti šį nepatenkintą poreikį ir neužstrigti, pačiam augti toliau, neužkraunant kitam asmeniui nepakeliamos neišpildomų lūkesčių naštos ir negrimztant į liūdesį, kad jis jos nepakelia.

Meilė ir kojinės

Tuokdamasis niekas negalvoja: „Iš pradžių bus gerai ir toks“ ar „Pažiūrėkim, kas iš to gali išeiti.“ Priešingai, ruošiamasi mylėti karštai ir ištikimai, kol mirtis išskirs. Daugybė tyrimų rodo, kad santuoka labai naudinga tiek vyrų, tiek moterų fizinei ir psichinei sveikatai. Susituokę žmonės yra sveikesni ir labiau patenkinti gyvenimu. Tiesa, kai kuriuose tyrimuose išskiriama, kad moteris teigiamai veikia tik laiminga santuoka, o vyrų situacijai santuokos kokybė nėra svarbi. Jiems gerą poveikį daro bet kokia santuoka.                                                                

Nepaisant pozityvaus nusiteikimo ir faktų (santuoka – naudinga), žmonės skiriasi. Kodėl?.. Tyrimuose dažniausiai iškeliamos šios priežastys: nerealūs lūkesčiai, konfliktiškumas, prasta impulsyvumo kontrolė, menki problemų sprendimo įgūdžiai ir didelė skyrybų tolerancija. Kitaip tariant, mes per mažai mylime ir vertiname pačią santuoką. Panašu, kad daug dažniau skiriamasi ne dėl esminių skirtumų – vertybių, gyvenimo tikslų neatitikimo, bet dėl buitinių smulkmenų.

Netgi besimėtančios sutuoktinio kojinės gali tapti skyrybų priežastimi. Skyrybų tikimybė didesnė, jei bus žvelgiama giliau ir numestos kojinės bus vertinamos kaip nepagarbos ženklas, o partneris jas suvoks kaip mažmožį, į kurį neverta kreipti dėmesio. Dar blogiau, jei sutuoktinio pastabas dėl numestų kojinių jis supras kaip nemeilę ir nesirūpinimą: „Nejaugi tavo meilė tokia silpna, kad net kojinių negali peržengti?“ Beje, antropologai teigia, kad vyrų mėtomos kojinės ar kitos aprangos detalės – tai pirmykščio poreikio pažymėti savo teritoriją transformacija. Tai tarsi ženklas kitam patinui, kad ši teritorija jau užimta. Sako, kad būtent dėl šios priežasties kai kurie vyrai tiesiog nepajėgūs pasipriešinti instinktui ir susirinkti naudotų kojinių, rankšluosčių, rankinių ar kitų reikmenų.  

Ką daryti, kad kojinės neišskirtų?..

Galimas ir labai radikalus visų santuokinių priešpriešų sprendimas. Kadangi bendra buitis kelia daugybę nesutarimų, Miuncheno šeimos terapeutas Wolfgangas Schmidbaueris dienraštyje „Die Zeit“ teigia, kad veiksmingiausia priemonė siekiant ilgalaikių santykių – tai gyvenimas atskirai, dviejuose atskiruose butuose, kartu leidžiant tik savaitgalius. Suprantama, tokiu atveju labai sumažėja ginčų ir barnių, lengviau idealizuoti partnerį ir išlaikyti harmoningo ryšio iliuziją. Jei jau kokį sekmadienio vakarą ir pradedama pyktis, per savaitę viskas užsimiršta, pabunda ilgesys, ir savaitagalis vėl leidžiamas kartu. Atskirų namų ūkių privalumas dar ir tas, kad gyvenimas skyrium stimuliuoja suaugusiojo poziciją, padeda atsisakyti vaikiškos iliuzijos apie globą ir besąlygiškus santykius. Pasak autoriaus, gyvenimas bendruose namuose gali priminti gyvenimą tėvų šeimoje ir atgaivinti infantilius poreikius bei lūkesčius. Tas pat psichoterapeutas neigiamai vertina bendrą gyvenimą vieno iš partnerių bute. Ši sąlyga trukdo lygiavertiškiems santykiams, gali pažadinti vieno iš sutoktinių konkurenciją.

Tiesa, W. Schmidbaueris nemini, kaip į tokią šeimą įsilieja vaikai. Turbūt jie netelpa į tobulos santuokinės harmonijos schemą, todėl joje ir nenumatyti. Vis dėlto panašu, kad geriau sekasi tiems, kurie nesiekia santuokinės tobulybės, bet pasitenkina gana gera, nuolat besikeičiančia santuoka. O ką gi jie daro su smulkiais nesutarimais?..

„Aš taip kankinausi rytą ir vakarą matydamas per vidurį suspaustą pastos tūtelę. Daugybę kartų visus auklėjau, kad pastą reikia spausti nuo galo vis užlenkiant – ir patogiau, ir taupiau. Vis tiek kas nors suspausdavo per vidurį. Tikra laimė, kad atsirado iš plastiko gaminamų pastos tūtelių. Dabar visi spaudžia, kaip nori.“ Atrodo, kad tai visiška smulkmena, ir net sunku patikėti, kad ji taip nuodijo keturiasdešimtmečio vyro gyvenimą. Galbūt dėl panašios problemos kankinosi ir tas, kuris išrado plastikinę pastos tūtelę.

Santuoka ir ją neišvengiamai lydintis skirtybių susidūrimas skatina ieškoti, kurti, atrasti. Smulkius nesutarimus, kaip ir gilias problemas, lengviau spręsti tada, kai abu sutuoktiniai iškilusius sunkumus pripažįsta, įvardija ir apie juos kalbasi. Tačiau net jei konsiliumas niekaip neįvyksta, vieno sutuoktinio kūrybiškas požiūris gali veiksmingai pakeisti situaciją. Juk jau minėtas kojines išties galima peržengti, skirti joms specialų krepšį, atitinkamai išdresiruoti šunį. Galiausiai, jei tikrai niekas ir niekaip nepadeda, galima jas sudėti į sutuoktinio lagaminą.  Tačiau svarbiausia nepamiršti, kad kojinės yra viso labo kojinės – smulkmena, kurios neverta painioti su meile ar pagarba.

Vienodumas – nuobodus?

„Vienodumas – nuobodus“, – taip apysakoje „Būrimas obuolio sėklomis“ teigia Kazys Saja. (Autorius meistriškai žaidžia žodžiais ir nėra iki galo aišku, kalbama apie „vieno dūmą“ ar vis dėlto apie „vienodumą“).

Tarpusavio skirtumų pažinimas gali įkvėpti siekti pokyčių, skatina praplėsti savo ribas ir leidžia bent akies krašteliu į pasaulį žvilgterėti kito žmogaus akimis. „Aš su juo tiek apie save sužinojau. Niekada nemaniau, kad man galėtų patikti kalnų slidinėjimas, bet jis buvo taip įsitraukęs į šią pramogą, kad ir aš nusprendžiau išbandyti.“(Aurelija, 21 m.) „Buvau metalistas ir maniau, kad visos tos klasikos – tikra nesąmonė. Bet su ja išmokau klausytis ir manęs neerzina. Aurelija niekada nekritikavo mano muzikos, nevadino jos triukšmu. Tiesiog buvo susitarimas, kad kas vairuoja, tas ir muziką parenka, kas pirmas įsijungė, to CD ir groja. Net neprisimenu, kada ta klasika man visai patikti pradėjo. Netgi Bachą nuo Mocarto pradėjau skirti.“ (Tadas, 23 m.) Pasaulis tampa spalvingesnis, kai įsiklausai, pripažįsti ir priimi.

Neverta net ginčytis, savaitgalinė santuoka nereikalauja tokio susiklausymo ir pastangų. Atskirai gyvenantys ir tik savaitgaliais susitinkantys sutuoktiniai gali ilgiau išlaikyti harmonijos iliuziją, nes išvengia bendros buities ir su ja susijusių ginčų. Daug lengviau mylėti tą, su kuriuo retokai susitinki. Tada realus žmogus lengviau pakeičiamas iliuzijų fantomu, turinčiu visas pageidaujamas savybes. O juk mylėti svajonę lengviau nei realybę. Tačiau taip netenkama daugybės iššūkių ir kvietimų geriau pažinti save ir savo artimą ir nepertraukiamai kurti bei tobulinti bendrą gyvenimą, kurio reziumė galėtų būtų pasakiška: juk iš esmės jie gyveno ganėtinai laimingai.